Kosmosas:

Didžiulės elipsinės galaktikos Holmberg 15A centre esanti juodoji skylė pasirodė esanti 40 milijardų kartų masyvesnė už Saulę. Šis skaičius gautas modeliuojant žvaigždžių orbitas galaktikoje ir siekiant atkurti stebėjimų duomenis.

Įprastiniai planetų formavimosi modeliai teigia, kad planetos-milžinės iš pradžių augina uolinį branduolį, kuris vėliau prisitraukia storą atmosferą, bet daugiau uolienų neprisijungia. Iš kitos pusės, Jupiterio gravitacija galejo destabilizuoti daugybės protoplanetinių objektų orbitas Saulės sistemoje, o kai kurie iš jų galėjo pataikyti į Jupiterį.

Dar 1979 metais patvirtinta, kad Jupiteryje žaibuoja, tačiau iki dabar visi žaibų išlydžiai buvo aptikti arba regimuosiuose spinduliuose, arba kilohercų dažnio radijo bangomis.

Žmonija jau kurį laiką eina labai pavojingu keliu. Visų pirma, mes sukūrėme ginklus, kurie yra tokie galingi, kad gali sunaikinti mus pačius. Mes taip pat nekreipiame pakankamai dėmesio į besikeičiantį Žemės klimatą ir nebandome sustabdyti klimato kaitos keliamo pavojaus.

Ar Visatoje esame vieni? Tai klausimas, į kurį atsakymą norėtų žinoti kiekvienas, tačiau kol kas turime tenkintis tik mokslininkų teorijomis apie pažangias ateivių civilizacijas. Tiesa, nemažai astronomų mano, kad nežemiškos civilizacijos gali į kosmosą siųsti stiprius šviesos signalus, kuriuos, technologijų pagalba, dabar jau galėtume užfiksuoti.

Dabar nustatyta, kad bent jau galingiausias Ijo ugnikalnis, Lokio dubuo (angl. Loki Patera; „patera“ planetologijoje reiškia netvarkingos formos įdubimą ar kraterį), išsiveržia periodiškai kas 500 Žemės parų.

Į Žemę nuolatos krenta įvairaus dydžio objektai iš kosmoso, nuo mažyčių dulkelių iki kataklizmas sukelti galinčių asteroidų. Įdomu, kad net ketvirtis Žemės paviršių pasiekiančių kosminių objektų yra kūgio formos, ir ne bet kokios, o su gana panašiais kampais ties viršūne.

Nuo 2004 metų astronomai žino, kad prie Žemės periodiškai priartėja 325-370 metrų pločio kosminė uola. Jeigu šis objektas žnegtelėtų į mūsų planetą, pasekmės būtų katastrofiškos. Ar šis pavojus realus ir ko vertėtų laukti?

Trečiadienį, liepos 24 d., Didžiųjų ežerų regiono žmonės stebėjo įspūdingą reginį – naktiniame danguje blykstelėjo ryškus meteoras. Šį ugnies kamuolį stebėjo ne tik daugybė žmonių, bet ir Ontarijo universiteto (Kanada) „All-Sky“ kamerų tinklas.

Astronomai, besinaudojantys Tibete esančiu „AS-gamma Experiment“ teleskopu, užfiksavo pačios didžiausios iki šiol stebėtos energijos fotonus, atkeliavusius iš astrofizikinio šaltinio. Fotonai, atskrieję iš Krabo ūko, buvo gerokai aukštesnės, nei 100 teraelektronvoltų (TeV) energijos.

Pernai darbą pradėjęs NASA zondas InSight jau aptiko keletą Marso drebėjimų. Šie virpesiai yra labai silpni, o zondo surinkti duomenys sunkiai leidžia įsivaizduoti, kaip pats drebėjimas vyksta ir ištirti jo detales.