Kosmosas:

Aštuntoji Saulės sistemos planeta Neptūnas turi 14 žinomų palydovų. Didžiausias jų yra Tritonas, besisukantis priešinga kryptimi nei kiti, o daugelis mažųjų atrasti palyginus neseniai – Voyager 2 praskridimo metu 1989 metais.

Astronomai galų gale aptiko vandens garų superžemių klasei priskiriamoje egzoplanetoje, kuri sukasi savo žvaigždės gyvenamoje zonoje. Šis atradimas reiškia, kad skysto vandens galima būtų rasti ir ant tos planetos uolėto paviršiaus – galbūt ištisą vandenyną.

Vienos iš tokių struktūrų yra galaktikų spiečiai, šimtus ar tūkstančius galaktikų jungiantys telkiniai. Spiečiai karts nuo karto susijungia tarpusavyje ir suformuoja didesnius. Susiliejimo procesas trunka ilgai, todėl jo metu besijungiantis spiečius gali susijungti su dar vienu – įvyksta trigubas susiliejimas. Dar rečiau nutinka keturgubi susiliejimai.

Mokslininkų grupė šią naująją problemą patvirtino duomenimis, kuriuos surinko nauja teleskopinė technologija, kurios veikimas grindžiamas kintančios formos veidrodžiais.

Rugpjūčio mėnesį Kinijos mėnuleigis „Yutu-2“, važinėdamas tolimosios Mėnulio pusės teritorijoje, padengtoje nedideliais krateriais, aptiko kai ką keisto. Tuo metu Kinijos kosmoso agentūra pranešė, kad ši keista medžiaga yra „gelio konsistencijos“ ir turi „neįprastą spalvą“.

Tačiau kas nutiktų, jei objektas vis dėlto iš tikrųjų susidurtų su Žeme? Na, greičiausiai, jis virstų bolidu, panašiu į Čeliabinsko meteorą, kuris 2013 m. sprogo virš Rusijos. Dabartiniai skaičiavimai rodo, kad 2019 SU3 skersmuo – nuo 9 iki 23 metrų – apytiksliai toks, koks, tikėtina, buvo ir Čeliabinsko meteoro.

85% Visatos materijos yra tamsioji, nesąveikaujanti elektromagnetiškai ir neskleidžianti šviesos. Bet ir iš likusių 15% gerai žinome tik maždaug pusę. Skaitmeniniai modeliai prognozuoja, kad likusi pusė turėtų slypėti karštų dujų gijose, jungiančiose galaktikas ir jų spiečius.

2019 metų sausio 3 dieną Kinijos zondas ir marsaeigis buvo įrašyti į istoriją, nes tapo pirmąja žmogaus sukurta technologija, kuri sėkmingai pasiekė tolimąją Mėnulio pusę. Tačiau kinų misija buvo ne tik pasiekti tolimąją Mėnulio pusę, bet ir pabandyti ten užauginti pirmuosius augalus. Praėjus daugiau nei pusei metų, pagaliau galime sužinoti, ar pavyko šis mokslininkų eksperimentas.

Saulės paviršiaus temperatūra yra apie 5500 Kelvino laipsnių – didžiulė, bet visiškai menka, palyginus su milijono laipsnių vainiku, supančiu visą žvaigždę. Kaip vainikas įkaista iki tokios temperatūros, kol kas neaišku, bet manoma, kad tam įtakos turi trumpi – impulsyvūs – magnetiniai reiškiniai Saulės paviršiuje.

NASA neseniai paskelbė apie žmogaus grįžimo į Mėnulį planą, kurį pavadino „Artemis“. Tikimasi, kad 2024 m. Mėnulyje vėl nusileis žmogus, o 2028 m. ten pavyks įkurti nuolatinę bazę. Ši ambicinga iniciatyva vėl primena apie seną klausimą – ar unikalios Mėnulio paviršiaus savybės, ten pradėjus veikti nuolatinei bazei, leis pasiekti pribloškiančių atradimų astronomijoje?

Žemę tarsi nematomi spagečiai apsivijęs jos magnetinis laukas. Šis laukas, kurį generuoja besisukantis mūsų planetos branduolys, yra itin svarbus kasdieniam mūsų gyvenimui: jis saugo mus nuo žalingų Saulės dalelių, sukuria „atskaitos tašką“ magnetinei navigacijai ir galbūt suvaidino svarbų vaidmenį gyvybės evoliucijoje