Tiesa, prie supermasyvių juodųjų skylių procesas vyktų lėtai – apie 100 milijonų metų, o ne kelis milijonus, kaip žvaigždžių aplinkoje. Iš kitos pusės, per šį laikotarpį aplink vieną juodąją skylę galėtų susiformuoti dešimtys tūkstančių planetų, tad sistema būtų ypatingai turtinga.

Tačiau kas nutiktų, jei objektas vis dėlto iš tikrųjų susidurtų su Žeme? Na, greičiausiai, jis virstų bolidu, panašiu į Čeliabinsko meteorą, kuris 2013 m. sprogo virš Rusijos. Dabartiniai skaičiavimai rodo, kad 2019 SU3 skersmuo – nuo 9 iki 23 metrų – apytiksliai toks, koks, tikėtina, buvo ir Čeliabinsko meteoro.

NASA neseniai paskelbė apie žmogaus grįžimo į Mėnulį planą, kurį pavadino „Artemis“. Tikimasi, kad 2024 m. Mėnulyje vėl nusileis žmogus, o 2028 m. ten pavyks įkurti nuolatinę bazę. Ši ambicinga iniciatyva vėl primena apie seną klausimą – ar unikalios Mėnulio paviršiaus savybės, ten pradėjus veikti nuolatinei bazei, leis pasiekti pribloškiančių atradimų astronomijoje?

Neutroninės žvaigždės yra tankiausi objektai Visatoje, neskaitant juodųjų skylių. Jų tankis ir slėgis yra toli gražu nepasiekiami laboratorijos sąlygomis, todėl nedaug žinome ir apie tikslias sąlygas jų gelmėse.

Pasaulio žiniasklaidą apskriejo žinia apie pirmą kartą egzoplanetoje aptiktą vandenį. Žinoma, būta įvairių pasiklydimų vertime, pernelyg optimistiškų komentarų ir panašiai, tad pažiūrėkime detaliau, kas atrasta, o kas – ne.