Kosmosas:

Dauguma Saulės sistemos asteroidų skrieja tarp Marso ir Jupiterio orbitų, Asteroidų žiede. Bet jų yra ir kitur – ne vieną dešimtmetį atidžiai ieškoma artimų žemei objektų, t.y. tokių, kurių orbitos labai priartėja ar net kerta mūsų planetos orbitą.

2016 metais astronomai atrado galimai gyvybei tinkamą planetą, kurią pavadino Proksima b. Ji skrieja aplink Kentauro Proksimą (apie 4,2 šviesmečio nuo Žemės) – artimiausią mums žvaigždę neskaitant Saulės. Dabar mokslininkai užfiksavo dar vieną signalą, kuris, manoma, priklauso „superžemei“, skriejančiai aplink tą pačią žvaigždę.

1998 metais padarytas sensacingas atradimas – mūsų Visata plečiasi greitėdama. Kol kas neturime paaiškinimo šiam reiškiniui, bet įprastai teigiama, kad erdvę į šalis stumia mįslinga tamsioji energija, kurios tankis nekinta, erdvei didėjant. Bet ar gali būti, kad greitėjantis plėtimasis iš tiesų yra tik klaidinga išvada, gauta neįvertinus svarbių sistematinių stebėjimų paklaidų?

Šiandien mūsų palydovas neturi globalaus magnetinio lauko, bet praeityje turėjo. Praeities magnetinio lauko stiprumą galima nustatyti tyrinėjant uolienas: stingstančioje uolienoje magnetiški atomai ar junginiai išsidėsto išilgai magnetinio lauko linijoms, o kuo stipresnis magnetinis laukas, tuo tvarkingesnis išsidėstymas.

Pernai paleisti pirmieji 60 SpaceX kosminio interneto Starlink palydovų sukėlė nemenką nerimą astronomams. Saulės šviesos atspindžiai nuo palydovų korpusų padarė juos ryškiai matomus netgi plika akimi, ką jau kalbėti apie teleskopus. Kiek vėliau palydovai pakilo į aukštesnę orbitą maždaug 550 km virš planetos paviršiaus, bet net ir tada jie išliko įžiūrimi.

„Ateiviai tikrai egzistuoja ir gali būti, kad jie jau gyvena tarp mūsų“, – duodama interviu leidiniui „Observer“ sakė Didžiosios Britanijos astronautė Helen Sharman, kuri pirmoji iš britų pakilo į kosmosą.

Kosmose kupina įdomybių ir vis naujų atrandamų reiškinių bei objektų. Kartais atradimai yra seniai žinomų dalykų paaiškinimai ar nauja interpretacija. Nestovi vietoje ir žmonija – naujos technologijos įgalina Visatą tyrinėti vis geriau. Kaip ir kasmet, kviečiu prisiminti, mano nuomone, įdomiausius praėjusių metų kosminius įvykius – po dešimt kiekvienam mėnesiui. Dabar – pirma metų pusė, o antrą apžvelgsiu kitą savaitę, jau 2020-aisiais. Gero skaitymo!

Per mažiau nei milijardą metų nuo Didžiojo sprogimo Visatoje atsirado juodųjų skylių, kurių masė viršijo milijardą Saulės masių. Kaip jos atsirado ar užaugo, nežinome iki šiol. Viena iš hipotezių teigia, kad tai yra pirmųjų žvaigždžių liekanos, vėliau labai sparčiai rijusios dujas.

Saulės sistemos kūnai yra skirstomi į įvairias kategorijas. Aštuoni didžiausi yra planetos, mažesni – nykštukinės planetos, dar mažesni – asteroidai. Skirtumas tarp pastarųjų dviejų grupių remiasi kūno formą nulemiančiomis dominuojančiomis jėgomis.

Tiesa, prie supermasyvių juodųjų skylių procesas vyktų lėtai – apie 100 milijonų metų, o ne kelis milijonus, kaip žvaigždžių aplinkoje. Iš kitos pusės, per šį laikotarpį aplink vieną juodąją skylę galėtų susiformuoti dešimtys tūkstančių planetų, tad sistema būtų ypatingai turtinga.

Dauguma juodųjų skylių yra žvaigždinės – jų masės palyginamos su žvaigždžių masėmis. Su žvaigždėmis susijusi ir jų kilmė: masyvi žvaigždė gyvenimo pabaigoje sprogsta supernova, o jos centrinė dalis susitraukia ir pranyksta už įvykių horizonto. Geriausi dabartiniai žvaigždžių evoliucijos modeliai, patvirtinti įvairiais stebėjimais, prognozuoja, kad taip atsirandančios juodosios skylės neturėtų būti masyvesnės, nei maždaug 40 Saulės masių.