Kodėl Marsas laikui bėgant išdžiūvo?

Prieš keturis milijardus metų Marse dar buvo daug paviršinio vandens – jūros, upės, lietūs. Prieš tris milijardus metų planetos paviršius buvo panašiai sausas, kaip ir šiandien. Kaip vyko šis procesas?

Ankstesni orbitinių zondų atlikti stebėjimai davė užuominų, kai džiūvimas nebuvo tolygus: šio laikotarpio, vadinamo Hesperiniu periodu, uolienos yra sluoksniuotos, kas byloja apie įvairiai kintančias aplinkos sąlygas. Dabar ši užuomina patvirtinta Curiosity atliktais stebėjimais ir sudarytas apytikris Hesperinio periodo pokyčių scenarijus.

Curiosity, važiuodamas Sharp kalno šlaitais, susiduria su vis naujesnių laikotarpių uolienomis. Kalno papėdėje visas Gale krateris padengtas moliu, kas rodo, jog kadaise ten plytėjo ežeras. Naujame tyrime apibendrinti lazeriniu prietaisu ChemCam atlikti aukščiau esančių uolienų sandaros tyrimai.

Ant molinių uolienų sluoksnio rastas smiltainio sluoksnis, panašus į vėjo suneštas ir vėliau suspaustas sausas medžiagas. Taigi kadaise ten buvo kopos. Virš šio sluoksnio prasideda tankiai sluoksniuotos uolienos, kurių kas antras sluoksnis birus, kas antras – tvirtas. Tokie kitimai būdingi sezoninių upių potvynių paliekamoms nuosėdoms, taigi greičiausiai tuo metu Sharp kalnas buvo reguliariai užliejamas.

Akivaizdu, kad Marse džiūvimas buvo bent dviejų etapų procesas: pirminį drėgną klimatą kuriam laikui pakeitė sausas, o vėliau vėl grįžo kiek drėgnesnės sąlygos. Deja, iš turimų duomenų neįmanoma nustatyti, kiek laiko truko kiekvienas epizodas, bet tikimasi, kad gausesni ateities stebėjimai padės sudaryti ir tikslesnę chronologiją.

Tyrimo rezultatai publikuojami Geology. ©ChadoNihi | pixabay.com

Tekstas perpublikuojamas iš Konstanta.lt