Kosmoso Naujienos ir Tyrimai:

NASA studentas iš Šiaurės Karolinos universiteto Danielis Bowmanas 36 km aukštyje atrado iki šiol mokslui nežinomus ir žmogaus ausiai negirdimus garsus, kurių šaltinio ir kilmės paaiškinimo kol kas nėra, skelbia "LiveScience.com". Mįslingus garsus užfiksavo praėjusių metų rugpjūtį į Naujosios Meksikos ir Arizonos dangų (JAV) studento paleistas helio balionas su infragarsiniais jutikliais. Eksperimentas buvo atliekamas kaip HASP (High Altitude Student Platform) tyrimo dalis.

Jie į Mėnulį nuskraidintų per 4 val., o kelionė prie Saulei artimiausios Kentauro Alfos sistemos su tokiais varikliais truktų ne keliasdešimt tūkstančių metų, o tik apie šimtmetį. Maža to, kada nors ateityje ši technologija galbūt bus ištobulinta taip, kad tokie varikliai viršytų šviesos greitį ir fantastinės kelionės į kitas galaktikas taptų tikrove.

Tai gali atrodyti neįtikėtina, tačiau yra pakankamai svarbūs argumentai teigti, jog šiandiena vyksta branduolinis karas, tačiau daugelis mūsų planetoje gyvenančių žmonių apie tai nieko nežino. Priežastis paprasta: karinių veiksmų teatras yra pakankamai toli nuo mūsų. Jis yra Saulės sistemos pakraštyje, Koiperio juostoje.

Žmonija turėtų ruoštis kraustymuisi į kitas planetas per artimiausius tūkstantį metų – antraip ji tiesiog išnyks, įspėja garsiausias pastarojo meto fizikas Stephenas Hawkingas. „Mes privalome tęsti kosmoso keliones dėl žmonijos ateities, – sakė jis. – Nemanau, kad mes išgyvensime dar tūkstantį metų neištrūkę iš šios trapios planetos.“

Rusijos kosmoso agentūra sudarė kosmoso tyrimų programą ateinantiems dešimt metų. Vienas iš joje numatytų tikslų – gyvybės kitose planetos paieška.

Mintys apie kelionę į Marsą žmonijos sąmonėje sukasi jau labai seniai. Jas įkvėpė rašytiniai ir vizualiniai mokslinės fantastikos kūriniai, taip pat marsaeigių kampanija socialiniuose tinkluose, kur šių aparatų žinutes prenumeravo jau beveik 2 mln. žmonių.Tik kažkodėl niekas nekalba apie Venerą. Kodėl gi ne Venera?

„Juodojo riterio“ pranešimo vertimas pagal „Time magazine“, 1973 m. balandžio 9 d. 1953 m., 4 m. iki „Sputnik” starto, dr. Lincoln La Paz iš Niu Meksiko un-to pastebėjo nežinomą objektą, besisukantį orbita aplink Žemę. Iš viso pasaulio gavus daugiau pranešimų, JAV Gynybos departamentas paskyrė garsų astronomą Clyde W. Tombaugh (1930-ais atradusį Plutoną), kad surastų tą paslaptingą objektą.

Mokslininkai mano atradę 50 galaktikų, kuriose gali klestėti protaujančių būtybių civilizacijos. Pasirodo, šių galaktikų infraraudonasis spindulingumas yra "neįprastai didelis", o tai gali būti ypač pažangios civilizacijos požymis. Anot tyrėjų, visai įmanoma, kad šiose galaktikose nežemiškos rasės eksploatuoja žvaigždžių energiją, todėl šios galaktikos išspinduliuoja per daug infraraudonųjų spindulių.

NASA zondas "Dawn" aplink nykštukinę planetą Cererą skrieja jau daug savaičių, o NASA pagal naujausias infraraudonųjų spindulių diapazono nuotraukas spėlioja, kad tuos du žybsnius galėjo sukelti skirtingos priežastys. Atrodo, kad Cereros žybsnių mįslė puikiausiai tiktų ir "X-failų" agentų tandemui. Už 45 tūkst. km nuo Cereros paviršiaus skriejančio zondo „Dawn“ nuotraukos byloja, kad dvigubą žybsnį sudariusios ryškios šviesos dėmės pasižymėjo skirtingomis šiluminėmis savybėmis. Nuotraukos buvo paskelbtos kaip pirmas spalvotas Cereros žemėlapis, iliustruojantis nemenkus paviršiaus nelygumus.

Europos kosmoso agentūros (EKA) misijos „Rosetta“ surinkti duomenys rodo, kad 67P/Čuriumovo-Gerasimenko kometa neturi magnetinio lauko, antradienį pranešė mokslininkai. Praėjusį lapkritį ant kometos nutupdytas zondas, robotinė laboratorija „Philae“, nepateikė įrodymų, kad kometos branduolys būtų įmagnetintas, sakė jie. Pasak mokslininko Hanso-Ulricho Austerio (Hanso Ulrichio Austerio), šis atradimas gali paneigti vieną pagrindinių teorijų apie kometų ir kitų Saulės sistemos kūnų formavimąsi.

Klausimas, ar J. Gagarinas tikrai buvo pirmasis tarybinis kosmonautas, keliamas nuolat. Štai ir prieš to istorinio skrydžio 40-metį „Interfaksui“ kažkoks Michailas Rudenko, pasivadinęs OKB-246 inžinieriumi- eksperimentatoriumi, pranešė, kad 1957-59 m. iš Kapustin-Jaro kosmodromo buvo paleistos balistinės raketos, kurias pilotavo lakūnai Ledovskich, Šaborinas ir Mitkovas. Visi jie žuvo, o jų pavardės niekada oficialiai nepaminėtos. Atseit, jie atliko vadinamuosius suborbitinius skridimus, t.y. neapskrieti žemę, o skristi parabole. Beje, jie, atseit, buvo paprasti lakūnai, neturėję jokio specialaus pasiruošimo.