Juodoji skylė - Žemei grasinantis Gravitacinis žudikas

Ėdrūnė iš Drakono žvaigždyno

2011-jų m. gegužės mėnesį astronomai NASA palydovo „Galaxy Evolution Explorer“ ir Havajų observatorijos įranga aptiko, kad Drakono žvaigždyne esanti galaktika staiga ėmė ryškiai šviesti. Iš pradžių niekas nesuprato, kas vyksta, tačiau greitai viskas paaiškėjo: viena šioje galaktikoje esanti planeta (raudonoji milžinė), pernelyg priartėjo prie ten pat esančios juodosios skylės. Toliau viskas vyko tarsi kokiame fantastiniame filme - iš pradžių galinga gravitacija nutraukė planetos vandenilio atmosferą, o po visa raudonoji milžinė buvo sudraskyta į gabalus ir praryta juodosios skylės. Ši „puota" truko pusę metų.

Atrodo, nieko baisaus, nes visa tai vyko už 2,7 milijardų šviesmečių nuo mūsų planetos. Tačiau mokslininkai vis tik baiminasi, kad Žemė gali susidurti su juodąja skyle. Buvo prognozuojama, kad toks susitikimas gali įvykti 2013-ųjų metų rudenį. Laimei, prognozės nepasitvirtino.

Prinstono universiteto (JAV) mokslininkai atliko išsamią analizę, norėdami paskaičiuoti Žemės susidūrimo su juodąja skyle tikimybę ir galimas tokio įvykio pasekmes. Mokslininkai padarė išvadą -tikimybė susidurti su juodąja skyle yra atvirkščiai proporcinga jos masei. Tai reiškia - kuo didesnė juodoji skylė, tuo mažesnė tikimybė su ja susitikti.

 Mus nuolat atakuoja juodosios skylės

O jeigu juodoji skylė yra nedidelė? Ar tai reiškia, kad tikimybė jog mūsų planeta gali susidurti su tokia skyle padidėja? „Tai tiesa“, - atsako amerikiečių mokslininkai. Dar daugiau, Žemė jau daugelį kartų buvo susidūrusi su mažomis juodosiomis skylėmis, tik mes apie tai net nenutuokiame...

Mokslininkai tvirtina, kad mažos juodosios skylės perėjimas kiaurai Žemę mūsų planetos paviršiuje sukelia sferiškai sklindančias seismines bangas. Kalbant kitais žodžiais, kai kurie žemės drebėjimai ir cunamiai gali būti susitikimo su juodąja skyle pasekmė.

1973-iais metais Teksaso universiteto (JAV) mokslininkai A.Džeksonas ir M.Rajanas iškėlė hipotezę, kad garsusis Tunguskos meteoritas visiškai nebuvo meteoritas, o paprasčiausia maža juodoji skylė. Dėl šios priežasties ieškotojai neaptiko net gabalėlio kosminio kūno, kuris 1908-ųjų metų vasarą susprogo virš Sibiro.

Kiti mokslininkai prieštarauja savo kolegoms iš Teksaso ir teigia, kad tuo atveju, jei Tunguskos katastrofa tikrai kilo dėl to, kad mūsų planetą kiaurai pervėrė juodoji skylė, tai turėjo būti ne tik „įėjimas“ - sprogimas Sibiro taigoje, bet ir išėjimas - panašaus masto kataklizmas priešingame Žemės rutulio taške.

Tačiau amerikiečiai atrėžia, kad taip ir galėjo nutikti. Juk numanomas juodosios skylės „išėjimo" rajonas yra Atlanto vandenyne kažkur tarp Grenlandijos ir Niūfaundlendo, t.y. tokioje vietoje, kur žmonės gana retai lankosi. Be to, nėra įrodyta, kad išeinanti juodoji skylė būtinai turi sukelti kataklizmą.

Reikia dar pasakyti, kad pati didžiausia Paukščių take esanti juodoji skylė yra keturis kartus didesnė už tą, kurios auka tapo raudonoji milžinė Drakono žvaigždyne. Tačiau mokslininkai paskaičiavo, kad artimiausius keletą milijardų metų mūsų planetai nelemta su šia juodąja skyle susidurti. Kaip sakoma: pagyvensim - pamatysim.