Kosmosas:

Bendrovės sukurtos branduolinės sintezės raketos gali leisti žmonijai netolimoje ateityje palikti Saulės sistemą.

Pasinaudoję programa ir ištyrę 820 žvaigždžių, esančių kosmoso regione, kuriame, kaip anksčiau buvo manoma, nėra jokios galimos ateivių veiklos, Toronto universiteto studento Piterio Ma (Peter Ma) vadovaujami ekspertai aptiko netikėtą radinį.

2022 m. spalį užfiksuotas rekordinis gama spindulių žybsnis dabar apibūdinamas kaip įvykis, pasitaikantis kartą per tūkstantį metų.

Mintis, kad ateiviai gali naudoti juodąsias skyles kaip kvantinius kompiuterius, yra spekuliatyvi ir neparemta jokiais tiesioginiais įrodymais.

Kas tiksliai yra sąmonė ir kaip ji atsiranda? Kaip ir kodėl ji egzistuoja ir kokia yra galutinė sąmonės priežastis?

Mokslas jau seniai domisi vadinamosiomis kirmgraužomis. Tai tuneliai erdvėlaikyje, suteikiantys, kol kas tik teoriškai, galimybę akimirksniu judėti tarp galaktikų.

Abu pasauliai yra panašūs į Žemę, sukasi aplink panašias į Saulę žvaigždes ir yra tame pačiame žvaigždyne, maždaug tokiu pat atstumu nuo mūsų.

Pagrindinė nežemiškos gyvybės atsiradimo planetoje sąlyga yra vandens buvimas joje. Kaip žinome, Marse kadaise buvo daug vandens, tačiau tam tikru metu planeta prarado magnetinį lauką, o vėliau ir atmosferą, todėl vanduo išgaravo.

Penktadienį NASA teigė, kad tikimybė, jog nuolaužos nukris ant ko nors, yra labai maža. Kosmoso agentūros duomenimis, didžioji 2450 kg sveriančio palydovo dalis sudegs atmosferoje. Tačiau tikimasi, kad kai kurie fragmentai pasieks Žemės paviršių.

Nakties danguje vienu metu matomos visos Saulės sistemos planetos. Merkurijų, Venerą, Marsą, Jupiterį ir Saturną galima pamatyti plika akimi, o Uraną ir Neptūną - per žiūronus arba teleskopą.

Buvo naudojami NASA palydovų "Voyager" ir "Cassini" bei antžeminių teleskopų duomenys. Specialistai, naudodami ryškios infraraudonųjų spindulių šviesos vaizdus Jupiterio viršutinėje troposferoje, t. y. atmosferos sluoksnyje, kuriame formuojasi būdingi įvairiaspalviai dryžuoti debesys, tyrė temperatūros informaciją. Jie buvo matuojami per tris planetos orbitos ciklus, kurių kiekvienas trunka apie 12 Žemės metų.