Kur ieškoti nacių bazių Antarktidoje?

Iki šiol netyla kalbos, kad 1945-ais metais nacistinė Vokietija nebuvo visiškai sunaikinta. Daliai Hitlerio pasekėjų pavyko pabėgti į pasaulio kraštą, į Antarktidą, kur požeminiuose karstiniuose tuneliuose ir urvuose buvo sukurta slapta bazė Nr. 211, žinoma "Naujosios Švabijos" pavadinimu. Patekti į naują vokiečių valstybę galima tik povandeniniu laivu. Iš sausumos pusės žvalgybiniai lėktuvai ir laivai ankščiau matė ir dabar mato vien tik storo ledo šarvą ir juodas pakrančių uolas....

Apie tai, kad pietiniame Žemės rajone, gali būti, egzistuoja slaptas nacių objektas, papasakojo

Žemutinio Naugardo mokslininko Arkadijaus Nikolajevo, kuris 1958-ais metais pasiekė Pietų ašigalį, sūnus.

- Jūs galvojate, kad mano tėvas buvo išsiųstas į Pietų ašigalį tam, kad ten pastatytų Lenino biustą? - pasakojimą klausimu pradėjo Andrejus Nikolajevas.

- Tuo labai sunku patikėti. Praėjus trylikai metų po karo, kai šalis dar nebuvo atsigavusi, kažkodėl buvo skirtos didžiulės lėšos mano tėvo ekspedicijai. Jis savo komandą vedė į Antarktidos centrą visureigiais 5 km/h greičiu, rizikuojant prasmegti ledo plyšiuose, kurių gylis siekė net keletą kilometrų. Du ekspedicijos dalyviai mirė, nes apdegino plaučius, kai iš visureigių kabinų iššoko be specialių kaukių iš beždžionės kailio. Du lėktuvai dar prie kranto buvo iš laivo nuplauti į jūrą. Kam buvo reikalingos tokios aukos? Neatmetu tikimybės, kad ekspedicija į Pietų ašigalį buvo tik priedanga, o iš tiesų SSRS, kaip ir kitos šalys, ieškojo ten nacių bazės.

Kaip pasirodo, ši versija turi gana rimtą pagrindą...

Oazė leduose

Pirmasis apie slaptą nacių bazę prakalbo vokietis Hansas Ulrichas fon Krancas. Jam pavyko surasti buvusį SS karininką, mokslininką Olafą Vaiczekerį. Pasirodo, šis žmogus savo akimis matė bazę! 1938-ais metais Vaiczekeris ten pateko kaip mokslininkas, o 1945-ais metais - jau kaip bėglys, kuris gelbėjo ši kartu su kitais SS ordino nariais.

Fon Krancas Vaiczekerį aptiko Argentinoje. Šio susitikimo bei daug metų trukusio savarankiško tyrimo

rezultatu tapo sensacinga fon Kranco knyga „Svastika leduose".

...Vokiečiai įsisavinti Antarktidą pradėjo 1938-ais metais, kai virš žemyno praskrido žvalgybiniai lėktuvai. Vokiečių mokslininkai, tarp kurių buvo ir Olafas Vaiczekeris, iš oro fotografuodami vietovę tarp amžino sniego pastebėjo besnieges oazes su šiltas ežerais, kuriose augo augmenija. Ten jie aptiko dviejų senovės miestų griuvėsius, ant kurių sienų esantys užrašai priminė runas. Šis stulbinantis atradimas, kurį Trečiojo reicho slaptosios tarnybos iš karto įslaptino, pakeitė mūsų supratimą apie Antarktidą, kaip apie amžino ledo ir baisaus šalčio šalį.

Įdomiausia ne išorėje, o viduje

Kaip teigia Vaiczekeris, vandens temperatūra Amundseno jūroje buvo keliais laipsniais aukštesnė, nei aplinkiniuose vandens telkiniuose. Šilto vandens šaltiniai buvo krante. Šio reiškinio tyrimui asmeniniu Hitlerio įsakymu buvo skirti penki naujausi povandeniniai laivai. Priplaukus Antarktidą, vienas povandeninis laivas panėrė po uolomis ir pateko į urvų sistemą, kuriuos tarpusavyje jungė gilūs gėlo vandens ežerai, kurie buvo tokie šilti, kad juose galima maudytis. Po požeminiais ežerais buvo aptiktas dar vienas urvų sluoksnis. Šie urvai buvo visiškai sausi ir tinkami gyventi. Daugelyje šių urvų išliko senovės žmonių civilizacijos pėdsakai - piešiniai ant sienų, iškalti uolienoje laiptai. Tai buvo erdvus ir gyvenimui tinkamas požeminis pasaulis.

Reikia priminti, kad Adolfas Hitleris tikėjo senai sukurta tuščiavidurės Žemės teorija, kuri skelbė, kad Žemės rutulio viduje, tarsi kokioje sumaunamoje lėlėje, yra kelios žemės ir civilizacijos, kurios, gal būt, yra žymiai labiau išsivysčiusios už mūsų. Ši versija kardinaliai prieštaravo visuotinai priimtinai teorijai, jog Žemę sudaro žievė, mantija ir branduolys.

Hitleris pranešimą apie požeminį pasaulį Antarktidoje priėmė kaip savo teorijos patvirtinimą ir priėmė sprendimą sukurti ten slaptų miestų sistemą, vėliau pavadintą Naująja Švabija.

Į Antarktidą -maistas, į Vokietija - rūda

Prasidėjo didžiulių povandeninių transporto laivų judėjimas per visą Atlanto vandenyną. Jie į Naująją Švabiją gabeno maisto produktus, drabužius, medikamentus, ginklus ir šaudmenis, kalnakasybos įrangą, bėgius, pabėgius, vagonėlius, frezas tunelių kasimui. Atgal į Vokietiją
laivai grįžo su naudingosiomis iškasenomis.

„1940-ais metais Elsuerto žemės teritorijoje buvo aptikti didžiuliai retųjų metalų telkiniai. Nuo to laiko Naujoji Švabija nustojo būti nuostolingu Vokietijai projektu ir ėmė nešti gana žymią naudą, - rašo fon Krancas. - Situacija su retaisiais metalais Vokietijoje iki šiol stebina daugelį istorikų. Savų telkinių

reichas neturėjo, 1939-ais metais sukauptų atsargų turėjo užtekti daugiausia dvejiems metams. Pagal visus paskaičiavimus, Vokietijoje tankų gamyba turėjo visiškai sustoti 1941-ųjų metų vasarą. Tačiau taip neatsitiko. Iš kur vokiečiai gavo ypač svarbios žaliavos? Atsakymas akivaizdus: iš Antarktidos!“

Kaip rašo fon Krancas, 1941-ais metais požeminio miesto gyventojų skaičius beveik pasiekė 10 tūkstančių. Jis jau visiškai save apsirūpino maisto produktais - už šimto kilometrų nuo kranto buvo aptikta didžiulė 5 tūkstančių kvadratinių kilometrų oazė su derlingos dirvos sluoksniu, kuri buvo pavadinta „Rojaus sodu". Baigiantis 1943-ims metams karstiniuose urvuose buvo baigta statyti povandeninių laivų remonto įmonė. Ji buvo tokia didelė, kad joje buvo galima be didelio vargo pradėti masinę povandeninių laivų gamybą. Naujojoje Švabijoje tuo metu veikė kelios metalurgijos ir mašinų gamybos įmonės.

O 1945-ais metais bazė tapo paskutiniu nacių prieglobsčiu.

Dingo ištisos gamyklos

Po Vokietijos kapituliacijos paaiškėjo, kad daugybė povandeninių laivų dingo nežinoma kryptimi. Laimėjusi pusė jų niekur neaptiko - nei vandenyno dugne, nei uostuose. Greičiausiai, šie povandeniniai laivai išplaukė toli į pietus...

„Didžiajam uždaviniui buvo paruošta apie 150 povandeninių laivų, - rašo fon Krancas. - Trečdalis jų buvo transporto laivai, gana didelės talpos. Iš viso povandeninio laivyno laivuose galėjo tilpti daugiau nei 10 tūkstančių žmonių. Be to, iš šalies buvo išgabentos relikvijos ir vertingos technologijos“.

Kaip teigia knygos autorius, iš žūstančios imperijos povandeniniais laivais buvo gabenamas ir jos „protas" - biologai, raketinės technikos, branduolinės fizikos ir aviacijos statybos specialistai. Nugalėtojams taip ir neatiteko naujausi pasiekimai aukštųjų technologijų srityje. Vokietijos kapituliacijos išvakarėse buvo sukurta atominė bomba, reaktyvinė aviacija, balistinės raketos FAU-1, FAU-2 ir FAU-3. Pastaroji galėjo pakilti į aukštį, kuris jau buvo laikomas kosmoso erdve.

Dabartiniu metu tiksliai žinoma, kad karo pabaigoje Vokietijoje buvo devynios tyrimo įmonės, kuriose buvo vykdomi skraidančių diskų projektai, t .y. skraidančios lėkštės arba lėktuvai su apskritu sparnu.

Kur dingo visi šie kūriniai?

Fon Krancas, dirbdamas archyvuose, aptiko kelių gamyklų pavadinimus, kuriose buvo gaminama naujausios technologijos produkcija ir kurios po karo kažkur išnyko. „Visos jos buvo evakuotos asmeniniu Martyno Bormano įsakymu 1945-ųjų metų sausio-balandžio mėnesiais, - jis rašo. - Tikriausiai, jos per visą Atlanto vandenyną buvo išgabentos į amžinojo ledo šalį“.

Ar tai reiškia, kad sąjungininkams taip ir neatiteko vertingi trofėjai?

Neįveikiama Antarktida

Žmonija tris kartus bandė surasti bazę Nr. 211. Visus tris kartus šie bandymai baigėsi žmonių žūtimi ar dingimu. Fon Krancas apie tai detaliai aprašo savo knygoje „Svastika leduose".

1947-ais metais link Antarktidos krantų ieškoti nacių bazės buvo pasiųsta didelė amerikiečių ekspedicija, kurioje dalyvavo 14 laivų. Be flagmano lėktuvnešio, joje buvo 13 esminininkų, daugiau nei 20 lėktuvų ir malūnsparnių ir apie 5 tūkstančius ekspedicijos dalyvių. Operacija buvo pavadinta „Aukštu šuoliu“, kuris iš tiesų pasirodė besąs ne toks jau ir aukštas.

Vienas amerikiečių lakūnas, skrisdamas virš pakrantės, pastebėjo naudingųjų iškasenų karjerą. Į šią vietą sunkiaisiais visureigiais buvo pasiųstas 500 žmonių būrys, kurį lydėjo keli lėktuvai. Netikėtai danguje pasirodė naikintuvai su ant sparnų nupieštais kryžiais. Desantas buvo sunaikintas per keletą minučių: degantys lėktuvai ir visureigiai

- štai ir viskas, kas iš jo liko. Po to buvo susprogdintas vienas JAV laivas

- jo vietoje iškilo vandens stulpas. Po to į veiksmą įsitraukė... skraidančios lėkštės!

„Jos be jokio garso skraidė tarp laivų, tarsi kokios satanistinės juodos kregždutės su kruvinais snapais, ir nuolat spjaudėsi žudikiška ugnimi,-praėjus daugeliui metų prisimena ekspedicijos dalyvis Džonas Sajersonas.

- Visas šis košmaras truko apie 20 minučių. Kai skraidančios lėkštės vėl paniro po vandeniu, mes pradėjome skaičiuoti nuostolius. Jie buvo siaubingi“.

Nesėkminga ekspedicija grįžta į Ameriką

Sekančiomis aukomis tapo garsaus prancūzų okeanografo Žako Ivo Kusto vadovaujamos ekspedicijos dalyviai.
1973-iais metais „Kalipso“ laivas nuplaukė prie Karalienės Mod žemės, turėdamas neoficialią Prancūzijos slaptųjų tarnybų užduotį - rasti bazės Nr. 211 pėdsakus. Kusto narams pavyko aptikti praėjimus į požeminius urvus ir į juos patekti. Tačiau viename tunelyje žuvo visi penki narai. Ekspediciją teko skubiai nutraukti.

Tretieji, kurie sumokėjo už savo smalsumą, buvo rusai. Jau buvo paminėta 1958-ųjų metų ekspedicija, kuri nieko neaptiko. Nauja ekspedicija leidosi į bazės paieškas 8-o dešimtmečio pabaigoje, kai atsirado aero nuotraukos, kurios rodė, jog Antarktidoje yra didelės besniegės ir žmonių apgyvendintos oazės. Į vieną tokią oazę ir buvo pasiųsta tyrinėtojų grupė. Ekspedicijos nariai oazėje įsirengė stovyklą,

o po to pabandė patekti į šachtą, vedančią gilyn. Tuo metu nugriaudėjo sprogimas, žuvo trys ekspedicijos dalyviai.

Po kelių dienų be pėdsakų dingo visi likę ekspedicijos nariai...

Nuo to laiko didžiosios valstybės paliko ramybėje paslaptingus Antarktidos gyventojus. Kyla logiškas klausimas - ar šiuo metu vis dar egzistuoja Trečiojo reicho bazė?

„Vienareikšmio atsakymo nėra ir šiandien, o netiesioginių - daugiau, nei pakankamai, -tvirtina rusų istorikas Vadimas Telycinas savo knygoje „Hitleris Antarktidoje“. - JAV, Argentinos ir Čilės KOP radiolokacinės stotys dažnai fiksuoja „skraidančias lėkštes", „cilindrus" ir kitokias „geometrines figūras", skraidančias nuo vieno Antarktidos pakraščio link kito".

Tad gali būti, kad ir šiandien Trečiasis reichas klesti Antarktidos požemiuose...