Laiko portalai slaptosioms tarnyboms

Egzistuoja teorija, kad per juodąsias skyles galima patekti į kitus laiko ir erdvės matavimus. ar tai vien tik teorija? Gali būti, kad tokios kelionės jau seniai vykdomos, ir tai daroma oficialiai. Tik štai informacija apie jas gali būti griežtai įslaptinta.

„Vanderklifas“: išgelbėti prezidentą!

Vienas iš geriausių pastarųjų metų Stiveno Kingo romanų yra „22/11/63“, kurio herojus leidosi į praeitį, norėdamas apsaugoti nuo žūties prezidentą Džoną Kenedį. O juk kažkas panašaus vos nebuvo įvykdyta realybėje! Tik išgelbėti buvo bandoma kitą Amerikos prezidentą - Abraomą Linkolną. Šią misiją įvykdyti pabandė du rimti mokslininkai - Nikola Tesla ir Hermanas Holeritas.

Tesla ir Holeritas kartu dirbo „Vanderklifo“ projekte. Reikia pažymėti, kad Holeritas visiškai nebuvo fizikas, kaip garsusis jo kompanionas. Jis į istoriją įėjo kaip elektrinės tabuliacijos sistemos sukūrėjas. Būtent jis sukūrė perfokortas ESM ir įrangą darbui su jomis. 1896-ais metais Holeritas įkūrė kompaniją „Tabulating Machine Company“, kuri vėliau tapo IBM. Jis sugalvojo pirmąjį šios kompanijos devizą: „Žmonės turi galvoti, mašinos turi dirbti".

Savo prigimtimi Hermanas Holeritas buvo avantiūristas, jį sudomino Teslos idėja apie keliones laike. Taip atsirado „Vanderklifas“. Holeritas ne paprasčiausiai dalyvavo projekte, o investavo į jį savo lėšas. Jis norėjo pagerinti pasaulį ir su niekuo nenorėjo dalintis šlove. Tačiau be Teslos, turinčio reikalingų žinių, jis negalėjo apsieiti. Galų gale jie sukūrė
įrenginį, kuris galėjo generuoti... juodąsias skyles! Pastarosios turėjo būti portalais į praeitį. Apie keliones į ateitį kol kas kalba nevyko. Holeritas mašiną pavadino „Laiko perforatoriumi".

įrenginio kūrimo darbai buvo baigti 1903-ųjų metų rudenį. Nuspręsta, kad pirmasis į praeitį leisis Hermanas. Tai įvyko 1903 m. gruodžio 17 d. Holeritas pabuvojo mezozojaus epochoje ir sugrįžo. Visa ši kelionė laike truko ketvirtį valandos.

Kitą kartą buvo nuspręsta Holeritą perkelti į 1865-ųjų metų balandžio mėnesį. Dabar tyrinėtojai turėjo konkrečią užduotį - neleisti prezidentui Linkolnui žūti nuo žudiko rankos. Tam, kad būtų sukaupta kitai kelionei reikalinga energija, kompanionai nelegaliai pasijungė prie elektros tiekimo linijos, kuria energija buvo tiekiama į kaimyninį miestelį. Šiame miestelyje išsijungė visi elektriniai prietaisai, o Hermanas atsidūrė Fordo teatre, į kurį tuo metu atvyko prezidentas Linkolnas pažiūrėti spektaklio „Mano pusbrolis amerikietis". Grįžęs Holeritas su įkarščiu papasakojo kaip į žudiko Džono Buto galvą trenkė viskio buteliu ir sulaužė kaukolę. Tačiau kitą dieną, kai Holeringas ir Tesla apsilankė bibliotekoje, norėdami iš naujo susipažinti su Linkolno biografija, pasirodė, kad ši buvo be jokių pakitimų.

Mirties data buvo ta pati, kaip ir anksčiau nurodoma - 1865 m. birželio 15 d., žudikas buvo aktorius Džonas Butas.

Per kitus tris metus kompanionai atliko dar keletą eksperimentų, tačiau rezultatas visuomet buvo toks pats. Galiausiai Tesla ėmė įtarinėti, kad Holeritas paprasčiausiai meluoja ir kuria pasakojimus apie savo keliones laike.

Holeritas projekte daugiau nebedalyvavo. O Tesla dar 15 metų kūrė įvairias teorijas. Ir štai kokią išvadą jis padarė: pabandžius pakeisti praeitį, realybė išsišakoja. Tačiau, laikui einant, laiko šakos stengiasi atgauti savo identiškumą, tarpusavyje sinchronizuodamos. Pavyzdžiui, paralelinėje realybėje, kurią sukūrė Holerito įsikišimas, Linkolnas spektaklio metu nusigėrė ir nusisuko sprandą, leisdamasis laiptais iš teatro ložės. Siekiant, kad nebūtų žinoma tikroji prezidento mirties priežastis, jam buvo peršauta galva, o visu šiuo nusikaltimu buvo apkaltintas tas pats Butas.

Kad ir kaip ten buvo, projektas „Vanderklifas“ buvo pripažintas nesėkmingu. Beveik visi su šiuo projektu susiję dokumentai sudegė, kai Teslos laboratorijoje kilo gaisras (greičiausiai, jį kažkas specialiai sukėlė).

Portalas į Marsą

Kaip pasakoja Maiklas Relfis, jis kurį laiką dirbo CŽV ir dalyvavo eksperimentuose, susijusiuose su kelionėmis laike. Keletą metų iš eilės jis buvo teleportuojamas į Marsą, panaudojant pagal Teslos brėžinius sukurtą portalą. J šią planetą buvo siunčiami ir kiti žmonės. Ypač griežto slaptumo sąlygomis jie Marse įkūrė koloniją. Tiems, kurie išeidavo iš projekto, buvo ištrinama atmintis, tačiau Relfis kažkokiu būdu sugebėjo viską prisiminti...

Dar vienas „liudininkas" - daktaras Basjagas - pasakoja, kad įslaptintame „teleportavimo į Marsą“ projekte dalyvavo netgi mokiniai, tiesa, tik tie, kurie labai gerai mokėsi. JAV vyriausybė manė, kad Marso kolonizacija suteiks šaliai politinę viršenybę prieš kitas valstybes.

Keisti dingimai

Neseniai Deividas Paulidesas, iki 2009-ųjų metų tarnavęs San Chosė policijoje, atkreipė dėmesį į keistą dėsningumą, susijusį su žmonių dingimo Siaurės Amerikoje atvejais. Jis išanalizavo daugiau nei 2 tūkstančius tokių atvejų ir nustatė, kad žmonės dažniausiai dingsta parkuose, šalia vandens telkinių. Jeigu žmones pavykdavo aptikti gyvus, būdavo ištrinta dalis jų atminties, o nustatyti mirusiųjų mirties priežastį buvo labai sunku. Gana dažnai dingusieji aptinkami tokiose vietose, iki kurių pėsčiomis tikrai negali nueiti, arba jau ne kartą atidžiai apžiūrėtose vietovėse. Pavyzdžiui, vienas mažas berniukas buvo aptiktas ant medžio kamieno. Sis medis buvo nuvirtęs ir gulėjo šalia takelio, kuris jau buvo keletą kartų patikrintas.

Surastieji žmonės dažnai buvo be rūbų ir avalynės. Šunys dažniausiai negalėdavo užuosti dingusiųjų pėdsakų. Kartais šunys imdavo elgtis labai keistai: jie sukdavo ratus, vaikščiodavo kilpomis, o po to paprasčiausiai atitūpdavo ant žemės ir niekur nebeidavo.

Kai kuriais atvejais žmogus dingdavo vienoje vietoje, o po kiek laiko būdavo aptinkamas kitoje vietoje gana dideliu atstumu nuo pirmosios.

Pavyzdžiui, 1952 m. balandžio 10 d. iš savo namų Riteryje dingo dvimetis Keitas Perkinsas. Paskutinį kartą berniukas buvo pastebėtas, kai užbėgo už svirno. Praėjus 19-ais valandų berniukas buvo aptiktas už 24 km nuo namų gulinti veidu žemyn ant ledu pasidengusio tvenkinio. Laimei, berniukas dar buvo gyvas.

1957 m. liepos 13 d. rajone netoliese Siera Nevados kalnų dingo Deividas Alenas Skotas. Su juo buvęs tėvas tik minutei įėjo į autofurgoną, tačiau išėjęs vaiko jau nebematė. Paieškų komanda berniuką aptiko tik po trijų dienų vieno kalno viršūnėje. Visiškai aišku, kad vaikas vienas pats tikrai negalėjo tenai atsirasti.

Vyrai vandenyje

Tais atvejais, kai žmonės aptinkami negyvi, jų kūnai gana dažnai būdavo vandenyje. 24-ių metų Dželanis Brisonas, studentas ir futbolininkas, buvo aptiktas golfo laukų teritorijoje esančiame tvenkinyje. Jaunuolį paskutinį kartą matė gyvą ir sveiką draugų name. Vėliau Brisono kepuraitė buvo aptikta vieno namo kieme netoliese golfo laukų, o bateliai - kitame kieme. Keletą pastarųjų dienų daug lijo, golfo laukuose buvo daug purvo, tačiau žuvusiojo kojinės buvo švarios. Tai reiškia, kad Brisonas pats neatėjo prie tvenkinio, o jį kažkas čia atgabeno ir įmetė. Tikrosios mirties priežasties nepavyko nustatyti, tačiau tai nebuvo nuskendimas. Ir tai tik vienas iš daugelio panašių atvejų, įvykusių šiame rajone.

Paulidesas savo knygoje „Dingusieji be žinios: keisti sutapimai" tiria jaunų vyrų dingimą miesto vandens telkiniuose. Dauguma šių atvejų vyko Viskonsino ir Minesotos valstijose. Visų šių atvejų scenarijus praktiškai vienodas: vaikinai išgerdavo su draugais bare, tačiau vėliau niekas neprisimindavo kaip ir kada jie išeidavo. Po kelių dienų jaunų vyrų kūnai aptinkami vandenyje. Prašosi logiška išvada, kad jų mirties priežastis - alkoholis. Tačiau Paulidesas mano, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Neretai žmogus būdavo dingęs keletą dienų, o patologoanatomai tvirtino, kad jie vandenyje išbuvo 1-2 dienas ar net vos keletą valandų.

Neseniai visuomenės dėmesį patraukė informacija apie negyvus žmones, aptiktus Mančesterio (Didžioji Britanija) kanale. Anglijos laikraščiai rašė, kad per keletą pastarųjų metų iš šio kanalo buvo ištraukta dešimtys negyvų žmonių, dažniausiai tai buvo vyrai. Žurnalistų manymu, tai yra serijinio žudiko darbas, kuriam netgi suteikė pravardę - Mėtytojas. Paulidesas irgi susidomėjo šiuo atveju, tačiau jam kilo labai svarbus klausimas: kaip tokiame mažame kanale galėjo nuskęsti tiek daug sveikų vyrų be jokių prievartos požymių?

- Žinoma, daugeliu atveju sunku rasti racionalų paaiškinimą, tačiau kai kalbama apie šimtus vienodų incidentų, visa tai keičiasi, - mano tyrinėtojas.

Gal visi šie žmonės savo noru ar nenorėdami to tapo eksperimentų, susijusių su portalų į laiką ir erdvę atidarymo eksperimentais? Tai galėtų paaiškinti visas šias „keistenybes“.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №03 2017