Mistika:

Niūrų 1943 metų spalio mėnesio rytą Filadelfijos karinės jūrų bazės saugomoje zonoje stovėjo minininkas „Eldridžas“, kurio borto numeris buvo „DE 173″. JAV KJL karinių jūrų tyrimų valdybos specialistai nusprendė laivą panaudoti slaptame eksperimente „Vaivorykštė“. Remiantis Alberto Einšteino sukurta vieningo lauko teorija, jie sukūrė tromagnetinę sistemą, kurios pagalba laivas galėjo pasidaryti nematomas.

Kairiajame Rivjeros slėnio, esančio Šveicarijoje, Tičino kontone, pusėje stovi trys vaizdingos kalvos. Ant dviejų rytinių kalvų stovi senovės Montebelo ir Korbarijaus pilys, o ant vakarinės kalvos - Kastel Grande pilis. mus domina būtent Montabelo pilis, kuri tolimais 1375-ais metais priklausė tuo metu žinomai Malatestos šeimai. Pilies šeimininkas buvo geraširdis žmogus Ugolinučijus Malatesta, jis turėjo penkerių metų dukrą Gvendaliną.

Teleportacija - tai persikėlimas erdvėje, kartais lydimas postūmio laike. Šio fenomeno pasireiškimo atvejai žinomi jau tolimoje senovėje. 1593 m. spalio 24 d., vidurdienį, Mechike, Plasa Major aikštėje įvyko nepaprastas incidentas. Ispanijos vietininko sargyba savo tarpe pastebėjo tarsi iš niekur ir akimirksniu materializavusį kolegą.

Suprantama, visa tai yra iš fantastikos srities, realybėje tai yra neįmanoma. Ir vis tik laikas - tai viena iš keisčiausių gamtos savybių, ir jis kartais pateikia tokius siurprizus, kad mums iš nuostabos lieka tik skėsčioti rankomis. Pavyzdžiui, Paryžiaus sutrikimas - viena iš XX amžiaus paslapčių, kurios mokslas negali paaiškinti.

Įvykis, kuris dabar žinomas kaip "Bandžavarno sprogimas" ("The Banjawarn Bang"), įvyko Australijoje 1993-iais metais. Vėlų gegužės 28-os dienos vakarą Australijos gilumos ramybę sudrumstė keistas įvykis. Žemyno miškas ir dykumomis per šimtus kilometrų pasklido sprogimo banga, o sunkvežimių vairuotojai, tuo metu buvę kelyje, bei geologai ir aukso ieškotojai, susirinkę į savo palapinių miestelius poilsiui, danguje pamatė keistą švytėjimą ir išgirdo iš toli sklindančio sprogimo garsą.

Energetiniai vampyrai kasdien vaikšto tarp mūsų ir juos sutikti visiškai nesunku. Be to, labai tikėtina, kad kai kurie iš mūsų pačių, visai to nežinodami yra energetiniai vampyrai. Į klausimus atsako parapsichologas Kęstutis Dubickas.

Viduramžių aiškiaregiai, skelbdami pranašystes, paprastai neslėpdavo savo tikrųjų vardų. Tačiau XV a. Florencijos pranciškonų vienuolis po savo rankraščiais visada palikdavo tik juodo voro atvaizdą. Manoma, kad tai buvo Frederikas Martelis. Tačiau tikrasis šio aiškiaregio vardas nežinomas. Istorijoje jis dažniausiai minimas Juodojo Voro (ital. Ranje Nero) pseudonimu.

Ne kartą rašėme apie vandenynų, jūrų ar ežerų gelmėse glūdinčias paslaptis. Šį kartą papasakosime apie nepaprastą atradimą kuris sukėlė didžiulį susidomėjimą mūsų gelmėmis ir paslaptimis esančiomis jose.

Paslaptingi įvykiai, apie kuriuos pasakojama šiame straipsnyje, nėra visiška retenybė. Jie yra paranormalių reiškinių tyrinėtoju susidomėjimo objektas. Tiesa, kol kas paaiškinti šio fenomeno niekaip nepavyksta.

Tai, kad pasaulyje egzistuoja daugybė neatskleistų paslapčių ir protu dar nesuvokiamų reiškinių, manau visi gerai žinome. To net negalėtume įvardyti, kaip kažkokio labai jau ypatingo fakto, o tokių nepaaiškinamų reiškinių yra net ir Lietuvoje. Savo pasakojimą galiu pradėti, kad ir nuo Kernavės.

Pasitaiko atvejų, kai kelionių jūrų laineriais metu be pėdsakų dingsta kuris nors turistas. Policija negali aptikti jokių prapuolusiojo pėdsakų. Detektyvams lieka tik spėlioti, kas nutiko laive.

Ši istorija apie senovinius žemėlapius tapo žinoma visiems po to, kai 1929-uju metų lapkričio 9 d. Stambulo nacionalinio muziejaus direktorius Halilas Edhemas tvarkė archyvus ir vienoje lentynoje aptiko du geografinio žemėlapio fragmentus.

1946 m. rugpjūčio 11 d. specialios paskirties lėktuvas B-29 „Poliarinė lapė“ iš Ferbankso aviabazėje dislokuoto „Aliaskos lapių“ dalinio pakilo į reguliarų žvalgybinį skrydį virš Šiaurės Ledjūrio. Jo metu buvo vykdoma radiolokatcinė ir vizualinė žvalgyba, fiksuojamos meteorologinės ir magnetinio lauko charakteristikos, atliekamos JAV karinių ir civilinių žinybų užduotys.

Arkties tyrinėjimų istorijoje yra buvę nemažai atvejų, kai ne vieno žmogaus ir ne vieną kartą matytos ir žemėlapiuose pažymėtos salos „dingdavo“.

1828 m. gegužės 26 d. į Niurnbergo vartus pasibeldė paauglys. Jis buvo tvirto stoto, šviesių garbanotų plaukų, išblyškusio veido ir ėjo svyruodamas tarsi būtų girtas. Prie jo priėjo vietinis batsiuvys Georgas Veikmanas pažiūrėti, kas čia per vienas, račiau šis teištarė: „Norėčiau būti raitelis, koks buvo mano tėvas“. Jis padavė G. Veikmanui laišką, adresuotą lengvosios kavalerijos šeštojo pulko ketvirtojo eskadrono vadui. Batsiuvys nuvedė jį pas kapitoną. Šis atplėšė laišką, kuriame buvo rašoma, kad berniukas buvęs paliktas pas vargšą darbininką, kuris jį visą laiką laikė uždarytą. Tačiau dabar jis jau galįs tarnauti karaliaus kariuomenėje.