Mistiškai dingusio bombonešio B-25 mįslė

Mokslininkai teigia, kad erdvė - tai materijos rūšis. Ir šioje materijoje būna skylių, į kurias patenka ne tik smulkmenos ar metro žetonai, bet ir stambūs daiktai - netgi karinis bombonešis.

Įprastas skrydis

Šis skrydis nežadėjo jokių siurprizų ar nemalonumų. Lėktuvas - dvimotoris bombonešis B-25 - patikimas. Sis modelis eksploatuojamas nuo 1941-ųjų metų, nusiskundimų nėra, lakūnai lėktuvą giria. Maršrutas iš KOP bazės Selfridže (Mičigano valstija) iki KOP bazės Olmstede (Pensilvanijos valstija) žinomas iki mažiausių smulkmenų. Pilotai šiuo maršrutu skraidė daugybę kartų. Ekipažo nariai - Viljamas Dotsonas, Čarlzas Smitas, Džonas Džemisonas ir Alfredas Elimanas - ne naujokai, danguje jaučiasi geriau nei ant žemės. Prieš pat skrydį prie jų priėjo dar du lakūnai - Džonas Ingrehemas ir Volteris Soucis , kurie paprašė pamėtėti iki Pensilvanijos.

- Žinoma, vaikinai, jokių kliūčių! Tik bus ankštoka, teks pakentėti.

-Jokių problemų!

1956 m. sausio 31 d. 11:30 B-25 atsiplėšė nuo pakilimo tako. Ekipažas su keleiviais tikėjosi po valandos ir 40-ies minučių nusileisti Pensilvanijoje. Tačiau jie nenuskrido nė pusės atstumo, kai prasidėjo problemos.

Avarinis nusileidimas

Čarlzas Smitas atkreipė dėmesį į nesuprantamą degalų pereikvojimą:

- Vade! Tokiu tempu degalų iki Olmstedo neužteks, krisim ant kelio! Dotsonas įsakė pakeisti kursą ir skristi į Pitsburgą papildyti degalų. Prie miesto lėktuvas priartėjo, baigdamas išnaudoti paskutinius degalų lašus. Vis tik degalų iki aerodromo neužteko. B-25 ėmė kristi tiesiai ant miesto. Vadas įsakė leistis per miestą tekančioje Monongahelos upėje. Lėktuvas nukrito į vandenį ir keletą minučių laikėsi vandens paviršiuje. Ekipažas ir keleiviai plaukdami bandė pasiekti krantą. Tris kariškius ištraukė atskubėjęs į pagalbą kateris. Elimanas krantą pasiekė pats. Deja, du vyrai nuskendo - sausio pabaiga tikrai nėra pats tinkamiausias laikas maudynėms.

Dingęs lėktuvas

Išgelbėjus lakūnus, valdžia susirūpino lėktuvo problema. Reikėjo iš upės iškelti nuskendusį bombonešį, kad jis netrukdytų laivybai. Ir štai čia prasidėjo pats keistumas: lėktuvo niekur nesimatė, jis dingo! Upė lėktuvo kritimo vietoje buvo gili: šeši metrai. Tačiau ir lėktuvas ne kažkokia smulkmena: ilgis - 16 m, sparnų plotis - 20 m, tačiau iš vandens nebuvo išlindusi nei uodega, nei sparnai.

Kateriai ir žvejų laivai tiesiog zujo virš lėktuvo kritimo vietos, bandydami surasti jį upėje, tačiau nesėkmingai. Antrąją paieškų dieną prie civilių prisijungė kariškiai - atvyko kranto apsaugos laivas. Kariuomenės vadovybė labai norėjo surasti nuskendusį bombonešį, kad galėtų išsiaiškinti priežastis, kodėl skrydžio metu iš bakų dingo degalai. Tačiau ir kariškiai, nors ir naudodami naujausią aparatūrą, nieko neaptiko. Tuomet miesto valdžia nusprendė parduoti nuskendusį lėktuvą aukcione. Teisė iškelti „skenduolį" ir parduoti jį kaip metalo laužą už 10 tūkstančių dolerių įsigijo Džonas Evansas. Liko tik smulkmena - surasti nuskendusį bombonešį. Evansas pasamdė narus, kurie iššukavo visą upės dugną ir po savaitės tvirtai pareiškė: ant Monongahelos dugno lėktuvo nėra.