Susitikimas su keistais vaikais lėktuve

Šenona su vyru ir dviems vaikais - 18 mėnesių kūdikiu ir 2 metų mažyliu - įsėdo į lėktuvą Vankuveryje ir laukė skrydžio. Jų vietos buvo užpakalinėje salono dalyje, ir ji matė visus įeinančius naujus keleivius.

Vyresnis vaikas užsinorėjo j tualetą ir tėvas nuėjo su juo. Tuo metu Šenona pastebėjo, kaip į saloną įėjo du keisti vaikai be tėvų (mistika - paranormal.lt).

Pirmas ėjo maždaug dešimties metų berniukas, jam iš paskos - panašaus amžiaus mergaitė. Kai berniukas ėjo per centrą j salono galą, Šenona spėjo gerai apžiūrėti jį ir pamatė, kad vaikas yra kažkoks keistas.

Pirmiausia ji pastebėjo nenatūraliai ryškiai mėlynas vaiko akis, jos tarsi skleidė kažkokį švytėjimą.

“Kai jis pažiūrėjo į mane, pajutau, kad jis gali pastebėti mano viduje bet kokią smulkmeną, kiekvieną mano sielos kertelę. Atrodė, kad jo žvilgsnis prasiskverbė net į mano protą. Berniukas atidžiai pažiūrėjo į mane, o aš į jį. Buvo labai sunku išlaikyti tokį akių kontaktą, bet aš stengiausi”.

Berniukas vilkėjo polo marškinėlius trumpomis rankovėmis, o jų spalva - lašišinė - idealiai sutapo su berniuko lūpų spalva. Oda buvo truputį įdegusi, bet ryškiai mėlynos akys žvelgė ne vaikiškai rimtai ir skvarbiai.

“Jis atrodė labai išmintingas. Kuo labiau jis artėjo, tuo didesnį nerimą man kėlė jo išvaizda. Paskui tarsi kažkas man pasufleravo - tai visai ne vaikas ir išvis net ne žmogus”.

Kai berniukas visai priartėjo ir juos skyrė kokios 5-6 eilės, Šenona galiausia privertė save nusukti nuo jo akis ir nuleido galvą žemyn. Bet ir vėl pakėlė, kai išgirdo berniuko klausimą “Jūs truputį nerimaujate?”. Šenona burbtelėjo “Taip”, paskui berniukas nuėjo toliau.

“Jo klausimas buvo dar keistesnis, negu akys. Na, koks normalus dešimtmetis pastebės atsitiktinę mamą su kūdikiu už 5-6 eilių nuo jo ir supras, kad ji nerimauja? Mergaitė visą laiką ėjo iš paskos, bet tylėjo ir į nieką nesidairė. Ji atrodė visiškai kitokia negu berniukas, jos galva buvo kažkokia ypatinga, bet aš negalėjau gerai apžiūrėti jos, per daug mane prikaustė berniuko akys”.

Berniukas ir mergaitė atsisėdo per kelias eilės nuo Šenonos. Skrydis vyko įprastai, nieko ypatingo. Lėktuvas nusileido Minesotoje, ir Šenonos šeima paskutinė išėjo iš salono. Kai moteris priėjo tą eilę, kur sėdėjo berniukas su mergaite, pamatė, kad jie vis dar sėdi savo vietose, tarsi lauktų būtent Šenonos.

“Jis pasuko galvą į mane ir žiūrėjo taip keistai, kaip pirmą kartą. Bandžiau palaikyti su juo akių kontaktą. Man pasirodė, kad jis labai norėjo pasikalbėti su manimi viena, bet aš buvau su savo šeima ir negalėjau užtrukti. Mergaitė ir tąsyk nežiūrėjo į mane, žvilgsnį nukreipė į savo batus”.

Šenona nenorėjo gaišti laiko ir nuėjo su savo šeima link išėjimo. Įdomu, kad niekas iš šeimos tarsi išvis nepastebėjo nei berniuko, nei mergaitės. Šenona su vyru ir vaikais nuėjo pasiimti bagažo ir vis dairėsi, kada tie vaikai išlips iš lėktuvo. Bet jie taip ir neišlipo, tarsi išnyko erdvėje ir laike. Sunerimusi Šenona specialiai gana ilgai stovėjo prie bagažo konvejerio, vis laukė tų vaikų, vis prašė vyro ir vaikų palaukti dar truputį. Žinoma, nieko nesulaukė, ir po poros valandų šeima išvyko iš oro uosto.

Praėjus metams, Šenona prisiminė tą keistą istoriją ir paklausė vyro, kaip jis galvoja, kur galėjo dingti vaikai. O vyras atsakė, kad lėktuve nematė jokių vaikų, kurie būtų buvę panašūs į tuos, apie kuriuos kalba Šenona.

Šią istoriją papasakojo panomalinių reiškinių tyrinėtojas Džeisonas Ofutas, gyvenantis Misurio valstijoje. Jis yra kelių knygų apie paranormalius reiškinius autorius.