Vaikai Su Baltomis Akimis

Apie vaikus su baltomis akimis yra girdėjęs ne vienas. Jie atrodo kaip normalūs vaikai, tik bendraujant su jais, galima apstebėti kalbėjimo, elgesio ir išvaizdos keistenybes. Paskui pamatai ir jų visiškai baltas akis.

Nutikimas stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės

Apie vieną iš tokių keistų atvejų buvo rašyta saite “Pararational” 2013 metais. Autorius pasakojo, kad gyvena savo brolio ir jo draugės name viename mažame miestelyje. 3 valandą nakties jis išėjo iš namų ir važiavo į naktį dirbantį kioską nusipirkti cigarečių.

Nusipirkęs grįžo į savo pikapą ir, vos atsisėdęs į vairuotojo vietą, išgirdo lengvą beldenimą į šoninį langą. Pažvelgęs pamatė lauke stovintį aštuonių-devynių metų berniuką. Jis stovėjo nejudėdamas, o kai vairuotojas paklausė, ko jam reikia, berniukas tik pasakė “Prašau atidaryti langą”.

“Jau norėjau griebti rankenėlę ir nuleisti lango stiklą, bet kažkodėl sustojau. Tame vaiko prašyme pajutau kažką negero ir neaiškaus. Palingavau galva ir paklausiau “Ko tau reikia, berniuk?”, o jis atsakė “Pone, man atrodo, aš pasiklydau”.

Aš ir vėl atkreipiau dėmesį, kad jis visai nejuda. Nė viena kūno dalis nesujudėjo nuo to laiko, kai jį pamačiau. Berniukas tik šiek tiek praverdavo burną, kai kalbėjo su manim, bet jo veido išraiška visai nesikeitė.

“Kur tavo tėvai?”, vėl paklausiau aš ir supratau, kad mano balsas pradėjo išdavikiškai drebėti. Kas per velniava? Esu dalyvavęs karinėse operacijose ir mane įbauginti nėra taip lengva, o čia juk tik vaikas. “Negaliu jų rasti. Gal galite parvežti mane namo? Prašau, parvežkite mane namo. Tiesiog atidarykite dureles ir aš įsėsiu”, - atsakė berniukas.

Tuo metu ėmiau veikti, vis dairydamasis į berniuką. Pasukau raktelį užvedimo spynelėje ir stebėjau berniuko reakciją. Pamaniau, kad jis gali būti masalas, kurį naudoja plėšikai. Bet ne. Šalia nebuvo nieko, jokių kitų mašinų.

Visokios mintys šokinėjo galvoje, jau pradėjau galvoti, gal berniukui iš tikrųjų reikalinga mano pagalba, gal jis iš tikrųjų pasiklydo. Tada vėl pažvelgiau į vaiką, ir kraujas sustingo mano gyslose. Kodėl nepastebėjau to anksčiau? Jis neturėjo vyzdžių akyse, nesimatė net rainelės, o akys buvo visiškai baltos!

Akys nebuvo kaip aklų žmonių, tarsi padengtos pieno baltumo plėvele, jos buvo tiesiog baltos. Berniukas vis dar stovėjo it sustingęs, nė viena jo kūno dalis taip ir nesujudėjo. Kokia nesąmonė! Paskui pastebėjau, kad berniuko matomų kūno dalių oda buvo labai blyški, beveik skaidri”.

Liudininką apėmė baimė, tačiau jis kažkaip įveikė save, užvedė automobilį ir norėjo pajudėti iš vietos. Tada vaikas ėmė elgtis pikčiau.

“Kai jis išgirdo mano motoro garsą, susiraukė ir ėmė vėl belsti į langą. Ir jau ne lengvai, kaip anksčiau, o gana stipriai. Vis atkakliau kartojo “Pone, tiesiog nuvežkite mane namo. Tai bus man gerai”.

Berniuko balsas ėmė trūkinėti, pradėjau nebesuprasti jo frazių. Tuo metu aš pajudėjau iš vietos, apsisukau, stebėdamas berniuką užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Vaikas stovėjo vienoje vietoje ir nejudėjo, tik pasuko galvą ir žiūrėjo tiesiai į mane.

Čia nebeiškenčiau ir, nemažindamas greičio, pasileidau keliu, kad tik greičiau grįžčiau namo. Buvau įsitikinęs, kad pakeliui ne
kartą pažeidžiau eismo taisykles ir net kelis kartus pravažiavau ženklą “Stop”.

Parvažiavęs prie namo, pažvelgiau į laikrodį ir baisiai nustebau - jis rodė 7 valandą ryto. Parduotuvėje užsibuvau ne ilgiau kaip penkias minutes, nuo parduotuvės iki mano namų - irgi neilgas kelias. Tai kur aš praradau tiek laiko?”

Liudininkas prasėdėjo savo automobilyje maždaug 20 minučių, bandydamas suvokti, kas gi nutiko; jį kaustė baimė, kad keistas vaikas nusekė paskui ir dabar gali slėptis kažkur šešėlyje.

Paskui vyras kažkaip pasiekė namą ir iškart užsirakino visas duris bei langus. Kai kitą rytą namo sugrįžo jo brolis su drauge, vyras jiems papasakojo apie tą nutikimą, bet jie nepatikėjo.

Vyras dar kelias dienas buvo ant nervinio išsekimo ribos ir labai bijojo. Vieną dieną net nėjo į darbą. O paskui, norėdamas išvaryti savo pikapą iš garažo, pastebėjo dar kai ką.

“Pamačiau vaikiškų rankų antspaudus. Du ant lango vairuotojo pusėje ir du ant priekinio stiklo. Aiškius, riebius ir bjaurius antspaudus”.

Anot liudininko, garažas buvo saugomas ir ten negalėjo įeiti joks pašalinis, o tų antspaudų ant mašinos nebuvo nei tą nelaimingą naktį, nei kitą dieną.

Atkaklus balsas

Si istorija buvo paskelbta saite “Reddit”. Ji taip pat nutiko automobilių stovėjimo aikštelėje, kai liudininkas sėdėjo ten savo automobilyje ir laukė draugo iš prekybos centro netoliese. Staiga tarsi iš niekur atsirado berniukas paauglys ir, kaip ir pirmuoju atveju,
pradėjo burbėti, kad jis pasimetė ir kad jį parvežtų namo.

“Visa tai buvo keista, tada aš atidžiau pažiūrėjau į jį. Kad tave kur, jo akys buvo baltos. Ne tik krašteliai, bet visiškai baltos, be vyzdžių, be rainelės.

Nežinau kodėl, bet kažkas privertė mane nusišypsoti, tada vėl suėmiau save į rankas ir pasakiau “Gaila, vyruti, bet aš to nedarysiu”.

Ir kaip mat pasigailėjau, tai pasakęs. “Turite mane įsileisti”, - pasakė vaikas, bet man atrodė, kad greičiau pajutau jo balsą savo galvoje, negu išgirdau ausimis. Jo žodžiai dar kelias sekundes skambėjo aidu mano smegenyse. “Ne, nevešiu tavęs”, - vėl atsakiau su panika galvoje, o paauglys kartojo, kad pasimetė ir tiesiog nori grįžti namo.
Staiga tarsi kažkas pagarsino jo balsą, jo žodžiai skambėjo vis garsiau ir paveikė mane taip, kad kone pradėjau simpatizuoti jam ir buvau beveik pasiruošęs paklusti jo prašymui. Bet paskutinę akimirką vėl suėmiau save į rankas, užvedžiau variklį ir pradėjau važiuoti iš stovėjimo aikštelės.

“Ne! Pasiimk ir mane!”, - suriko berniukas, o jo balsas pasidarė toks grėsmingas, kad įsirėžė į mane it kulkosvaidžio serija. Jis rezonavo mano smegenyse, bandydamas priversti jam paklusti”.

Bauginančiai baisus panašumas į pirmąjį pasakojimą. Liudininkas toliau rašė, kad, grįžęs namo, pa-
stebėjo anomalinį vaikiško delno antspaudą.

“Tuo metu kaip tik prasidėjo stipri audra. Kai ėjau į savo namą, ant plieninių įėjimo durų pastebėjau nedidelį rankos antspaudą tokiame aukštyje, tarsi jį būtų palikęs mažas vaikas.

Tas antspaudas nebuvo nuo šlapios rankos. Jį paliko dažais ištepta ranka. Antspaudas net buvo truputį apdžiūvęs. Bet kai pažvelgiau į durų apačią, paskui aukštyn, to antspaudo ant durų jau nebebuvo. Net atsisukau pažiūrėti atgal, bet nei šalia, nei už mano nugaros nebuvo nieko ”.

Dar šis tas

Dar viena istorija buvo paskelbta tyrinėtojo Lono Striklerio saite.

Liudininkas tądien ilsėjosi, maudėsi su bendraamžiais ežere, šokinėjo nuo uolos į vandenį. Paskui į tą vietą atvažia-vo dar vienas automobilis, o jame buvę žmones iškart pasirodė kažkokie keisti “Automobiliu atvažiavo plonas aukštas kokių 16 metų paauglys ir dar dvi panašaus amžiaus merginos. Kai jie taip pat pradėjo šokinėti nuo uolos į vandenį netoli mūsų, pajutau stiprų nerimą ir pasakiau draugams, kad gal mums jau reikėtų važiuoti namo.

Sėdome ant dviračių ir išvažiavome. Kažkodėl atsisukau ir pastebėjau, kad tas plonas vaikinas žiūri tiesiai į mane, o jo akys - visiškai baltos. Be jokios spalvotos dėmelės.

Tais laikais dar nebuvau girdėjęs apie vaikus su baltomis akimis, todėl tiesiog įvedžiau interneto paieškos laukelyje žodžius “žmonės be vyzdžių”. Deja neradau jokių panašių istorijų apie baltas akis. Visa tai buvo taip keista...”