Tomas Merilinas ir jo kolekcija

Apie didįjį mistifikatorių ir avantiūristą grafą Kaliostrą žino daug kas. Vieni laikė jį sukčiumi, kiti genialiu magu. Vieni laikė jį sukčiumi, kiti genialiu magu. Tačiau neabejotina, kad jis buvo įžymi asmenybė. O apie kitą, ne mažiau iškilią asmenybę, susijusią su nepažintais ar nepripažintais dalykais, žinome gerokai mažiau, nors abi jos gyveno vienu metu. Antros asmenybės vardas – Tomas Teodoras Merilinas.

Gimė jis 1782 metais britų generolo Edvardo Merilino šeimoje. Motina mirė nuo gimdymo karštinės, kūdikis liko tėvui ant rankų. Netrukus generolas, pelningai investavęs per visą tarnybą sukauptą kapitalą, išėjo j atsargą ir galėjo užsiimti tuo, kuo labiausiai domėjosi - ezoterika ir gamtos mokslais. Kadangi problemų su finansais nebuvo, buvęs generolas keliavo po pasaulį ir iš pačių atokiausių ir mažai ištyrinėtų vietų atsiveždavo mokslui nepažįstamų gyvūnų, augalų pavyzdžių, retų knygų, įvairių artefaktų ir kitokių nuostabių eksponatų.

Atsargos generolas pats augino ir auklėjo sūnų, visur vežiojosi jį kartu kone nuo kūdikystės. Žinoma, tokiomis sąlygomis apie sisteminį jaunojo Tomo išsilavinimą kalbos nebuvo. Kai kuriais duomenimis, po netikėtos tėvo mirties jis vis dėlto mokėsi Londono universiteto koledže Gauerio gatvėje, bet to akivaizdžiai nepakako įgyti kone enciklopedinėms žinioms biologijos, fizikos ir matematikos srityse. Šiomis žiniomis Tomas gerokai išsiskyrė iš kitų. Ir, matyt, ne veltui jam buvo suteikta garbė vadintis profesoriumi. Jis draugavo ir susirašinėjo su šviesiausiais to meto protais.

Nepakenčiamas atsiskyrėlis

Po tėvo mirties Tomas tapo atsiskyrėliu. Bet nesėdėjo namuose, o toliau tęsė keliones vienas, niekada ir nieko neimdavo į draugiją. Jis aplankė Pietų Amerikos ekvatorinius miškus, Afriką, Norvegiją, Polinezijos salas ir kt. Susitikdavo su įvairiausiais žmonėmis ir iš visur atsiveždavo retų gyvūnų ir augalų rūšių, senovinių daiktų ir rankraščių. Savo kolekciją jis nuolat papildydavo pačiais nuostabiausiais eksponatais. Kolekcija tam tikra prasme išgarsino jį mokslo pasaulyje. Ir, žinoma, Tomas negalėjo nesusižavėti okultizmu, kuris tais laikais buvo gana madingas (prisiminkime Kaliostrą). Galimybių susitikti su tikrais vudu burtininkais ir šamanais jis turėjo žymiai daugiau, negu egzaltuoti šios krypties šalininkai pačioje Britanijoje.

Tėvynėje jo eksponatus ir susižavėjimą mistika mokslinė bendruomenė visada vertino labai nevienareikšmiškai. Taip nutikdavo ne tik dėl vyro charakterio keistenybių (daugelis laikė jį nepakenčiamu), bet ir dėl itin neįprasto požiūrio į to meto mokslą. Bet kokia diskusija, kurioje jis dalyvaudavo, baigdavosi didžiuliu skandalu. Tada nepripažintas genijus nusprendė keliauti už vandenyno.

Nesėkmingos gastrolės

1862 metais, jau būdamas garbingo amžiaus, Merilinas parodė dalį savo ekspozicijos progresyviajame Niujorke. Tačiau amerikiečiai labai prastai priėmė šią parodą, kolekciją vadino netikra, padirbta, o Tomą - sukčiumi. Tai labai užgavo gamtos mokslų žinovo savimeilę, ir jis kartu su visais savo keistais ir nuostabiais daiktais ilgiems metams dingo iš akiračio. Antrą kartą užkariauti Naująjį pasaulį kriptozoologas bandė jau (dėmesio!) 1899 metais, t.y. kai jam pagal visus skaičiavimus buvo 117 metų! Jis organizavo ir pilnai apmokėjo savo kunstkameros “gastroles” Amerikoje. Tačiau ir šį kartą taip ilgai ir kruopščiai renkama jo kolekcija amerikiečių nesudomino: jie net nesuprato, ką jis jiems atvežė. Dar daugiau, jie vėl apkaltino Meriliną falsifikavimu. Prie to prisidėjo ir neįtikėtina pagal amžių fizinė forma: iš pažiūros tyrinėtojui ir kolekcionieriui buvo ne daugiau 40 metų. Daug kas šnabždėjosi, kad jo neįtikėtinas jaunatviškumas susijęs su susižavėjimu okultizmu; jį kaltino ir turint ryšių su anapusiniu pasauliu, kuris neva suteikė jam amžiną gyvenimą. Žodžiu, įsižeidęs britas daugiau niekada viešai nedemonstravo savo nuostabių eksponatų, o netrukus ir visiems laikams su kolekcija dingo iš akiračio.

Nuo fėjų iki vampyrų

Šiaurinėje Londono dalyje buvo pastatas, kuris kažkada priklausė Merilinams. 1942 metais teises į jį pareiškė nežinia iš kur atsiradęs maždaug 40 metų vyras, prisistatęs ... Tomu Teodoru Merilinu. Yra skirtingų nuomonių, ar tai buvo tas pats, jau 160 metų sulaukęs Tomas ar jo tiesioginis palikuonis su tokiu pačiu vardu. Tačiau nuosavybės dokumentai buvo tikri. Miesto valdžia buvo priversta grąžinti pastatą teisėtam savininkui. Bet naujas/senas nekilnojamojo turto šeimininkas padarė atsakomąjį žingsnį. Jis neatlygintinai perdavė pastatą Tenbridžo vaikų prieglaudai, iškeldamas merijai tik vieną sąlygą: pastato negalima nei parduoti, nei perstatyti, nei nugriauti. Po to paslaptingas džentelmenas dingo taip netikėtai, kaip ir atsirado.

Vaikų prieglauda veikė iki pat 2006 metų. Tada buvo nuspręsta aptriušusį pastatą nugriauti. Kaip visi nustebo, kai rūsyje už užmūrytų durų rado daugybę dėžių su neįprasta kolekcija. Daugiausia čia rasta įvairių mitinių būtybių skeletų ir palaikų. Ten buvo nedideli drakonai ir maži džiovinti žmogeliukai su sparnais, primenantys fėjas, undinių palaikai ir kaukolės su iltimis, kaip vampyrų. Kiekviena nauja atidaryta dėžė stebino vis labiau: jose buvo sudėti vilkolakiai, goblinai, nykštukai ir daug kitų mums nepažįstamų būtybių. Deja, rimtai ištyrinėti jų taip ir nepavyko: name vėl pasirodė 40-metis vyras, pasivadinęs Tomu Teodoru Merilinu, ir viską išsivežė.

Laikai ir pasauliai

2016 metais pasirodė informacija, kad atidaromas Merilino kriptidų muziejus - Merrylin Cryptid Museum. Mokslo pasaulis ignoravo tai, bet žurnalistai sugužėjo į atidarymą, tikėdamiesi sensacijos. Deja, durys buvo užrakintos, o muziejaus darbuotojo, studento zoologo Jano Šergaro, vieno iš nedaugelio, galėjusio prieiti prie eksponatų, prakalbinti nepavyko.

Jis tik patvirtino, kad kolekcija yra unikali, ją reikia kruopščiai ištyrinėti. Prieš tai rastas Tomo Merilino dienoraštis, kuriame yra įrašai nuo pirmos XIX amžiaus pusės iki 1942 metų, taip pat nepraskleidė paslapties šydo, nors dienoraštyje yra svarstymų, labai panašių į XIX amžiuje dar nežinotą kvantinę fiziką. Dienoraštyje taip pat minima kažkokia moteriškos lyties būtybė iš paralelinio pasaulio, vardu Alabast. Neva su ja mokslininkas keliavo po kitus pasaulius ir iš ten atsigabendavo pačių nuostabiausių eksponatų. Šergaras prasitarė, kad Merilinas ir dabar yra kitoje dimensijoje ir tik kartkartėmis pasirodo mūsų pasaulyje, kad papildytų savo kolekciją.

O kol kas eksponatus galima pamatyti tik internete. Muziejaus saitą tvarko toks Aleksas CF, Londono skulptorius, rašytojas ir iliustratorius.

O jis tvirtina, kad eksponatai yra tikri, nors moksliniu požiūriu tas tikroviškumas niekada nebuvo įrodytas. Tačiau skeptikai mano kitaip. Būtent Aleksui jie priskiria šios beprotiškos, bet neįtikėtinai talentingai sudarytos kolekcijos autorystę. Kokią turtingą, išties nežmonišką fantaziją reikia turėti, kad sukurtum tokius dalykus! Beje, kai kas jį laiko tuo pačiu Tomu Merilinu, tiesa, dabar jam turėtų jau būti beveik 240 metų...

Skeptikų (arba realistų) nuomone, visa ši istorija tėra tik puikiai sugalvota savireklamos akcija. Bet juk Merilinas egzistavo iš tikrųjų! O gal talentingas dailininkas ir skulptorius Aleksas CF tiesiog sugalvojo gražią legendą ir susiejo ją su ne mažiau epatažinio mokslininko vardu?

Merilino-Hokingo mįslė

Kuo gi iš tikrųjų buvo (ar yra?) tas “amžinai žaliuojantis”, nesenstantis 40-metis klajūnas? Nejaugi tai yra magiškų praktikų rezultatas, o gal jis vis dėlto turėjo galimybe keliauti laiku ten, kur jis eina kitaip? Pažvelgus į kolekciją, tikrai galima patikėti, kad ji buvo renkama ne tik mūsų pasaulyje. Juk net rimti mokslininkai neneigė paralelinių visatų egzistavimo. O Stivenas Hokingas kartą surengė vakarėlį svečiams iš ateities. Deja, į jį niekas neatėjo, tačiau svarbu tai, jog toks garsus mokslininkas tikėjo galimybe keliauti laiku. Nors kas ten žino, gal tai buvo tiesiog juokelis: mokslininkai taip pat moka pajuokauti.