Mūsų smegenys Visata?

Taigi, tikrovė yra materiali ir išorinė. Į ją įšoka kiekvienas gimęs kūdikis. Tačiau kvantinės teorijos eroje fizinis pasaulis praranda tikrumo būseną, juntamų mūsų jutimų. Ir nors kvantiniame lauke dalelės šmėkščioja ten ir kitur, o taip pat gali virsti tiesiog energija, tai neatbaido mūsų nuo kasrytinio sėdimo į automobilį, baiminantis, kad jis visas staiga pavirs energetiniu debesiu. Ir vis tik toji, nemateriali tikrovė šliejasi daug arčiau, nei numanome. Iš tikrųjų tai mūsų smegenys, kuriose kvantinis pasaulis randa sau buveinę.

O kas, jei mūsų smegenys yra kvantinis kompiuteris ir jie taip artimai atspindi kosmosą, kad tai negali būti atsitiktinumu? Vedų tradicijoje laikyta „kas mažiausias, tas didžiausias“. Mes dabar kalbame kitokiais terminais, tačiau koncepcija amžina: gamta rodo atitikimus visais masteliais, nuo smulkiausio iki plačiausio. Kai ką galima pastebėti vizualiai, pvz., spiralės DNR ir spiraliniuose žvaigždžių spiečiuose.

Štai iš D. Kriukovo ir kt. straipsnio „Nature Scientific Reports“ (2012): „Visata gali augti tokiu pat būdu kaip milžiniški smegenys – su elektros kibirkštimis tarp smegenų ląstelių ‚atspindint‘ besiplečiančių galaktikų formą“. Pažiūrėjus į ankstyvosios Visatos galaktikos sąveikų bei neuronų sąveikos kompiuterines simuliacijas, jų praktiškai neįmanoma atskirti. Jiedu, kaip ir internetas, yra tinklai ir vystosi pagal tuos pačius dėsnius. O „Science“ žurnale mokslininkai atskleidė, ryšiai smegenyse yra labai stipriai sutvarkyti ir smegenų struktūra yra tarsi miesto komunikacijų sistema, kurioje neuronai nutįsta į visas puses.

Prieš keletą metų filosofas Clark Glymour'as¹⁾ paskelbė straipsnį patraukiančiu dėmesį pavadinimu „Kada smegenys yra tarsi planeta?“, kuriame provokatyviai pareiškė, kad mąstydami smegenys atitinka planetos ekologiją. Tokie reiškiniai kaip El Nino, kuris koreliuoja su orais Afrikoje, turi panašias į fMRI koreliacijas laike (kaip kad ir graikų seismologai, nustatę, kad žemės plutos virpesiai prieš žemės drebėjimą yra identiški širdies elgsenai prieš infarktą).

Panašumai fizikinėse sistemose gali būti nepaaiškinami. Štai neuronų kiekis smegenyse (apie 100 mlrd.) yra to paties lygio kaip medžių kiekis Žemėje (pagal NASA – apie 400 mlrd.) Ir savo fizine išvaizda neuronai primena medžius. Aksonas²⁾ primena medžio kamieną, o dendritai – jo šakas (netgi pavadinimas kilęs iš graikų „dendron“ – medis). Neuronai liečiasi panašiai į medžius miške. Kiekvieno atskiro neurono gyvenimas glaudžiai susijęs su kitų neuronų gyvenimais – visai kaip medžių atogrąžų miškuose. Sinapsių kiekis skirtingiems neuronams (jų yra daug atmainų) kinta nuo 1-200 tūkst. ribose (daugiausia – Purkinjė ląstelėse³⁾). Tarp ir medžiai turi nuo kelių tūkstančių iki 100 tūkst. šakų. Ir net neurono proporcija su žmogaus kūnu atitinka medžio ir Žemės proporciją. Ar tai atsitiktinumas?

Surasime ir kitų sąsajų. Medžiai gauna „informaciją“ anglies dioksido, saulės energijos ir vandens pavidalu, kad gamintų deguonį, palaikantį gyvybę Žemėje. Gyvūnai savo ruožtu gamina anglies dioksidą, kuris yra maistas medžiams. Deguonis ir anglies dioksidas ekosistema veikia tarsi neurotransmiteriai.

Paskutiniais dešimtmečiais imta kalbėti, kad tiek atskira ląstelė (pvz., neuronas), tiek visas kūnas yra pusiausvyroje. Homeostazės reiškinys yra kūno savybė suderinti šimtų skirtingų funkcijų darbą (kraujo spaudimo, temperatūros, hormonų simfonijos, virškinimo, kvėpavimo, pabudimo ir miegojimo. Ji stebėtinai tiksliai mimikuoja planetos ekosistemą ir gyvai atsiliepia į jos balansą ir išsibalansavimą. Gajos hipotezė, kuri Žemę laiko vientisu organizmu, gali būti puikiai pritaikoma mūsų kūnams, kurie yra tarsi ląstelės kosmoso kūne.

Tad bus nekvaila teigti, kad Visata yra gyvas organizmas. Ir tereikia žengti kitą žingsnį, kad suprastumėm, kad materialusis pasaulis yra ne pirminis, o antrinis. Be homeostazės, maitinimosi ciklų ir savi-organizacijos tiksliai suderinta Visata negalėtų egzistuoti (kaip ir žmogaus smegenys)

Ir tada miškai Žemėje galbūt atsakingi ne vien už energijos generavimą, bet ir jungia planetos sąmonę su kosmine sąmone? Tai ne vien tuščia spekuliacija. Jei Visata veikia tarsi smegenys, tai kodėl negalėtų būti Kosmoso proto? Juk jei „aparatūrinė dalis“ (hardware) atrodo esanti panaši, tai tokia turėtų būti ir „programinė įranga“ (software). Ir tada, kai aš sakau „Tai mano mintis“, tasai „mano“ gali būti tik prielaida.

Juk kai išeinate iš dušo, nesakote „Tai mano drėgmė“. Bendros savybės nėra individualios. Juk nevadiname Žemės atmosferos „mano oras“. Taip ir žmogaus išdidumas manyti, kad jis mąsto ir protauja gali būti tik prielaida. Kvantinės mechanikos pionierius E. Šriodingeris mąstė taip:
„Neabejotinai tėra tik viena alternatyva, būtent, minčių arba sąmonės unifikacija... Iš tikro, tai tėra tik vienas mąstymas“.

Kaip gražiai tai beatrodytų, tačiau kaip tai patikrinti moksliškai? Mums raktą duoda sistemos – fizikinių sistemo evoliucija Žemėje gali daug pasakyti apie smegenų evoliuciją, ir atvirkščiai.

Jei Visata užkoduota smegenyse, tad gali būti, kad „nušvitimai“, kurie aplankė mokslininkus ir filosofus, nebuvo tokie jau paslaptingi. Einšteino proto suformuluota reliatyvumo teorija parodė, kad Gamta veikia matematiniu tikslumu. Dabar mokslininkai braunasi į kvantinės biologijos sritį, kuri laiko, kad mąstymas apima kvantines operacijos tame lygyje, kur jonai keičiasi krūviais (taigi keičiasi informacija skaitmeniniu būdu), ir netgi giliau, lygiuose, kuriuose vyksta sąveikos tarp dalelių. Žmonės daro nenuspėjamus, keistus, neįprastus dalykus – taigi, elgiasi kvantiškai. Lygiai taip pat, kaip elgiasi žvaigždės, smegenys ir mąstymas.

Taigi, jei yra kosminis protas (atitinkama programinė įranga), jis gali būti įdiegiamas vieną ar kitą aparatūrinę dalį (nuo smegenų iki „išorinio“ pasaulio). Kita vertus, į tą pačią aparatūrą gali būti įdiegiama įvairi programinė įranga (pvz., skirtingos operacinės sistemos). Kuri yra dabar? Ir kokia versija? Taigi, argi mes ne „Matricoje“?

Mes aplinkinį pasaulį priimame kaip „tvirtą“, visai nesirūpindami, ar rytoj rytą pabudus jis tebebus. Tačiau juk sub-atominės dalelės nebūna „čia“, kai priima bangos formą, o kita vertus atrodo, kad 96% Visatos sudaro „tamsioji“ materija ir energija. „Tamsi“, gali būti suprantama kaip „nežinoma“, nes atrodo, kad tai materija ne atomų pagrindu ir energija ne kvantinių sąveikų pagrindu (kaip elektromagnetizmas).

Neuronų kiekis smegenyse (apie 100 mlrd.) yra to paties lygio kaip medžių kiekis Žemėje (pagal NASA – apie 400 mlrd.) Ir savo fizine išvaizda neuronai primena medžius. Ar tai tik atsitiktinis sutapimas?

Ir jei pripažinsime, kad mūsų smegenys yra kvantinis kompiuteris, tad visos mūsų mintys, norai, baimės ir sapnai randas ties pačia erdvės ir laiko riba kaip atsitiktinių procesų kvantų šuoliai. Tai kvarkai yra mįslingi, o ne automobiliai, apelsinų sultys ar kompiuteris. Fizinis pasaulis, toks, kokį suprantame, yra ribojamas laiko ir erdvės. Jie mūsų namų pamatai. Klausti smegenų iš kur kyla tikrovė, tai tas pats, kaip prašyti robotą, kad jis išmontuotų save, kad pažiūrėtų, iš ko sudarytas – tada neliks mašinos, taigi ir atsakymo.

Ir net jei tikrovės šaltinis yra nesuvokiamas, tačiau yra neabejotinas ryšys tarp smegenų ir „išorinio“ pasaulio. Gerai žinoma, kaip benzolo žiedinę struktūrą sapne atrado F.A. Kekulė⁴⁾. Paslaptingesnis yra faktas, kad, nenaudodami mokslinių faktų, senovės Indijos išminčiai atliko nepaprastus paskaičiavimus, užfiksuotus Puranuose, apie Visatos amžių ir atstumą iki Saulės (tarp kitų). Vakarų pasaulyje Archimedas vaizdžiai išsireiškė apie Visatos dydį, paklausdamas, kiek smėlio smiltelių reiktų Kosmoso užpildymui. Tereikia smilteles pakeisti protonais, ir gausime tikrą dalelių Visatoje kiekį, vadinamąjį Edingtono skaičių⁵⁾. Argi tai sutapimas?

Kai kas tai palaikys atsitiktiniu panašumu (kaip kriauklės spiralės panašumas į sėklų spiralę saulėgrąžos galvoje), kurį determinuoja netiesinės dinamikos matematiniai modeliai. Tačiau visada lieka nuojauta, kad yra ryšys tarp labai didelio ir labai mažo – ir taip visuose lygiuose. Mokslo neturėtų klaidinti dydžiai. Tai kaip pasakymas, kad kalnas iš šokolado skiriasi nuo „Heršės bučinio“⁷⁾ vien todėl, kad skiriasi dydžiai. Juos vienija toks pat šokoladas.

Taigi ir pavadinti žmogaus smegenis „trijų svarų visata“⁸⁾ nėra metafora. Gali būti, kad Visata kalba mąstytojams visąlaik. Mūsų galvose girdimas balsas skamba tarsi žmogaus, bet ar jis tikrai žmogaus? Visa mūsų patirtis yra žmogiška, ir vieninteliu vertėju yra smegenys, paslaptingai „žalius“ duomenis iš išorinio pasaulio, kurie neturi nei kvapo, garso ar sandaros, verčiantys į gyvą mentalinį vaizdą, kurį suvokiame kaip „realų“ pasaulį. O tikrasis pasaulis glūdi kažkur už vertimo proceso.

Smegenys yra sukurti tikrovės kūrimui, tačiau mes, kurie lyg ir turėtume vadovauti smegenims, negalime paaiškinti, kaip viskas vyksta. Kaip fotonas erdvėje, Saulės šviesa neturi ryškumo. Fotonas neturi ryškumu ir atsitrenkęs į tinklainę. Smegenyse yra visiška tamsa, ir kai kažkas nutinka vizualinėje smegenų žievės srityje, susikuria šviesa bei spalvos ir formos, judesiai ir atskiriami medžiai, kalnai, debesys ir visi kiti daiktai.

Paaiškinimai

¹⁾ Klarkas Glimoras (Clark Glymour) – amerikiečių mokslo filosofas, besidomintis epistomologija (ypač androidine), mašininiu mokymu, sprendimų ir matematine psichologija. Ypač pasižymėjo bajeso tikimybiškumo išaiškinimu.

²⁾ Aksonai (arba neuritas - ilga cilindrinė neurono atauga, perduodanti elektrinius signalus kitiems neuronams bei raumeninėms ir liaukinėms ląstelėms. Aksonas yra nuo kelių milimetrų iki metro ilgio, o skersmuo – 1-20 mikrometrai. Paprastai neuronas turi vieną ilgą aksoną, kuris išsišakoja į atšakų „šluotelę“ (telodendroną), perduodančią signalus grupei neuronų. Aksono galuose yra sinapsinės sritys, kontaktuojančios su „tiksline“ ląstele, kurios kartu su lątelės kontaktuojančia membranos dalimi sudaro sinapsę, ker kurią perduodami sužadinimai.

³⁾ Purkinjė ląstelės - stambokos kriaušinės nervų ląstelės sudarančios sluoksnį smegenėlėse. Nuo jų smailiojo galo prasideda dendritai, ktlantys į išorinį smegenų žievės sluoksnį. Jie gausiai šakojasi vienoje plokštumoje, statmenai smegenėlių lapų krypčiai. Nuo kriaušinių ląstelių pamato prasideda aksonas, kuris per grūdėtąjį sluoksnį įeina į smegenėlių branduolius

⁴⁾ Augustas Kekulė (Friedrich August Kekule von Stradonitz, 1829-1896) – vokiečių chemikas, organinės ir teorinės chemijos atstovas, cheminės struktūros teorijos pradininkas. Organinėms medžiagoms pritaikė valentiškumo teoriją. Jo garbei pavadintas 1978 m. susintetintas angliavandenis kekulenas, sudarytas iš 12-os šešiakampiu išsidėsčiusių benzolų žiedų – mat 1865 m. atskleidė ciklišką benzolo struktūrą (kaip sakoma, po to, kai susapnavo ouroborą, savo uodegą ryjančią gyvatę – gnosticizmo ir hermeneutikos simbolį).

⁵⁾ Edingtono skaičius - protonų skaičius stebimoje Visatoje, pavadintas britų astrofiziko A. Edingtono⁶⁾ garbei (1882-1944). Jis 1938 m. pasiūlė N_Edd reikšmę ir paaiškino, kodėl ji svarbi kosmologijai bei fizikos pagrindams. Jis smulkiosios struktūros konstantą a susiejo su N_Edd ir laikį, kad a=1/137. Mokslininkai to nepripažino, bet 4-o dešimtm. pabaigoje eksperimentiškai nustatyta, kad geriausia SPAN style=font-family:Symbol>a aproksimacija yra 1/136.

⁶⁾ Artūras Edingtonas (Arthur Eddington, 1882-1944) – anglų astronomas, fizikas ir matematikas. Jis matavo natūralią žvaigždžių ryškio ribą ir spinduliuotę, sukurtą akrecijos ant kompaktiško objekto, dabar vadinama Edingtono riba. Jis pasižymėjo reliatyvumo teorijos propagavimu ir vadovavo ekspedicijai, kurios metu buvo gautas pirmasis jos patvirtinimas – nustačius, kad Saulės gravitacija nukreipia šviesos spindulius [nors redaktoriaus nuomone, tai visai ne argumentas – tiesiog fotonas turi savo, kad ir labai mažą masę]. Nuo 3-io dešimtm. dirbo bandydamas apjungti kvantinę mechaniką, reliatyvumo teoriją, gravitaciją ir kosmologiją.

⁷⁾ Heršės bučinys - Hershey kompanijos nuo 1907 m. gaminamo šokolado rūšies prekinis ženklas. Vieno kąsnio dydžio šokolado gabaliukai turi savitą formą, primenančią iš apačios suplotus lašus. Jie pakuojami į aliuminio foliją su viršuje kyšančia poperiaus juostele.

⁸⁾ Trijų svarų visata - 1986 m. Juditos Huper⁹⁾ kartu su vyru Diku Teresiu išleista knyga. Joje aptariamas mąstymo ir smegenų ryšis. „Be smegenų mums neegzistuotų nei kvarkai, nei juodosios bedugnės, nei meilė, nei neapykanta. Visata mums egzistuoja tiek, kiek ji egzistuoja smegenyse. Smegenys yra trijų svarų svorio visata“.

⁹⁾ Judita Huper (Judith Hooper, g. 1949) – amerikiečių žurnalistė. Kartu su vyru parašė knygas „Trijų svarų visata“ (1986) ir „Ar Buda nešiotų ausinukus?“ (1990). Jos plunksnai priklauso ir kontraversiška „Kandys ir žmonės“ (2002), kurioje bando pademonstruoti, kad mokslo negalima paversti dogma.