1929-ųjų metų sausio mėnesį Vokietijoje buvo baigtas tiesti naujas greitkelis tarp Bremeno ir Bremenherveno. Abiejose pusėse buvo po dvi važiuojamąsias juostas, todėl naujasis kelias buvo žymiai platesnis už buvusį ir žymiai saugesnis eismo dalyviams.
Tačiau per trumpą laiką greitkelis įgijo blogą reputaciją, nes jame vyko nemažai avarijų, kurių kartais niekaip nebuvo galima paaiškinti. Per metus, praėjusios nuo greitkelio atidarymo, jame į avarijas pateko daugiau nei 100 automobilių. Keisčiausia, kad visos avarijos įvyko vienoje ir toje pačioje vietoje - prie kelio ženklo, nurodančio 239-ą kilometrą.
Jeigu tai būtų vienetinis atvejis, tai jis nesudomintų viso pasaulio parapsichologų. Avarijose likę gyvi žmonės tyrėjams pasakojo, kad, artėjant prie ženklo, jie staiga pajusdavo, kad automobilį valdo kažkokia nematoma jėga.
1930 m. rugsėjo 7 d. prie nelemtojo ženklo avariją patyrė iš karto 9 automobiliai. Kelias buvo sausas, tokio tragiško įvykio niekuo nebuvo galima paaiškinti.
Vokiečių mokslininkai, tirdami Bremeno - Bremerheveno greitkelio mįslę, nusprendė, kad tragedijos kyla dėl po žemėmis esančio labai stipraus elektromagnetinio šaltinio poveikio, tačiau ši versija neturėjo jokių įrodymų. Ir tik po to, kai kelio ženklas „239 km“ buvo nuimtas, o kelias šioje vietoje pašlakstytas švęstu vandeniu, nelaimingi atsitikimai liovėsi.
Mintis, kad tam tikra kelio vieta gali tapti nelaimes sukeliančia dėl to, kad šiame ruože susikoncentravo blogio jėga, daugeliui gali pasirodyti juokinga ar net kvaila, tačiau tik ne anglų egzorcistui daktarui Donaldui Omandul 1960-ais metais jis pateikė keletą įrodymų, kurie turėjo paaiškinti tokio pobūdžio transporto avarijas. Jo teorija, aprašyta knygoje „Šiandieninio egzorcisto patirtis", remiasi tuo, kad kai kurios demoniškos jėgos gali užvaldyti vairuotojus, nukreipti juos į neišvengiamą avariją, priversdama pasukti į priešingo eismo juostą tiesia po priešpriešiais važiuojančio sunkiasvorio transporto ratais. Tuo metu, kai daugelis mokslininkų Omando teoriją sutiko labai kritiškai, netikėtai jį palaikė vienas iš žymiausių austrų psichiatrų.
Prieš keletą metų Donaldas Omandas pirmą kartą padarė išvadą, kad prakeiktų vietų fenomenas iš tiesų egzistuoja. Tarnaitė kartą jam papasakojo istoriją apie vairuotoją, patekusį į autoavariją, ir mirusį ant jos rankų. Mirštantis vyras dar spėjo papasakoti, kad tuo metu, kai važiavo magistrale, matomumas buvo geras, tik ėmė pasitaikyti nežinia iš kur atsiradusios baltos dėmės. Jis pajuto nenumaldomą norą pasukti automobilį link iš priešingos pusės atvažiuojančio sunkiasvorio transporto. Įdomu tai, kad sunkvežimio vairuotojas, atsipirkęs lengvomis traumomis, pasakojo tą patį, tarsi kažkas jam įkalė mintį rėžtis į priešinga kryptimi važiuojantį automobilį. Omandas susidomėjo šiuo pasakojimu ir nuo to meto išanalizavo ne vieną šimtą transporto įvykių, apsilankydamas ligoninėse, kuriose buvo gydomi sužeisti žmonės, ir analizuodamas policijos apklausų protokolus.
Kai kuriais atvejais vairuotojai jausdavo, kad tarsi kažkas juos verčia nukreipti automobilį į priešais važiuojančią kitą transporto priemonę - pasitikti savo žūtį. Visus šiuos atvejus Omandas aiškina piktosios dvasios įsikūnijimu žmonėse. Tose vietose, kur labai dažnai vykdavo avarijos, Omandas surengė piktosios dvasios išvarymo apeigas.
1971-ais metais BBC televizija sukūrė dokumentinį filmą apie Donaldo Omando tyrimus. Kartu su juo televizijos darbuotojai apsilankė Čarmuto -Morkombileiko magistralėje Somersete (Anglija). Šie vietovė pelnė niūrią reputaciją, nes dėl visiškai nepaaiškinamų priežasčių šioje kelio atkarpoje įvykdavo daug avarijų. Per televiziją rodytame dokumentiniame filme buvo pasakojama, jog iki nelabosios jėgos išvarymo ritualo šioje kelio vietoje per metus įvyko 17 autotransporto įvykių, o po ritualo per metus nebuvo nė vienos avarijos.
Iš pastoriaus Donaldo Omano teiginių mokslininkai šaipėsi, tačiau jie nesugebėjo paaiškinti, kodėl vienoje vietoje vyksta žymiai daugiau autoavarijų nei kitoje vietoje.
Netrukus naujas kelias, nutiestas Devone ir vedantis į nedidelį Postbridžo kaimelį, buvo pradėtas vadinti „keistu“, kai jame vienas po kito sudužo keletas automobilių. Matomumas tuo metu buvo puikus, oras geras, jokių priežasčių įvykti avarijai nebuvo.
Tai vyko 1921-ais metais. Kovo mėnesį ponas Helbis, netoliese esančio Dartmuro kalėjimo gydytojas, nukrito važiuodamas motociklu ir susilaužė kaklą. Praėjus kelioms savaitėms toje pačioje vietoje nedidelis autobusas nuvažiavo į šalikelę, žuvo 7 keleiviai. Autobuso vairuotojas pasakojo, kad staiga prarado automobilio kontrolę, tarsi vairą sukinėtų kažkieno nematomos rankos.
Liepos mėnesį tokį patį jausmą išgyveno motociklo vairuotojas, kuris tik per stebuklą liko gyvas. Rugpjūčio 26 dieną jaunas karininkas apvirto, važiuodamas motociklu. Jis liko gyvas ir paskui pasakojo, kad aiškiai matė, kaip į vairą įsikibo dar viena pora rankų juodomis odinėmis pirštinėmis, jis pats nebegalėjo valdyti motociklo, kuris pasuko į šalikelę.
Jis laikė save laimės kūdikiu, likusiu gyvu, ir tikėjo, kad kažkokia nelaboji jėga buvo nusiteikusi jį nužudyti. Gal jis buvo teisus?
Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!
