Susitikimai su keistu kelių "troliu” JAV

Kai vienas važiuoji naktį nuošaliu keliu, gali pamatyti pačių įmantriausių daiktų ir keisčiausių būtybių, kurie niekada nepasirodytų, jei būtum didelėje kompanijoje.

Net kai tau atrodo, kad aplink nieko neįprasto, o automobilio žibintai tiesiog apšviečia kelio dangą priekyje, pasąmonėje jauti, kad bet kurią akimirką iš tamsos gali išlįsti kažkas didelio ir baisaus, o tada vėl dingti tamsoje, o tu net nespėsi nustebti.

Manote, kad visa tai yra jūsų vaizduotės žaidimas? Jei tai būtų vienetiniai epizodai, galėtume taip ir pagalvoti, bet jei tokių epizodų daug? Keliuose Amerikos greitkeliuose vairuotojai taip dažnai naktimis matydavo vieną keistą apaugusią į žmogų panašią būtybę, kad ji net buvo pradėta vadinti “kelių troliu”.

Paranormal.lt naujienos - https://paranormal.lt.

Apie šiuos neįprastus susitikimus rašė amerikiečių tyrėjas Džeris D. Koulmanas savo knygoje “Tamsiosios Amerikos pusės tyrimas. Keisti automobilių keliai: Vadovas po Amerikos paslaptis ir mįsles” (“Exploring the Darker Side of America... Strange Highways: A guidebook to American mysteries & The Unexplained”), kuri pasirodė 2003 metais, ir 2006 metais išėjusioje knygoje “Dar keistesni keliai” (“More Strange Highways”). Dažniausiai paslaptingą plaukuotą žmogų su draiskalais matydavo tolimųjų reisų vairuotojai, keliavę JAV Pietų ir Vidurio Vakarų keliais. Jie pasakojo, kad būtybė panaši į žmogų, bet apsivilkusi seniai nebemadingais, labai purvinais ir suplyšusiais drabužiais, apaugusi plaukais nuo kojų iki galvos, vietoje vienos kojos turėjo medinę pagalį-protezą. Tai pati keisčiausia detalė. Labai dažnai vairuotojai šią būtybę palaikydavo paprastu pakelės valkata. Tik privažiavę arčiau, norėdami jam padėti, suprasdavo, kad tai visai ne žmogus.

Keistas benamis

Daug pranešimų apie susitikimą su šiuo paslaptingu “troliu” buvo 1981 metais, labiausiai žinomas iš jų tolimųjų reisų vairuotojo Hario Durbino iš Effinghamo miesto Ilinojaus valstijoje pasakojimas. Tais metais Durbinas važiavo nuošaliu keliu. Viskas nutiko prie Taisono kalno Arkanzase, į rytus nuo nacionalinio parko “Ouachita National Forest”. Pavargęs Durbinas važiavo naktį ir staiga prie eilinio kelio posūkio pamatė būtybę, kurią iš pradžių palaikė apdriskusiu benamiu su išsitaršiusiais plaukais. Durbinas pagalvojo, kad tai kalnuose gyvenantis atsiskyrėlis, kuris nusprendė naktį pasiekti civilizaciją ir nueiti į parduotuvę. Durbinas būtų kaip mat pamiršęs šį susitikimą, jei tai būtų nutikę vieną kartą.

Vairuotojas, važiuodamas šiuo keliu, sėkmingai pasiekė pakelės kavinukę, papusryčiavo ten, paskui važiavo toliau greitkeliu I-55. Išvažiavo iš Arkanzaso, kirto sieną su Misurio valstija, ten sustojo pailsėti specialioje poilsio aikštelėje tolimųjų reisų vairuotojams. Vos išlipęs iš sunkvežimio, jis vėl pamatė tą patį paslaptingą “benamį”, kuris stovėjo kiek toliau nuo kelio krašto ir atidžiai žiūrėjo į patį Durbiną. Tas plaukuotas žmogus neturėjo vienos kojos, vietoje jos buvo medinis protezas.

Durbinas pasijuto šiek tiek neramiai, bet ramino save, kad, matyt, koks nors kitas vairuotojas pavežė tą pavargėlį iki poilsio aikštelės ir išleido čia. Bet tuo keistenybės nesibaigė. Tais metais Durbinas mažiausiai penkis kartus matė tą būtybę skirtingose kelio vietose ir spėjo gerai ją apžiūrėti. “Ūgis buvo kokios 6 ar 6,5 pėdos (180-190 cm), medinis protezas truputį žemiau kelio. Pakelėje jį visada galima pamatyti tik naktį ar vakarėjant prie sunkvežimių aikštelių ar poilsio vietų. Visada stovi nejudėdamas, tik kartais truputį pasuka galvą. Rudi plaukai ant galvos buvo labai ilgi, turėjo ir didelę vešlią barzdą. Visi drabužiai seniai nebemadingi ir gerokai sudriskę. Rankose visada turi tarsi kažkokį mažą maišiuką”.

Džeris D. Koulmanas rašo, kad kiti tolimųjų reisų vairuotojai taip pat matė panašų žmogų ir visada naktimis. Nuolat pateikiamos tos pačios išvaizdos detalės, būtinai minimas ir protezas vietoje vienos kojos.

“Daug vairuotojų pasakojo man matę žmogų, kurį praminė “vienakoju”. Vienas matė jį Sent Luiso priemiestyje, kitas vairuotojas prisiekinėjo, kad matė labai apaugusį plaukais vienakojį apskretėlį stotelėje Floridoje. Kas tai per būtybė? Kokia nors sniego žmogaus atmaina? O gal tiesiog koks nors benamis, mėgstantis keliauti?

Laukinis įspėja apie nelaimę

1983 metais Koulmanas kalbėjo su moterimi, vardu Barba, iš Des Pleinso miesto Ilinojaus valstijoje. Ji papasakojo apie savo susitikimą su apaugusiu laukiniu. Anot, moters, ji nuvažiavo automobiliu pas savo seserį, o paskui kartu su ja susiruošė į didelį prekybos centrą, kuris buvo prie kelių I-20 ir I-59 Gren Pond. Jos planavo pasivaikščioti ir apsipirkti kokias tris valandas. Bet išlipusios iš automobilio stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro, pakelėje pamatė aukštą žmogų murzinais suplyšusiais drabužiais, tarsi jį kas būtų tempęs pririštą prie automobilio. Vyras turėjo ilgus susivėlusius plaukus, barzdą ir vieną medinę koją.

“Žmogus arba kas ten toks buvo stovėjo ir labai atidžiai žiūrėjo į mus. Jo išvaizda kažkodėl mus labai sukrėtė ir išgąsdino. Taip smarkiai, kad nusprendėme neiti į prekybos centrą, tik užėjome į nedidelę kavinukę, truputį pasėdėjome ten, aptarinėdamos tą žmogų”.

Vėliau Barba apibūdino savo pojūčius kaip kažko baisaus, didelės nelaimės nuojautą. Taip ir nutiko. Kai ji sugrįžo namo, sužinojo, kad sesers sūnus, vos joms išvažiavus į prekybos centrą, iškrito iš medžio ir labai nesėkmingai susilaužė koją, kaulų gabalai kyšojo išorėje ir smarkiai kraujavo. Sesuo sugrįžo kaip tik tada, laiku nuvežė berniuką į ligoninę ir taip išgelbėjo jam gyvybę. O jei abi sesės būtų nuėję į prekybos centrą trims valandoms, kaip planavo, ir būtų grįžę vėliau? Kas būtų buvę su vaiku? Barba daug galvojo apie šią situaciją. Ar gali būti, kad tas laukinis pajuto bėdą ir tyčia išgąsdino jas, kad sesuo greičiau grįžtų namo?

Paslaptingas autostopininkas

Kitas paslaptingas atvejis nutiko 1998 metų žiemą. Tolimųjų reisų vairuotojas, kurio šaukinys buvo “Šaulys” (“Gunslinger”), važiavo į Čikagą (Ilinojaus valstija) keliu I-255. Beveik privažiavęs Oltono miestą, pakelėje pamatė vos paeinantį labai aukštą žmogų purvinais sunešiotais drabužiais. Jo išorė buvo tokia neįprasta, kad “Šaulys” nusprendė truputį pristabdyti ir pažiūrėti, ar žmogui nereikia pagalbos.

“Jis buvo kokių 6 ar 7 pėdų ūgio (210 cm), visą galvą, veidą dengė ilgi plaukai ir barzda. Rankos irgi buvo plaukuotos. Truputį žemiau vieno kelio koja buvo medinė. Drabužiai tragiškai nemadingi ir labai suplyšę.

Jis nejudėjo, kol mano sunkvežimis nesusilygino su juo, ir tik tada pakėlė galvą ir pažiūrėjo tiesiai į mane. Nesu įsitikinęs, ką pamačiau, bet ten buvo kažkas laukinio, ir ten tikrai buvo ne paprastas autostopininkas”.

Kadangi nebuvo šios istorijos tęsinio, ko gero, “Šaulys” nusprendė nerizikuoti ir neišlipo iš automobilio.

2000 metais taip pat buvo aprašyti du atvejai, kai prie kelio buvo matomos neįprastos į žmones panašios būtybės. Pirmasis nutiko kovo mėnesį, kai tolimųjų reisų vairuotojas Bredas Rojaltis papasakojo, kad matė vienakojį ilgšį kelio I-44 kelkraštyje. Jis buvo toks apaugęs, jog atrodė, kad visas jo kūnas nuo kojų iki galvos buvo padengtas ilgais tankiais plaukais.

“Iš pradžių nusprendžiau, kad tai tiesiog purvinas benamis, bet kai jis pažiūrėjo į mane, pajutau netikėtą labai stiprią baimę”.

Tų pačių metų vasarą vyras ir žmona, abu tolimųjų reisų vairuotojai, dirbę kartu, pamatė didelį pakelės “trolį” prie Bunsvilio (Misurio valstija). Taip pat su viena medine koja.

“Jis stovėjo pakelėje, bet ne kaip autostopininkas, jis nejudėjo, tarsi kokia didžiulė baisi baidyklė. Jis turėjo vieną koją ir labai daug plaukų ant kūno!”

2003 metų birželio mėnesį pastorius Džimas Vašingtonas važiavo po mišių Tenesio valstijoje ir pamatė didžiulio ūgio plaukais apaugusį žmogų, kuris šlubuodamas ėjo palei kelią I-181 prie Unicoi miesto. Vašingtonas iš pradžių pravažiavo pro šalį, bet paskui sugrįžo, pagalvojęs, kad žmogus gali būti sužeistas. Ir nors Vašingtonas apsisuko gana greitai, per kokias 2-3 minutes, ir toje atkarpoje nebuvo jokių artimiausių kelių ar takų, kur būtų buvę galima pasukti, ilgšio pakelėje jau nebebuvo. Vašingtonas taip ir nesuprato, kur galėjo dingti tas žmogus.

“Jis atrodė kažkoks laukinis ir keistas ir dar su ta sužalota koja. Negaliu paaiškinti, kas tai buvo, bet tas kažkas atrodė labai suvargęs ir pasimetęs”.

O rezultatai?

Rašytojas Koulmanas surinko 11 epizodų apie susitikimus su šiuo paslaptingu laukiniu žmogumi arba troliu arba kuo jis ten buvo iš tikrųjų. Tie susitikimai nutiko nuo 1981 iki 2003 metų. Vėliau naujų susitikimų nebebuvo arba Koulmanas kol kas apie juos nežinojo. Tas laukinis buvo sutinkamas visoje šalyje, bet dažniausiai Ilinojaus, Misurio, Alabamos, Arkanzaso ir Teksaso valstijose. Visi liudininkai, pasakojantys apie šią būtybę, buvo patys paprasčiausi žmonės, nelinkę fantazuoti ir nesergantys psichinėmis ligomis. Jų pasakojimai bauginančiai panašūs.

Tai kas gi tai buvo? Pats paprasčiausias atsakymas galėtų būti, kad tai buvo tiesiog aukštas valkata su viena medine koja. Bet kodėl jį taip dažnai matydavo įvairiose valstijose ir kaskart į jį pažiūrėję žmonės manė, kad jame yra kažkas nežmoniško, kažkas, kas greičiau siejo jį su troliais, sniego žmogumi, negu su žmonėmis? Juk nedažnai sutinkate tokius bauginančiai keistus benamius.

Yra versija, kad iš tikrųjų tai buvo sniego žmogus, tik su traumuota koja, kuri buvo panaši į medinę, ir susivėlusia vilna, kuri buvo panaši į sudriskusį paltą. Bet ką veikė sužeistas sniego žmogus įvairių valstijų pakelėse? Kodėl jis tiesiog žiūrėjo į žmones, nebandydamas prieiti prie jų? Tai taip pat sudėtinga paaiškinti pavargusių vairuotojų haliucinacijomis. Jei daugybė įvairių žmonių mato panašias “haliucinacijas”, tai tikrai yra kažkas, bet ne haliucinacijos.

Pats Koulmanas yra įsitikinęs, kad pakelės trolio atsiradimas yra mistinis įspėjimas apie nelaimę, o pats trolis yra gynėjas, kuris bando apie ją įspėti.

“Gali būti, kad tai anomalinė esybė - mūsų proto ir paslaptingų visatos žaidimų bei nuolat besikeičiančio mūsų likimo vaisius. Gali būti, kad pamatę šią būtybę, jūs kažkaip pakeitėte savo planus ir taip išvengėte gręsiančios bėdos arba bent sumažinote pavojų.

Prisiminkime, kaip Barbos sesuo grįžo namo arčiau, nei planavo, ir spėjo išgelbėti susižeidusį sūnų. Prisiminkime, kaip pastorius apsisuko kelyje ir sugaišo šiek tiek laiko, ieškodamas tos būtybės. O jei jis nebūtų apsisukęs ir vėliau būtų pakliuvęs į avariją?”.