Jaunuolis papasakojo, kaip atsitiktinai pateko į ateitį ar kitą dimensiją

Pasakoja saito Reddit vartotojas, kurio slapyvardis „Draygon231“. „Praėjusią vasarą patyriau vieną iš labiausiai jaudinančių įvykių savo gyvenime. Iki šiol nelabai mėgstu tai prisiminti, žmonės tikriausiai galvoja, kad tai neįtikėtina. Esu studentas iš Kentukio. Praeitą vasarą turėjau atlikti internatūrą reabilitacijos centre, bet, likus dviem dienoms, kitas studentas užėmė mano vietą, todėl vasarą teko dirbti mūsų universiteto miestelio teritorijoje Tenesyje. Tam tikra prasme man net pasisekė, galėjau būti kartu su drauge, o netrukus mes persikėlėme iš bendrabučio į išnuomotą namą (kelionės laike - paranormal.lt).

Paskui mano draugė nusprendė laikinai grįžti namo, užsidirbti vasarai, o aš labai jos ilgėjausi. Neiškentęs nuvažiavau pas ją, ir mes puikiai praleidome laiką. Paskui grįžau namo, ir tada nutiko tai.

Kelias nuo mūsų namo į universiteto miestelį iš tikrųjų yra gana paprastas. Važiuojate plentu nuo kalnų, privažiuojate Noksvilio miestą, paskui važiuojate kitu keliu universiteto link. Atgal taip pat. Dėl viso pikto automobilyje turiu navigaciją, nes kartais būnu užmaršus.

Tą dieną iš universiteto miestelio išvažiavau labai vėlai, apie 23 val. Viskas buvo kaip įprasta, neužilgo pravažiavau Noksvilį ir pasukau į namo vedantį kelią. Važiavau, klausiau muzikos, tik staiga supratau, kad kažkas ne taip.

Išjungiau muziką ir pažiūrėjau į GPS ekranėlį. Ten matėsi kažkoks neaiškus posūkis, nors realybėje nemačiau išvis jokio posūkio į plentą. Plentas irgi baigėsi, atsidūriau aklavietėje. Kažkokia nesąmonė, nes puikiai žinojau, kad plentas yra ilgas ir veda iki mano buvusio koledžo Leksingtone (Kentukis).

Nusprendžiau, kad prie Noksvilio pasukau ne ten, ir grįžau atgal. Važiavau atsargiai. Buvo jau 3 valanda ryto, o aš vis važiavau ir važiavau, aplink nesimatė nė gyvos dvasios, nė vieno automobilio kelyje.

Galiausiai pasiekiau reikalingą sankryžą, bet staiga nutilo mano radijas, eteryje girdėjosi tik kažkoks traškėjimas. Labai nustebau, bandžiau rasti kitą stotį, bet visur buvo tyla. Pavyko aptikti kažkokią stotį, kuri transliavo seną vargonų muziką. Pagal įrašo kokybę manyčiau, kad tai buvo XX amžiaus 3-4 dešimtmečio muzika. Tos muzikos skambėjimas mane pašiurpino, išjungiau radiją visai.

Sankryžoje sustojau ir galvojau, kur čia man pasukus. Kartu žvalgiausi į Noksvilio miestą ir staiga supratau, kad jis kažkoks senamadiškas, taip sakant, vintažinis. Ten viskas atrodė kaip 6-ajame dešimtmetyje: pastatai, visa aplinka, degalinė su vienintele degalų įpylimo žarna. Ir nė vieno žmogaus. Jaučiausi tarsi mieste vaiduoklyje.

Bet miestas neatrodė apleistas, gatvės buvo švarios. Pamačiau gaisrinės mašiną, ji irgi atrodė tarsi iš 6-ojo dešimtmečio. Galiausiai pajudėjau iš vietos ir nuvažiavau, kaip man atrodė, reikalingu keliu. Viskas aplink “kvepėjo” senais laikais, o aš jaučiau, kad mane pamažu apima paniškas nerimas. Man taip pat pasirodė, kad kažkas mane persekioja.

Dar vienas dalykas išgąsdino mane gerokai labiau: kelias staiga taip susiaurėjo, kad mano automobilis užėmė beveik visą plotį; medžiai aplink irgi buvo visai kitokie negu anksčiau, jie buvo aukšti ir platūs. Kelyje beveik nesimatė žibintų, buvo gana tamsu.

Ir staiga pamačiau posūkį. Pastebėjau jį dėl mažo geltono žibinto, kuris stovėjo prie nedidelės koplytėlės. Ji atrodė sena ir be smailės. Tuo momentu jau niekuo nebesistebėjau, tik nusikeikiau po nosim “Kas čia per velnias”.

Pasukau į posūkį. Vienintelė mintis galvoje buvo kuo greičiau parsirasti namo. Šitame kelyje šviesos visai nebeliko, švietė tik mano automobilio žibintai, o pats kelias atrodė senas ir praktiškai apleistas. Po kito posūkio priekyje pamačiau vežimą su arkliu. Jis manęs nenustebino, mat tokiais vežimais mano gimtosiose vietose važinėjo amišai (tokia religinė bendruomenė). Tiesa, čia viskas buvo kiek kitaip, vežimas užpakalyje neturėjo atšvaito, kuris privalomas pagal įstatymus.

Lenkdamas vežimą, pamačiau jame amišus, vyrą ir moterį. Jie įsisteibelijo į mane ir atrodė išsigandę. Paskui buvo dar vienas amišų vežimas, tada dar vienas. Neįsivaizduoju, ką ten visi darė tame kelyje. Vienu metu jie vos neužspaudė manęs iš visų pusių.

Galiausiai vis dėlto privažiavau savo namą, bet radijas mašinoje taip ir nepradėjo veikti. Šiaip ne taip nusivilkau ir atsiguliau j lovą. Prieš tai dar nusiunčiu draugei SMS žinutę išmaniuoju telefonu. Praėjo savaitė. Per tą laiką jaučiausi visiškai svetimu žmogumi. Mano protas vis grįždavo prie nakties įvykio, nagrinėjo ir nagrinėjo jį. Galvoje ėmė suktis tamsios mintys, buvo tokios stiprios ir įkyrios, jog vieną kartą staiga suvokiau, kad laikau peilį sau prie kaklo.

Draugė pergyveno dėl manęs ir pasiūlė nueiti į bažnyčią. Sutikau, nuėjau, po to man gerokai palengvėjo. Tada draugė pasakė, kad, matyt, mane kažkas bandė atakuoti.

Man taip pat taip pasirodė. Galbūt mano dvasinė būklė buvo tokia išsekusi, aš taip jos ilgėjausi ir jaučiausi toks vienišas, kad net širdį skaudėjo. O kokia nors piktoji dvasia ar koks bjaurus demonas pasinaudojo tuo ir įlindo į mane.

Bet vis dėlto nesuprantu iki šiol, kas su manimi atsitiko kelvje ir po to. Ar tai buvo susiję su kokios nors piktos dvasios prasiskverbimu į mano sielą, o gal aš kažkaip patekau į kitą dimensiją ar laiką”.