Viena žiauriausių avarijų istorijoje: kaip įvyko „Byford Dolphin“ katastrofa

Norint vykdyti naftos ir dujų operacijas jūroje, reikia įrengti ir prižiūrėti dideliame, maždaug 50 metrų gylyje esančią įrangą. Tam, kad nardytojai pasiektų tokį gylį, jie turi nusileisti ir pakilti ypač atsargiai. Taip pat reikia skirti laiko slėgio sumažinimui, kad išvengtų siaubingos dekompresinės ligos.

Dekompresijos liga, dar vadinama kesonine, yra vienas didžiausių nardymo iššūkių. Narams leidžiantis gilyn, slėgis didėja dėl vandenyno svorio, spaudžiančio jų kūnus. Dujos, tokios kaip azotas, įkvepiamos tol, kol nardytojo audiniai prisisotina, vadinasi, šios dujos ištirpsta audinyje tiek, kad jų koncentracija būtų tokia pati kaip kvėpavimo mišinio. Tai keičiasi dėl slėgio, todėl narai turi prisitaikyti judėdami aukštyn arba žemyn.

Jei nepavyks to padaryti teisingai, pasekmės bus siaubingos. Dekompresijos liga pasireiškia, kai slėgio pokytis įvyksta per greitai ir plaučiai nespėja pašalinti azoto pertekliaus. Tada kraujyje ima formuotis azoto dujų burbuliukai. Potencialiai pavojinga gyvybei būklė gali sukelti nepakeliamą skausmą, sumišimą, paralyžių ir net mirtį. Nustačius dekompresijos ligą ir norint ją išgydyti, gali tekti ilgai pabūti rekompresijos kameroje.

Taigi, kaip įmonėms, turinčioms dideles naftos gavybos platformas, kurioms reikia beveik nuolatinio darbo su jūros dugne esančia įranga, galima išvengti ilgo narų prisitaikymo prie naujo slėgio? JAV karinis jūrų laivynas radikalų sprendimą rado 1957 m. – tiesiog laikyti narus dideliame spaudime 24 valandas per parą.

Sodrusis nardymas

Ši idėja, vadinama „Genesis“ projektu, pažymėjo sodriojo nardymo pradžią – vieną iš pavojingiausių ir geriausiai apmokamų darbų, egzistuojančių šiandien.

Sodrusis nardymas yra nardymo technika, kurios metu narai yra slegiami tiek ilgai, kad visi jų kūno audiniai įgauna pusiausvyrą su kvėpavimo mišinyje esančiomis inertinėmis dujomis (arba heliu, arba azotu), ir ilgą laiką išlieka tame slėgyje. Šie narai palieka sausumą ir patenka į gyvenamąsias patalpas, kuriose yra slegiami, o po to nardymo varpu jie nuleidžiami į povandeninę buveinę. Jie lieka intensyviame slėgyje ir kelias savaites kvėpuoja deguonies ir helio mišiniu, kol pasibaigia jų tarnybinė kelionė.

Šių narų gyvenimas yra varginantis, klaustrofobiškas ir intensyvus. Kvėpuojant specializuotu mišiniu, dėl helio visą kūną pradeda krėsti šaltis, ir gali atsirasti daugybė medicininių komplikacijų dėl ilgalaikio atšiauraus gylio poveikio ir beveik nuolatinės mirties rizikos. Siekiant sumažinti šių problemų riziką, įgyvendinama keletas griežtų taisyklių, nuo privalomo nardymo laiko iki priverstinio laisvo laiko.

Sodrusis nardymas tampa vienu iš labiausiai specializuotų darbų pasaulyje, o 2015 m. JAV šį darbą dirbo tik 336 žmonės.

Tačiau, nors toks nardymas yra saugesnis nei bet kada, vienas neteisingas žingsnis ir jo pasekmės yra mirtinos. Liūdniausiai pagarsėjęs to pavyzdys yra „Byford Dolphin“ avarija.

„Byford Dolphin“ dekompresijos avarija

Tai buvo įprasta 1983 m. lapkričio 5 d., šeštadienio, „Byford Dolphin“ naftos platformos procedūra, kurios metu keturi narai grįžo iš nardymo ir išėjo iš nardymo varpo į savo suspaustas gyvenamąsias kameras. Pirmoje (1) kameroje ilsėjosi Edwinas Cowardas ir Royas Lucasas, o antroje (2) kameroje – Bjørnas Bergersenas ir Trulsas Hellevikas. Pirmoji (1) kamera buvo sujungta su nardymo varpu per perėjimą, prie kurio varpas prisitvirtindavo gnybtu, valdomu dviejų nardymo prižiūrėtojų – Williamo Crammondo ir Martino Saunderso.

©„Byford Dolphin“ pav.

Šiose situacijose slėgis turi būti kruopščiai subalansuotas, kad būtų galima atjungti nardymo varpą nuo kamerų sistemos. Prižiūrėtojai buvo atsakingi už procedūrą, kuri turėtų vykti taip:

1. Nardymo varpo durys uždaromos.

2. Nardymo varpe padidinamas slėgis, kad užsidarytų durys.

3. Pirmoji (1) kamera uždaroma nuo perėjimo.

4. Slėgis perėjime neviršija standartinės 1 atmosferos.

5. Gnybtas atleidžiamas, išlaisvinant nardymo varpą.

Nepaisant patirties šioje procedūroje, W. Crammondas tariamai padarė lemtingą klaidą. Tarp 2 ir 3 žingsnių, kol kameros durys buvo uždarytos, W. Crammondas netikėtai atleido nardymo varpo gnybtą. Perėjimas atsivėrė aplinkai ir kamerai, kurioje labai skyrėsi slėgis – ir rezultatas buvo dekompresija. Visi keturi nardytojai buvo paveikti pernelyg ekstremalaus slėgio nuolydžio, todėl jie žuvo iš karto. Iš perėjimo išsiveržęs oras privertė nardymo varpą pasislinkti iš savo vietos, smogdamas prižiūrėtojams, vieną nužudydamas, o kitą sunkiai sužeisdamas.

Narų mirtys laikomos vienomis baisiausių istorijoje. Dėl įvykio greičio tikimasi, kad visi narai mirė akimirksniu ir neskausmingai – tačiau scena buvo siaubinga.

Dėl slėgio skirtumo trijų narų kraujas užvirė ir beveik akimirksniu juos nužudė. Ketvirtajam buvo dar blogiau – besiveržiantis oras išstūmė jo kūną per vos 60 centimetrų ilgio tarpą, paleisdamas gyvybiškai svarbius organus ir kūno dalis iki 10 metrų atstumu. Medicinos ekspertai kai kuriuos organus apibūdino kaip nepažeistus, jie buvo „tarsi išpjauti iš kūno“.

„Byford Dolphin“ avarija, kuri aiškiai primena sodriojo nardymo pavojus, paskatino sudaryti Šiaurės jūros narų aljansą, sukurtą iš aukų artimųjų. Šioje ataskaitoje mirties priežastis buvo žmogaus klaida, tačiau Aljansas pateikė ieškinį, teigdamas, kad laive nebuvo pakankamai saugios įrangos.

Po 26 metus trukusios kovos nustatyta, kad kamerose buvo sugedusi įranga, dėl kurios įvyko avarija, o tai rodo, kad W. Crammondas buvo atleistas nuo atsakomybės. Artimieji pagaliau gavo kompensaciją už savo artimųjų netektį.

Tekstas perpublikuojamas iš tv3.lt.