NSO ir 3-iojo Reicho bazė Antarktidoje

1945-ųjų metų pavasario pradžioje Hitleris pasirašė projektą "Valkirija-2", kuris numatė veiksmus, siekiant paslėpti 3-iojo Reicho turimas vertingiausias, paslaptingiausias, ezoterinio pobūdžio relikvijas. Viena šių relikvijų buvo Ietis, kuri dabar žinoma kaip "Longino ietis". Anot Legendos, šią ietį iš paslaptingo "dangiškojo metalo" pagamino Tubaltas Kainas III tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Ietis turėjo nepaprastų savybių.

Savo laiku ietis priklausė žydų kara­liui Saliamonui, o I amžiuje pr.m.e. ji pateko į Julijaus Cezario rankas, kuris už kažkokį didvyrišką poelgį šią ietį padovanojo savo geriausiam centurionui. Vienas iš šio centuriono palikuo­nių buvo Kasijus Longinas, kuris šia ietimi perdūrė Jėzaus Kristaus šoną ir taip nutraukė jo kančias ant kryžiaus Golgotoje.

Kaip teigia pasakojimai, turintis šią ietį gali nuveikti fantastinius darbus. Teigiama, kad „tas, kuris turi šią ietį ir supranta jėgas, kurioms ji tarnauja, savo rankose laiko pasaulio likimą kovoje tarp Gėrio ir Blogio".

Ietis tapo Karolio Didžiojo, kuris įkūrė pirmąjį reichą, nuosavybe. Ištisą tūkstantmetį ginklas buvo perduoda­mas iš vieno imperatoriaus kitam, kol Napoleonas sutriuškino pirmąjį reichą.

Tuo metu Longino ietis buvo atsi­dūrusi Vienoje Habsburgų rūmuose. Hitleris, dar būdamas jaunas, sužinojo apie šią legendomis apipintą ietį. Jis daug kartų lankėsi muziejuje, įkurtame buvusiuose karaliaus rūmuose, ir ištisas valandas apžiūrinėjo senovinę relikviją.
Kai Austrija buvo prijungta prie Vokietijos, Hitleris pats asmeniškai atvyko į karaliaus rūmus ir pareikalavo, kad jam būtų perduota šventoji ietis.

1938-ais metais Vokietijoje neti­kėtai kilo ypatingas susidomėjimas Antarktida. 1938-1939-ais metais buvo surengtos dvi ekspedicijos į šį tolimą žemyną. Vokiečių lėktuvai nufotogra­favo plačias iki tol niekam nežinomas teritorijas. Iš šių lėktuvų buvo išmesta keli tūkstančiai metalinių gairelių su svastiką, tokiu būdu pažymint teritori­ją, kuri buvo pavadinta Naujoji Švabija. Ekspedicijos vadovas kapitonas Ritšeris, 1939 m. balandžio 12 d. parvykęs į Hamburgą, raportavo:

- Aš įvykdžiau užduotį, kurią man paskyrė maršalas Geringas. Pirmą kartą vokiečių lėktuvai skrido virš Antarktidos. Kas 25 km iš lėktuvų buvo išmestos mūsų gairelės. Taip mes pažy­mėjome maždaug 600 tūkstančių km2 zoną. 350 tūkstančių km2 zona buvo nufotografuota iš oro, todėl mes dabar turime pakankamai detalų šio rajono žemėlapį...

Ko Vokietijai prisireikė tolimoje ir atšiaurioje Antarktidoje? Šiek tiek aiš­kumo suteikė 1943-iais metais admi­rolo Karlo Denico pasakyti žodžiai: „Vokietijos povandeninis laivynas di­džiuojasi tuo, kad kitame pasaulio gale sukūrė fiureriui Šangri-Lą - neįveikiamą tvirtovę". Kaip teigė trečiojo reicho KJL vyriausiasis vadas, tuo metu į šiuos žodžius niekas neatkreipė ypatingo dė­mesio.

Šie žodžiai buvo prisiminti 1951- 1954-ais metais, kai amerikiečių lai­kraštis „National politics“ išspausdino seriją straipsnių, kuriuose buvo teigia­ma, kad 1945-ųjų metų balandžio mė­nesį Hitleris nenusižudė savo bunkeryje Berlyne. Buvo teigiama, kad nusižudė fiurerio antrininkas, o Hitleris povan­deniniu laivu paspruko į Antarktidą ir keletą metų gyveno „Naujojo Berchteshadeno" bazėje.

Prieš šešis dešimtmečius būtų prisirei­kę tūkstančių paieškos komandos narių, daugybės laivų, lėktuvų, malūnsparnių ir specialios įrangos, norint surasti šios bazės buvimo vietą. Netgi šiais laikais, kai virš Antarktidos nuolat skraido dirbtiniai Žemės palydovai ir fotogra­fuoja žemyną, jų įranga gali neaptikti slėptuvės, įrengtos po storu sniego ir ledo sluoksniu. Juo labiau, kad niekas tokio uždavinio specialiai ir nekėlė.

Kaip buvo teigiama viename straips­nyje, Vokietija kurti nuolatinę bazę Antarktidoje rimtai ėmė rengtis dar 1938-ais metais. 1940-ųjų metų vidury­je vokiečių povandeniniai laivai prie že­myno atplukdė didžiulius kiekius mais­to produktų, drabužių, kuro, statybinių medžiagų, traktorių, ginklų... Taip pat buvo atgabenta daug radijo aparatūros. Į Antarktidą kartu su technika atvyko ir žmonės - inžinieriai ir mokslininkai. Metus laiko vyko skubi paslaptingos slėptuvės statyba.

Yra manoma, kad Vokietijoje buvo sukurtas slaptas povandeninių laivų junginys, pavadintas „Fiurerio konvoju­mi". Kaip teigia kapitonas Bernhartas, šį junginį sudarė 35 povandeniniai lai­vai. Kilio uoste iš laivų buvo pašalintos torpedos ir kita karinė įranga, nes plau­kimo metu buvo labai griežtai įsakyta nesivelti į jokius mūšius.

Į povandeninius laivus buvo pakrauti konteineriai su vertingais daiktais ir do­kumentais bei didelės maisto produktų atsargos. Kilyje į povandeninius laivus buvo priimti keleiviai, kai kurie jų buvo aprengti ekipažo uniformomis.

Dabartiniu metu patikima informaci­ja yra tik apie du „Fiurerio konvojaus" povandeninius laivus. „U-977“ kapi­tonas Haincas Šeferis ne kartą buvo kaltinamas tuo, kad, atseit, būtent jis nugabeno Hitlerį į Pietų Ameriką! Tiesa, kapitonas kategoriškai neigė šiuos kaltinimus per apklausas, kurias vykdė JAV ir Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų atstovai.

1952-ais metais Šeferis išleido knygą, kuri vadinosi „U-977“. Tai buvo tik paprasčiausias pakartojimas to, ką jis pasakojo per apklausas. Tačiau štai ką kapitonas Šeferis rašė savo „senam bičiuliui" kapitonui Vilhelmui Bernhartui 1983 m. birželio 1-os dienos laiške: „Brangusis Vili, aš svarsčiau, ar vertą spausdinti tavo rankraštį apie „U-530“. Visi trys povandeniniai laivai („U-977", „U-530“ ir „U-465"), dalyvavę operaci­joje, dabar ramiai ilsisi Atlanto vande­nyno dugne. Gal geriau netrikdyti jų ramybės? Pagalvok apie tai, senas bičiu­li! Pagalvok ir apie tai, kas bus manoma apie mano knygą po to, jeigu tu viską papasakosi? Mes visi prisiekėme saugoti paslaptį, mes viską atlikome teisingai ir tik vykdėme įsakymus, kovodami už mūsų mylimą Vokietiją. Už jos išlikimą. Todėl siūlau dar kartą gerai pagalvoti arba viską pateikti kaip prasimanymą. Ko tu pasieksi, jeigu papasakosi visą tei­sybę apie mūsų misiją? Ir kas nukentės nuo tavo atvirumo? Pagalvok apie tai! Žinoma, tu tai ruošiesi padaryti ne dėl pinigų. Kartoju dar kartą: tegul tiesa ilsisi kartu su mūsų povandeniniais lai­vais vandenyno dugne. Tai mano nuo­monė... Tuo baigiu savo laišką, senas bičiuli Vili. Tegul Dievas saugo mūsų Vokietiją. Nuoširdžiai tavo, Haincas“.

Kas dabartiniu metu žinoma apie „U-530“ misiją? Vilhelmo Bernharto rankraštyje „Šv. Ieties sugrįžimas" ra­šoma, kad 1945-ųjų metų balandžio pradžioje šv. Ietis ir kiti daiktai, sudėti į šešias bronzines dėžes, buvo nugabenti į Kilį, o ten pakrauti į „U-530" povan­deninį laivą. Tuo metu laive buvo penki keleiviai, kurių veidus dengė bintas.

Povandeniniam laivui vadovavo 25-ių metų kapitonas O tas Vermautas, kurio visi šeimos nariai žuvo Berlyne bom­bardavimo metu. Visą laivo komandą sudarė asmenys, kurie nebeturėjo gimi­naičių.
Vermautas gavo asmeniškai jam adre­suotus laiškus. Vieną jų parašė Hitleris, kitą - Denicas. Laiškuose buvo nurody­ta, kad kapitonas iš kiekvieno koman­dos nario turi gauti „amžino tylėjimo priesaiką". Naktį į 1945 m. balandžio 13 d. povandeninis laivas „U-530" iš­plaukė iš Kilio uosto. Laivui sustojus Kristiansande, Vermautui buvo įteiktas užantspauduotas paketas. Kai kapitonas jį atplėšė ir perskaitė, suprato, jog laukia ilgas plaukiojimas.

„U-530" pasiekė Afrikos krantus, po to pasako į pietvakarius. Plaukiant šiuo kursu buvo pasiektos Sandvičių salos, o po to ir Antarktida. Ant ledo iš povandeninio laivo išlipo 16 žmonių. Jie su savimi turėjo krovinį, žemėlapį ir instrukciją, kurioje buvo nurodytas ledo urvas, kuriame turėjo būti paslėptos „šventosios relikvijos".

Tai buvo Naujoji Švabija (Karalienės Mod žemė). Ledinę slaptavietę, pa­žymėtą žemėlapyje, aptiko Ritšerio 1938-1939 metų ekspedicija. Grupė įžengė į ledo urvą ir atsargiai sudėjo dėžes su relikvijomis bei asmeniniais Hitlerio daiktais. Pirmasis operacijos „Valkirija-2" etapas buvo baigtas. Dabar buvo galima grįžti atgal ir pasiduoti priešui. 1945 m. liepos 10 d., praėjus dviems mėnesiams nuo kapo Europoje pabaigos, povandeninis laivas „U-530" iškilo į vandens paviršių ir įplaukė į Mar del Platos uostą Argentinoje.

Yra manoma, kad povandeninis laivas „U-977“ pergabeno Adolfo Hitlerio ir Evos Braun palaikus. Žinoma, jeigu tai iš tiesų buvo Hitleris, o ne jo antrinin­kas.

Pagal pasakojimus, 1945 m. balan­džio 30 d. reicho kanceliarijos sode bu­vo sudeginti Hitlerio ir jo žmonos Evos Braun kūnai. Kai iš jų liko tik kaulų ir pelenų krūvelė, esesininkai surinko pelenus ir juos sudėjo į dėžes. Iš Evos Braun kambario buvo atnešta maža medinė dėžutė. Joje buvo nedidelis kriš­tolo rutulys, kurį Eva Braun naudodavo, norėdama pamatyti tai, kas bus ateityje. Manoma, kad būtent šio rutulio pagal­ba dar 4-ame dešimtmetyje Eva Braun išpranašavo Hitlerio ateitį. Patikėjęs ja, fiureris ją visą laiką laikė šalia savęs.

Po to kai Hitlerio ir Brau palaikai buvo sudėti į dėžes, esesininkai nuėmė paklodes nuo nešulio, kurį atsinešė su savimi į sodą. Tai buvo apanglėję vyro ir moters kūnai. Jie buvo paguldyti į tą pačią duobę, kurioje neseniai vyko Hitlerio ir Evos Braun kremavimas. Yra žinoma, kad hitlerjugendo vadas Artūras Aksmanas su dviem užantspauduotomis dėžėmis sėkmingai paliko Berlyną. Norvegijos uoste dvi bronzinės dėžės buvo perneštos į „U-977“ povandeninį laivą. Laivo krovinių sky­riuje buvo dvi dėžės. Vienoje jų buvo palaikai, o kitoje - talpa, kurioje, kaip teigia savo pasakojimuose kai kurie esesininkai, buvo saugoma Hitlerio sperma. Liūdnai pagarsėjęs daktaras Mengelė jau kur kas vėliau fiurerio sperma apvaisino specialiai parinktas arijų moteris.

„U977" povandeninis laivas pa­kartojo „U-530" maršrutą, užsukant į Antarktidą. 1945 m. rugpjūčio 17 d. povandeninis laivas taip pat įplau­kė į Mar del Platos uostą ir pasidavė Argentinos valdžios atstovams.

Štai kas rašoma neišspausdintame Vilhelmo Bernharto dienoraštyje, kuriame „brangusis Vilis“ neatsižvelgė į „seno bičiulio" Hainco prašymus. Kažkur Argentinoje dešimtis metų buvo saugomos paminėtos relikvijos. Tiesa, ši versija labai skiriasi nuo to, ką pasakojo Vermautas ir Šeferis amerikie­čių ir britų slaptosioms tarnyboms. Ar tai reiškia, kad antroji versija yra tiksli? Yra nemažai keistenybių ir nesutapimų netgi tuo atveju, jeigu „Šv. Ieties sugrį- žimą“ laikome tiesa. Pirmiausia kyla klausimas, kur dingo paslaptingieji šių povandeninių laivų keleiviai? Kokiu tikslu buvo pakrauta tiek daug maisto produktų? Kokį vaidmenį visoje šioje operacijoje vaidino trečiasis povan­deninis laivas „U-465“? Galiausiai, ar iš tiesų „U-977“, kaip teigia kai kurie buvę SS karininkai, susitiko vandenyne su sovietų povandeniniu laivu, kuria­me plaukė aukšti SSRS pareigūnai ir mokslininkai, dirbantys branduolinėje srityje? Ar iš tiesų vokiečių kuriamo atominio ginklo dokumentacija buvo perduota šio susitikimo metu?
Greičiausiai, Vokietijos vadovybė visiškai nesiruošė keliauti taip toli ir į tokį šaltą kraštą. Ji galėjo įsikurti ir arčiau - Pietų Amerikos žemyne. Yra teigiama, kad dar likus 5-iems metams iki karo pabaigos toliaregis Bormanas pasirinko Argentiną kaip „pažadėtąją žemę" galimai evakuacijai.

Buvo įkurtas „M fondas“, kurio lė­šos buvo skirtos žvalgybinei veiklai ir pagalbai nacistams apsigyventi naujoje šalyje. Kaip skelbia amerikiečių žvalgyba, 1945-ais metais „M fondo“ sąskaitoje buvo sukaupta 400 milijonų dolerių! Specialistai mano, kad iš viso į Argentiną buvo pervesta ne mažiau 2 milijardų dolerių.

Atsižvelgiant į „Fiurerio konvojaus" dydį, galima padaryti išvadą, kad buvo kam gabenti auksą ir brangenybes į Argentiną ir Patagoniją!

Tačiau visa tai istoriją su „U-530“ ir „U-977“ povandeniniais laivais da­ro dar labiau nesuprantamą. Iš tiesų, Vermautas ir Šeferis, atvykę į interna­vimo vietą ir patekę į specialiųjų tar­nybų rankas, išdėstė pirmąsias versijas, kurios neatlaiko jokios kritikos. Reikia visiškai nenusimanyti apie specialiųjų tarnybų darbą, norint tikėti, jog jos taip lengvai patikėjo šiais pasakojimais! Bet kuri specialioji tarnyba turi priemonių „atrišti liežuviui". O šiuo atveju reiškia, kad jos paprasčiausiai „prarijo" pateik­tą informaciją ir leidosi apvyniojamos aplink pirštą!

Su numanomu Vermauto ir Šeferio žmonių išsilaipinimo Karalienės Mod žemėje rajonu susijusi dar viena, tyrėjų ir analitikų nuomone, dar keistesnė mįslė. Kalbama apie paslaptingą admi­rolo Ričardo Berdo ekspediciją, pava­dintą „Aukštu šuoliu".

„Aukšto šuolio" ekspedicijos plano paruošimo laikas sutapo su buvusių vokiečių povandeninių laivų „U-530" ir „U-977" vadų Vermauto ir Šeferio apklausų pabaiga. Tačiau ekspedicija prasidėjo tik 1947 m. sausio 27 d. Savo dispozicijoje admirolas turėjo gana įspūdingą įrangą: lėktuvnešis, 13 kitų laivų, 25 lėktuvai ir malūnsparniai. Iš viso ekspedicijoje dalyvavo daugiau nei 4 tūkstančiai žmonių! Visa ši armada išmetė inkarus prie Karalienės Mod žemės krantų. Iš pradžių viskas vyko sėkmingai, tyrinėtojai padarė apie 49 tūkstančius pakrantės nuotraukų. Po to įvyko kažkas nesuprantama. 1947 m. vasario mėnesį ekspedicija „Aukštas šuolis" buvo netikėtai atšaukta.

Galinga karinė eskadra, turėjusi pro­duktų atsargas 6-8 mėnesiams, netikė­tai buvo sugrąžinta. Nuo to momento Berdo ekspediciją gaubia paslapties šydas.

1948-ųjų metų gegužės mėnesį žurnale „Brisant" buvo išspausdintas sensacingas straipsnis, kuriame buvo teigiama, kad dalis ekspedicijos negrį­žo. Tvirtinama, kad netrukus po to, kai eskadra pasiekė Karalienės Mod žemę, buvo „prarastas" vienas laivas, keturi lėktuvai ir kelios dešimtys žmonių. Yra žinoma tai, kad admirolas Berdas, sugrįžęs iš Antarktidos, davė parody­mus ilgai trukusiame įslaptintame labai svarbios komisijos posėdyje, kuriame dalyvavo ne tik JAV KJL vadovybės atstovai, bet ir vyriausybės atstovai. Teigiama, jog Berdas prisipažino, kad ekspediciją teko nutraukti dėl „priešo aviacijos" veiksmų.

Landūs žurnalistai teigė, kad Berdas pareiškė: JAV privalo imtis apsaugos priemonių prieš priešininko naikin­tuvus, atliekančius skrydžius iš poliarinių rajonų. Jeigu kiltų naujas karas, Ameriką gali atakuoti priešas, galintis nuo vieno ašigalio iki kito nuskristi ne­paprastai dideliu greičiu!"
9-o amžiaus pabaigoje, kaip teigiama dokumentiniame filme „NSO trečia­jame reiche", buvo gauta papildoma informacija apie tai, kas nutiko „Aukšto šuolio" ekspedicijos metu... Teigiama, kad vokiečiams pavyko sukurti „skrai­dančią lėkštę" ir ją panaudoti saviems tikslams. Dar 1939-ais metais prasidėjo ypač slapti naujų aparatų bandomieji skrydžiai. Viena tokia „lėkštė" turėjo papildomai įrengtą reaktyvinį greitin­tuvą, kuris tapo 1940-ųjų metų žiemą Norvegijoje įvykusios katastrofos prie­žastimi.
Kalbant apie versiją, kad vokiečiai buvo įkūrę bazę Antarktidoje, tai jos egzistavimas karo metais buvo

visiškai įmanomas. Vokiečiai buvo specialistai tokioms slėptuvėms rengti. Juk netgi yra žinomas faktas, kad jie buvo įrengę slaptą bazę tuometinės SSRS teritorijoje Užpoliarėje. Iš šios bazės pakilę lėk­tuvai numušdavo transporto lėktuvus, kuriais iš JAV per Tolimuosius Rytus sąjungininkams buvo gabenami maisto produktai ir kovinė technika. Šios bazės liekanos tik visiškai atsitiktinai buvo aptiktos už poliarinio rato 8-ame pra­ėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Kalbant apie povandeninių laivų bazes, tai dar Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai jas įkūrė visame pa­saulyje. Vienu metu šia veikla užsiėmė Kanaris, kol dar nebuvo tapęs abvero šefu. Antrojo pasaulinio karo metais viena tokia bazė tikrai galėjo būti įkurta Karalienės Mod žemėje. Tai vi­siškai įmanomas dalykas, ypač žinant, jog vokiečiai planavo įrengti dar giles­nes ir labiau įslaptintas slėptuves...
Yra žinoma tai, jog Hitleris turėjo mintį visur įrengti požeminius bunkerius-slėptuves. Vienoje šių slėptuvių Berlyno centre ir baigėsi jo gyveni­mas. Tačiau iš kur atsirado tokia įkyri mintis? Pasirodo, jos pagrindą sudarė ne vien tik pakankamai pagrįstas mąstymas, kad tik po žeme galima pasislėpti nuo sąjungininkų armijos bombardavimų.
J.Bondarenko savo darbe „Pranašai patiria fiasko" rašo:  

„Nacistinėje Vokietijoje klestėjo dvi teorijos - ledo pasaulio teorija ir tuščiavidurės Žemės teorija. Šios teorijos - tai du aiškinimai apie pasaulio ir žmonijos atsiradimą. Jos yra artimos senoviniams padavimams, bando apjungti mitus, kai kuriuos teosofų ginamus teiginius. Teorijas vystė didelis nacistinės Vokietijos mokslinis ir politinis aparatas. Šios teorijos turėjo iš šalies išvyti tai, ką mes vadiname šiuo­laikiniu mokslu. Jos buvo užvaldžiusios daugelio Vokietijos žmonių protus".