Dingę laivai buvo ieškomi 40 metų

Nuo to meto, kai žmogus pradėjo įsisavinti jūros ir vandenynus, kiekvienais metais skęsta ar be žinios dingsta ne vienas laivas. Iki šių dienų nėra tiksliai žinomas garsaus keliautojo Žano Fransua Galo de Laperūzo (1741-1788), dviejų jo laivų ir 242 komandos narių likimas.

Svaiginanti karjera

Žanas Laperūzas gimė Prancūzijos Albio mieste. Jis galėjo ramiai ir laimingai gyventi savo turtingų tėvų dvare, tačiau dar vaikystėje „susirgo“ jūra. Kai vaikinui buvo 15 metų, jis tapo junga kariniame jūrų laivyne. Mūšyje su anglais prie Belilio buvo sužeistas ir pateko j nelaisvę, tačiau greitai iš jos buvo paleistas. Laperūzui buvo suteiktas leitenanto, o vėliau ir kapitono laipsnis, jis plaukė į Ost Indiją. Vadovaudamas fregatai jis į nelaisvę paėmė anglų korvetę, o vėliau dar dvi anglų fregatas. Nepaprasta narsa, sąžiningumas ir geras elgesys su žmonėmis leido pelnyti ne tik savo komandos narių, bet ir anglų pagarbą. Garsas apie narsų jūrininką pasiekė Prancūzijos karalių Liudviką XVI. Jis sutiko finansuoti Laperūzo plaukimą aplink pasaulį laivais „Boussole“ ir „Astrolabe“. Ekspedicija buvo numatyta 4-iems metams, o jos tikslas buvo 2 kartus kirsti Ramųjį vandenyną, surasti naujas salas ir atlikti hidrografinius darbus prie Siaurės Amerikos ir Azijos krantų.

Pirmųjų metų rezultatai

Kelionė aplink pasaulį prasidėjo 1785-ųjų m. rugpjūčio 1 d. Laivams „Astrolabe“ ir „Boussole“ vadovavo kapitonai Žanas Laperūzas ir Flerio de Langlis. Kiekvieno laivo vandentalpa buvo 500 tonų, triumuose buvo gabenama nemažai įvairių prekių -veidrodžių, stiklinių sagių, audinių ir kitų daiktų, skirtų kaip dovanos čiabuviams. Įdomus faktas yra tas, kad busimasis Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas irgi galėjo būti ekspedicijos dalyviu, tačiau jį iš sąrašo išbraukė atrankos komisija. Tai sukėlė nenumatytas pasekmes Europai.

Per pirmuosius 14 plaukiojimo mėnesių laivai apiplaukė Horno kyšulį, apsilankė Velykų saloje, kurioje neatkreipė reikiamo dėmesio į pakrantėje stovinčias akmenines figūras, nes labiau rūpėjo vietinių gražuolių draugija. Praplaukę Havajų salas, keliautojai ištyrinėjo visą Siaurės Amerikos pakrantę iki pat Aliaskos krantų. Vienoje iš gražiausių įlankų, kurioje buvo apsistoję laivai, įvyko pirmoji tragedija. Vykdant hidrografinius darbus nuskendo valtis su 15 jūreivių ir 6 karininkais. Juos į povandenines uolas sudaužė potvynio banga, tekanti siauromis įlankos žiotimis. Jūreivių netektį Laperūzas pergyveno labai giliai. Viename savo laiškų į namus jis rašė: „Man negėda prisipažinti, kad po to, kas nutiko, mano akis ne kartą drėkino ašaros“. Nežiūrint į nelaimę, hidrografinius darbus pavyko sėkmingai baigti. Apie jų kokybę byloja vieno patyrusio anglų kapitono žodžiai: „Be abejonės, šiaurės-vakarų pakrantės žemėlapis yra pats tiksliausias iš tų, kurie buvo iki šiol sudaryti“.

Apsilankymas Kamčiatkoje

Nuo JAV krantų Laperūzas pasuko link Kinijos. Pakeliui jis atrado nedideles Nekero ir La Baso salas. Ekspedicija praplaukė pro Azijos žemyno pietvakarines pakrantes, sąsiaurį tarp Sachalino ir Hokaido salų (dabar šis sąsiauris vadinamas Laperūzo vardu). 1787-ųjų m. rugsėjo 7 d. narsusis keliautojas atplaukė į Kamčiatkos Petropavlovską. Miesto gyventojai Laperūzo laivus sutiko patrankų salvėmis. Iš Prancūzijos į Kamčiatką buvo atgabentas paštas ir karaliaus įsakymas, kuriuo jis Laperūzui suteikė ekspedicijos vado laipsnį. Laperūzas sausumos keliu į gimtinę išsiuntė Ž. Lesepsą, kuris mokėjo ir rusų kalbą. Kartu su juo buvo išsiųstos ataskaitos apie ekspediciją, žemėlapiai ir laiškai. Iki Paryžiaus pasiuntinys keliavo visus metus.

Tragedija Mauna saloje

Iki 1787-ųjų m. rugsėjo mėnesio Laperūzas vėl kirto Ramųjį vandenyną iš šiaurės į pietus ir sustojo Mauna saloje (Rytų Samoa).Čiabuviai keliautojus sutiko svetingai, niekas nenumanė, kad gali kilti drama.

Kapitonas Flerio de Langlis, norėdamas atsidėkoti salos gyventojams už maistą ir vandenį, išdalijo jiems smulkias dovanėles.

Čiabuvių tarpe dėl jų kilo peštynės. Vos tik kapitonas pabandė juos nuraminti, čiabuviai puolė kapitoną ir jo jūreivius. Mūšio metu žuvo 12 jūreivių ir pats kapitonas, o dar 43 žmonės buvo sužeisti.

Dingę be pėdsakų

1788-ųjų m. sausio pabaigoje ekspedicijos laivai įplaukė į Botanės įlanką Australijoje, ant kurios pakrantės dabar yra įsikūręs Sidnėjus. Ten laivai išmetė inkarus ir pradėjo remonto darbus. Per 2,5 plaukiojimo metus žuvo 34 ekspedicijos dalyviai. Iš Australijos Laperūzas į tėvynę išsiuntė pranešimą, kuriame rašė, kokie uždaviniai jų laukia pakeliui į namus. Tai buvo paskutinė žinia iš Laperūzo. 1788-ųjų m. kovo 10 d. laivai paliko Australiją - apie tai paliudijo anglų laivų, atgabenusių į tolimąjį žemyną 750 katorgininkų, jūrininkai. Po to ekspedicijos pėdsakai dingo. Apie dingusią ekspediciją nebuvo žinoma beveik 40 metų. Anglų istorikas T. Karleilis rašė: „Ji dingo neaprėpiamose mėlynose vandenyno platybėse“. Dingusių laivų paieška pradėta tik po 3 metų. Prancūzijoje įvyko revoliucija, Bastilijos šturmas, o Liudvikui XVI (1754-1793) Konvento nuosprendžiu buvo nukirsta galva. Nuverstasis karalius likus nedaug laiko iki egzekucijos vis klausinėjo: „Ar iš Laperūzo nėra jokių žinių?“

Intriguojantis radinys

1826-ųjų m. pavasarį anglų kapitonas Piteris Diltonas tyrinėjo Melanezijos salas, esančias netoli Australijos. Jo laivas išmetė inkarą prie Takopijos salos. Keliauninkus labai nustebino moterų turimos stiklinės sagės, kurios buvo aiškiai europietiškos kilmės. Dar labiau jį nustebino sidabrinė špagos rankena, kurią jam parodė čiabuviai. Ant jos buvo matoma savininko - Žano Laperūzo monograma. Tolimo plaukiojimo kapitonai buvo girdėję apie garsų prancūzų keliautoją. Čiabuviai neslėpė prieš daug metų nutikusios istorijos. Jie papasakojo, kad du laivai, valdomi „dvasių“, užšoko ant rifų prie Vanikoro salos. Vienas laivas iš karto nuskendo su visais žmonėmis, o dalis jūrininkų iš kito laivo išsigelbėjo. Per keletą mėnesių jie iš laivo nuolaužų susirentė plaustą ir išplaukė nežinoma kryptimi. Kiti tvirtino, kad čiabuviai išžudė visus jūrininkus, kuriems pavyko išsigelbėti iš skęstančio laivo. Dilano radinys sukėlė sensaciją Prancūzijoje, ypač po to, kai špagos rankeną atpažino Lesepsas. Anglų kapitonui buvo suteikta audiencija pas Prancūzijos karalių Karolį X, kuris jį apdovanojo Garbės legiono ordinu ir paskyrė pensiją iki gyvenimo pabaigos. Tuo metu į numanomos katastrofos vietą išplaukė patyręs prancūzų kapitonas Žiulis Sebastianas Diumonas-Diurvilis.

Radiniai Laperūzo žūties vietoje

1828-ųjų m. sausio mėnesį Diurvilio laivas pasiekė Vanikoro salą. Čiabuviai jam parodė rifą, kur Laperūzo laivai patyrė katastrofą. Liko esminis dalykas - reikėjo surasti įrodymų, o tam reikėjo nusileisti į dugną. Diumono-Diurvilio laimei „Astrolabe“ laivo nuolaužos gulėjo nedideliame gylyje. Savo ataskaitoje kapitonas rašė: „3-4 sieksnių gylyje mūsų jūreiviai dugne matė inkarus, pabūklus, rutulius ir daugybę švino plokštelių“. Jūreiviams pavyko iškelti laivo varpą.

Praėjus daugiau nei amžiui, 1959-ais metais prie Vanikoro salos dirbo sovietų povandeninis geologas-vulkanologas Harūnas Tazijevas su savo vienminčiais. Jiems pavyko iš dugno pakelti šešis inkarus, pabūklus, sviedinius ir daugybę kitų daiktų, tarp kurių buvo vairas, apkaustytas metalu su rusiškais užrašais. Šis vairas, tikriausiai, buvo įsigytas Kamčiatkoje. Tačiau paties Laperūzo ir kitų ekspedicijos dalyvių likimas ir šiandien yra nežinomas.