Paskutinis Laperūzo plaukiojimas

Žmonių gyvenime pasitaiko labai keistų sutapimų. 1974-ųjų m. rugpjūčio 23d. gimė garsus jūsų keliautojas Žanas Fransua de Galo, grafas de Laperūzas. Praėjus 44-iems metams, ir vėl rugpjūčio mėnesį, prasidėjo paskutinis jo plaukiojimas. Laperūzo ekspedicija dingo paslaptingomis aplinkybėmis...

Laivyno vadas, bet ne keliautojas

Žanas buvo 15-os metų amžiaus, kai prasidėjo Septynmetis karas. Jaunuolis nusprendė nelikti nuošalėje. Jis išvyko j Brestą (Prancūzija) ir įstojo j Jūrų gvardiečių mokyklą, kur studijavo matematiką, astronomiją ir navigaciją, o praktika buvo dalyvavimas jūrų mūšiuose su anglais (istorijos paslaptys - paranormal.lt).

Per pusantro dešimtmečio Laperūzas dalyvavo ne vienoje karinėje kampanijoje, tame tarpe ir Amerikos revoliucijoje. Jis buvo ne kartą sužeistas, vieno mūšio su anglais metu pateko j nelaisvę, iš kurios pavyko sėkmingai išsilaisvinti. Vėliau Žanas Fransua ne kartą perplaukė Atlanto vandenyną, užsitarnavo kapitono-leitenanto laipsnį.

Karai baigėsi, 1783-iais metais Laperūzas paliko kapitono tiltelį ir išėjo į atsargą. Buvęs jūrininkas jau pradėjo galvoti apie memuarus, kuriuose norėjo aprašyti savo kovas su anglais ir dalyvavimą kovose už JAV nepriklausomybę, tačiau gyvenimas šiuos planus pakeitė...
Karaliaus planai

Liudvikas XVI nusprendė „nušluostyti nosį“ anglams taikiose batalijose. Taip, garsusis anglų keliautojas Džeimsas Kukas atliko tris plaukimus per Ramųjį vandenyną, buvo pripažintas garsiu atradėju. Tačiau Kukas žuvo. Dabar prancūzai turi tapti pirmaujančiais kelionių ir geografinių atradimų srityje - taip nusprendė Prancūzijos karalius. Iki 1785-ųjų m. kelionės aplink pasaulį planas buvo paruoštas. Vadovauti rizikingai ekspedicijai buvo paskirtas grafas de Laperūzas. Prancūzijos valdovo instrukcijos buvo trumpos ir aiškios: atrasti „visas žemes, kurios praslydo pro įdėmų kapitono Kuko žvilgsnį“. Be to, Laperūzui buvo nurodyta įgyti tolimose šalyse gyvenančių genčių vadų pasitikėjimą. Ekspedicijai buvo skirta gabenti nemažai dovanų, kurios buvo gana paprastos, tačiau praktiškos - 600 veidrodžių, 2600 šukų, 5000 siuvimo adatų, įvairių gaminių iš metalo, raudonos spalvos audinio ir medalių, kuriuose buvo pavaizduotas Prancūzijos karaliaus profilis.

Ekspedicijai, kurią sudarė laivai „Boussole“ ir „Astrolabe“, turėjo ištyrinėti šiaurinę ir pietinę Ramiojo vandenyno dalis, aplankyti Tolimuosius Rytus ir Australiją.

Laperūzas gavo ne tik karaliaus nurodymus. Jis gavo daugybę prašymų iš mokslininkų, politikų, prekybininkų, kuriuose buvo prašoma patikslinti geografinius žemėlapius, išnagrinėti galimybę medžioti banginius ir rinkti brangius gyvūnų kailius, numatyti sąlygas, kurios reikalingos sukurti prancūzų bazes naujai atrastose žemėse ir kartu su Ispanija kolonizuoti Filipinus.

Laukianti jūrų kelionė, nežiūrint į tai, kad buvo labai pavojinga, sukėlė didžiulį ažiotažą tarp jūrininkų, norinčių leistis į plaukiojimą. Norinčiųjų plaukti buvo labai daug, o ekspedicijoje galėjo dalyvauti tik 200 žmonių, todėl buvo vykdoma labai griežta atranka. Yra žinoma, kad atrankoje dalyvavo ir 16-metis Paryžiaus Karališkosios kadetų mokyklos auklėtinis Napoleonas Bonapartas, tačiau į ekspediciją nebuvo priimtas, nes neišlaikė astronomijos egzamino. Gali būti, kad būtent dėl to Napoleonas vėliau buvo nedraugiškai nusiteikęs jūrų laivyno atžvilgiu.

Dovanos vagiliams

1785-ųjų m. rugpjūčio 1 d. Laperūzo vadovaujamos fregatos išplaukė iš Bresto uosto. 220-ies žmonių ekspedicija iškeliavo į nežinią. Laivuose, be karininkų ir jūreivių, dar plaukė astronomas, gydytojas, trys gamtininkai, matematikas, trys dailininkai ir keletas dvasininkų, turinčių techninį išsilavinimą.

Atlanto vandenynas buvo sėkmingai perplauktas. Po to burlaiviai apiplaukė Horno iškyšulį. Ramiajame vandenyne laivus sutiko būrys banginių, kurie purškė fontanus. Laivai buvo sustoję Čilėje esančiame Valparaiso uoste, po trumpo poilsio leidosi į tolimesnę kelionę. Neužilgo keliautojai prieš savo akis pamatė paslaptingą Velykų salą su akmeninėmis statulomis. Vienas ekspedicijos dalyvis dienoraštyje užrašė: „Tai ne stabai, o, greičiausiai, antkapiniai paminklai“.

Laivai prie salos buvo inkarus išmetę vos 24 valandas, tačiau ir per tokį trumpą laiką vietiniai gyventojai sugebėjo nugvelbti kai kuriuos europiečiams priklausančius daiktus. Neskaitant daugybės smulkių vagysčių iš laivų, iš vieno laivo buvo pavogtas netgi inkaras. Tačiau kapitonas Laperūzas parodė humaniškumą - jis uždraudė naudoti šaunamąjį ginklą prieš vietinius gyventojus. Netgi liepė išdalinti salos gyventojams augalų, kurie jiems buvo iki tol nežinomi, sėklų. Vietiniams netgi buvo padovanota ožkų ir naminių paukščių.

Plaukimas buvo tęsiamas toliau. Komandos kiek laiko pailsėjo Havajuose, po to patraukė link Aliaskos. Ten įvyko pirma didelė nelaimė - jūreiviai valtimis buvo išplaukę medžioti, kai kilo stipri audra ir didžiulės bangos apverti abi valtis. Žuvo 21 jūrininkas.

Susitikimas su Totorija

Vėliau ekspedicija apsilankė Pietų Kinijos jūroje. Filipinuose laivo triumai buvo papildyti maisto atsargomis. Po to fregatos vėl patraukė į šiaurę - pro Taivanį ir Japoniją link Totorijos krantų. Tuo metu europiečiai Totorija vadino visą jiems nežinomą teritoriją į rytus nuo Uralo kalnų. Žanas Fransua rašė: „Mes tiesiog degėme iš nekantrumo, norėdami ištirti šalį, kuri mūsų vaizduotę jaudino nuo tos dienos, kai išplaukėme iš Prancūzijos“.

Fregatos ištyrė Korėjos pusiasalio krantus ir patraukė į Oku-Jeso salą (dabartinis Sachalinas). Plaukimo metu buvo aptiktas sąsiauris tarp Sachalino ir Hokaido salų. Dabar šis sąsiauris yra pavadintas Laperūzo vardu.

1787-ųjų m. rugsėjo 6 d. fregatos „Boussole“ ir „Astrolabe“ išmetė inkarus prie Kamčiatkos krantų. Prancūzų burlaiviai Petropavlovsko uoste buvo pasitikti patrankų saliutais. Keliautojų garbei buvo surengta puota tvirtovės komendanto namuose, kurioje kelionėje pavargę jūrininkai galėjo pasilinksminti su miesto gyventojais. Kai atėjo laikas tęsti plaukimą, prancūzai buvo dosniai aprūpinti maisto produktais ir būtinais daiktais.

Iš Petropavlovsko į Prancūziją buvo išsiųstas karininkas Bartelemis de Lesepsas, kuris į tėvynę turėjo pargabenti paštą ir dokumentus. Pasiuntinys su slapta ataskaita apie plaukiojimą eigą, kurią turėjo įteikti karaliui, iki Paryžiaus keliavo beveik metus.

Po kiek laiko ekspedicijos fregatos pasiekė Samoa archipelagą. Prie Tutuilos salos buvo išmesti inkarai. Šioje saloje įvyko dar viena tragedija. Iš pradžių salos gyventojai buvo gana draugiškai nusiteikę keliautojų atžvilgiu, dovanodavo jiems nuostabių vietinių amatininkų gaminių. Prieš pakeliant bures „Astrolabe“ kapitonas Flerijo de Langlis su keliais jūreiviais išlipo į krantą ir ėmė dalinti smulkias dovanas aborigenams. Tačiau dovanų visiems neužteko. Supykę salos gyventojai prancūzus apmėtė akmenimis, žuvo dar 11 ekspedicijos dalyvių.

1788-ųjų m. sausio mėnesį Laperūzas išsiuntė pranešimą karaliui Liudvikui XVI, kad rengiasi ištirti Solomonų salas, Taitį, Naująją Gvinėją ir šiaurinę Australijos dalį. „Boussole“ ir „Astrolabe“ pasuko į šiaurės rytus. Nuo to laiko iš ekspedicijos vadovo nebuvo gauta jokių žinių.

Kas nutiko ekspedicijai?

1789-ųjų m. liepos 14 d. prasidėjo Didžioji Prancūzijos revoliucija. Paryžiaus gyventojai užėmė Bastiliją. Po to buvo susidorota su karaliumi. Yra pasakojama, kad karalius, jau būdamas ant ešafoto, budelio klausė: „Ar nėra kokių žinių iš Laperūzo?“ Deja, žinių nebuvo.

Ekspedicijos buvo ieškoma beveik 40 metų. 1826-ais metai airių kapitono Piterio Dilono vadovaujamas laivas sustojo prie Vanikoro salos, kur buvo pastebėti laivų skendimo pėdsakai. Krante kapitonas pamatė, kad vietiniai gyventojai turi europietiškos kilmės daiktų - sidabrinių šakučių, šaukštelių, puodukų. Svarbiausias radinys buvo špagos rankena su išgraviruotais Laperūzo inicialais. Iki šiol yra nežinoma ar kapitonas žuvo iš karto, kai laivas užplaukė ant rifo, ar liko gyvas ir gyveno saloje, kur mirė nuo senatvės. Prancūzijoje yra gana populiari versija, kad prie Laperūzo žūties yra prisidėję anglai.

Šios hipotezės šalininkai laikosi nuomonės, kad saloje su išsigelbėjusiais ekspedicijos dalyviais galėjo išsilaipinti anglų laivą užgrobę į Australiją gabenami katorgininkai, kurie išžudė prancūzus ir išplaukė į vandenyną. Yra iškelta netgi tokia egzotiška hipotezė, kad dėl prancūzų keliautojų žūties yra kalti... ateiviai. Kad ir kaip ten buvo, fregatų „Boussole“ ir „Astrolabe“ ekipažų dingimas yra viena iš didžiausių didžiųjų geografinių atradimų laikų paslapčių.