Skambutis iš vandenyno gelmių, užtrukęs dvi paras ir kainavęs 28 gyvybes

Ši istorija yra apie labai ilgą telefono skambutį. Būtent skambutį – kai telefono aparatas skleidžią garsų signalą “dziiiiiiiin”. Ko gero, tai buvo pats ilgiausias telefono skambutis pasaulyje. Gaila, kad šalia nebuvo Gineso rekordų knygos atstovų, kurie būtų tai užfiksavę.

Tik įsivaizduokite: Šiaurės Atlantas, beribis vandenynas ramus, aptingęs, o ant ledinių bangų supasi plūduras, ant kurio stovi senovinis telefonas ir be perstojo skamba. Nepaprastai švarus ir gaivus oras išnešioja per kelias jūrmyles tą sielą stingdantį skambėjimą, tą pagalbos maldavimą. Kitame laido gale ...60 metrų gylyje ... 28 žmonės labai tikisi, kad kas nors išgirs tą skambutį, pakels ragelį ir išgelbės juos. Tai buvo dviejų parų ilgumo skambutis. Jo kaina - 28 gyvybės. Įdomu? Taigi apie viską iš eilės.

XX amžiaus pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo statomi S serijos povandeniniai laivai. Buvo pastatyti 36 tokie laivai. Tai buvo gana sėkmingas savo laikmečio projektas. Kai kurie S serijos laivai išliko iki ketvirtojo dešimtmečio ir net dalyvavo Antrajame pasauliniame kare - patruliavo prie Aleutų ir Saliamono salų Ramiajame vandenyne.

Įdomu tai, kad amerikiečių konstruktoriai bandė net suprojektuoti ant S klasės laivų žvalgybinio lėktuvo nusileidimo aikštelę. Štai retos, tai patvirtinančios nuotraukos. Nuotraukos, patys suprantate, darytos ne išmaniuoju telefonu. Keista, kad jos išvis išliko. Šias nuotraukas pavyko rasti amerikiečių povandeninių laivų tinklalapyje.

Povandeninio laivo S-l denyje buvo įrengtas cilindrinis angaras. Jame buvo laikomas surenkamas-išrenkamas biplanas Martin MS-1. Tačiau tolesni bandymai neįrodė jokių povandeninio laivo su hidroplanu pranašumų, ir eksperimentai buvo nutraukti. Jūreiviai nusifotografavo jo fone istorijai, ir hidro-planas buvo atiduotas utilizuoti.

Povandeninis laivas S-5 į vandenį nuleistas 1919 metais, o 1920 metų rugpjūčio mėn. buvo pradėti visų jo sistemų ir mechanizmų bandymai Šiaurės Atlante, netoli Delavero kyšulio. Viskas ėjosi gerai. Ekipažas pratinosi prie savo karinio laivo ir tiksliai vykdė kapitono įsakymus.

Kapitonas Čarlzas Kukas (Charles Cook) davė komandą panirti. Išgirdus tokią komandą, svarbiausia yra nepamiršti uždaryti centrinės ventiliacinės magistralės, kuri aprūpina povandeninį laivą oru iš išorės, vožtuvo. Tačiau už šį vožtuvą atsakingas viršila gal supainiojo, gal pasimetė, o gal užsigalvojo apie kažką malonaus sausumoje, ir nespėjo uždaryti. Nutiko baisus dalykas: vienu metu į visus povandeninio laivo skyrius per ventiliacijos sistemą sraunia srove plūstelėjo vanduo. Kol uždarė visus reikalingus vožtuvus, į laivą pribėgo daug tonų vandens, ir laivas nugrimzdo į dugną. Labiausiai nukentėjo priekinė dalis su torpedų aparatais - ji buvo visiškai užtvindyta. Gylis toje vietoje nebuvo labai didelis - vos 60 metrų, bet optimizmo buvo nedaug, nes tada perduoti nelaimės signalą iš vandens gelmės techniškai buvo neįmanoma. Ekipažas puikiai suprato, kad niekas ir niekada neras jų šiame dievo užmirštame dugne prie Delavero kyšulio.

Gal žinote, ar yra anglų kalboje Kulibino pavardės analogas? Žodžiu, povandeninio laivo S-5 ekipaže atsirado savas Coolobeen. Įtariu, kad tai buvo arba radistas, arba elektrikas. Jis rado ilgą kabelį, prijungė jį prie laivo telefono, telefoną pritvirtino prie signalinio plūduro ir pasiuntė į paviršių. Taip atvirame vandenyne suskambo paprastas telefono skambutis. Ledinės, krištolinės bangos, o virš jų - sielą stingdantis “dziiiiiiiin!”

Telefoninis signalas “Gelbėkit mūsų sielas!” skambėjo ilgai. Labai ilgai. Dešimt valandų. Gelmėje įkalintiems žmonėms kiekviena minutė atrodo kaip amžinybė. Tame regione praplaukia mažai laivų. Telefoninį SOS galėjo išgirsti tik žuvėdros ir albatrosai. Tada kapitonas, turėjęs garsiąją jūrinę pavardę Kukas, priėmė labai svarbų ir valingą sprendimą: pastatyti povandeninį laivą vertikaliai. Gylis - 60 metrų, laivo ilgis - 70 m. Vadinasi, jei pavyks jį pastatyti vertikaliai, nosimi į gruntą, tai vairinė dalis iškils virš vandens. O tai jau šis tas - tokio “plūduro” neįmanoma nepastebėti. Mintis, žinoma, labai rizikinga. Svarbiausias pavojus, atliekant tokį manevrą, - tai rūgštinis akumuliatorių elektrolitas, kuris gali išsilieti ir nuodingais garais apnuodyti žmones. Bet ekipažas patikėjo savo kapitonu. Karininkai ir mechanikai kartu sudarė išsamią tvarką, ką turi daryti kiekvienas jūreivis, beliko tik tikėtis, kad apskaičiavimai bus teisingi, o visa komanda veiks vieningai ir tiksliai.

Ir štai pasigirdo iki šiol jūreivystės praktikoje dar negirdėta komanda: “Pasiruošti kilti vairine dalimi!” Plieninis povandeninio laivo cigaras pajudino vairinę dalį, ta ėmė kilti... ir po kelių minučių povandeninis laivas jau stovėjo beveik vertikaliai, truputį palinkęs, lengvai atsirėmęs nosimi į gruntą.

Ar galite įsivaizduoti, kas tuo metu dėjosi viduje? Tonos vandens plūstelėjo į priekinius skyrius, šluodamos viską savo kelyje. Netoliese stovėję jūreiviai už rankų ištraukė paskutinį mechaniką ir vos ne vos spėjo uždaryti liuką, dabar vedusį jau žemyn. Ekipažas susirinko vairiniame skyriuje-plūdure. Gyvi buvo visi. O virš vandenyno toliau sklido vienišas ir liūdnas telefono skambutis... Jis gąsdino praskrendančias žuvėdras ir praplaukiančius delfinus beveik dvi paras.

Ir tada povandeninio laivo jūreiviams neapsakomai pasisekė - visai atsitiktinai netoliese pro šalį plaukė karinis transporto laivas “Alantus”.

Jo budėtojas pamatė virš vandens milžinišką nepaprastos konstrukcijos plūdurą su atsikišusiais sraigtais, o paskui išgirdo telefono skambutį. Jūreivis pagalvojo, kad kraustosi iš proto.

Kai laivo “Alantus” jūreiviai valtimi priplaukė prie plūduro, vienas iš jų pakėlė ragelį ir paklausė: “Alio, kad čia per laivas?”

Jam buvo atsakyta: “Amerikos povandeninis laivas S-5”...

Jūreivis su telefono rageliu rankose sustingo, buvo pasimetęs ir priblokštas, bet garsiai ištarė visai kitus žodžius (jūreiviškus keiksmažodžius), o paskui nesugalvojo nieko geriau, kaip paklausti: “Kur jūs plaukiate?”

Ir sulaukė gero amerikietiško atsakymo: “Tiesiai pragaran!”

Tą dieną nei velniai pragare, nei angelai rojuje taip ir nesulaukė 28 žmonių, kurie jau buvo įtraukti į jų sąrašus. Povandeninio laivo kapitonas ir laivo “Alantus” jūreiviai suardė visus jų planus. Povandeninio laivo jūreiviai buvo išgelbėti. Paskutinis laivą paliko kapitonas Kukas. Šis narsus ir sumanus karininkas po 20 metų taps linijinio laivo “Pensilvanija” vadu ir kartu su juo išgyvens japonų kamikadzių ataką Perl Harbore. Po karo Čarlzas Meinardas Kukas jaunesnysis užsitarnavo admirolo laipsnį ir buvo paskirtas 7-jo amerikiečių laivyno Ramiajame vandenyne vadu.

O jo nuskendusį povandeninį laivą S-5 1921 metais išbraukė iš laivyno sąrašą ir visai pamiršo. Gali būti, kad kažkur Amerikoje, kokiame nors mažame miestelyje, kieno nors name saugoma senovinė šeimos relikvija - laivo telefonas, kvietęs pagalbą dvi paras.

Kaip pavyko ištraukti povandeninio laivo ekipažą? Laivo “Alantus” jūreiviai griebė visus savo įrankius ir greitai laive padarė reikiamo skersmens skylę. Povandeninio laivo jūreiviai sunkiai išsiropštė laukan ir tikrąja to žodžio prasme suvirto į valtį. Pagal tradiciją paskutinis laivą paliko kapitonas.

Vėliau linijinis laivas “Ohio” pabandė nutempti pusiau užtvindytą povandeninį laivą į remonto doką. Tačiau, matyt, per tą laiką per išpjautą skylę pribėgo dar daugiau vandens. Betempiant povandeninį laivą, pusiaukelėje nutrūko tempimo trosas, ir nelemtasis laivas S-5 vis dėlto nugrimzdo į dugną.