Paralelinio pasaulio palydovai: raganos ir ekstrasensai

Tokie žmonės gyvena visais laikais. Jie apdovanoti ypatinga dovana, kuri vadinama įvairiai - ekstrasensoriniai sugebėjimai, gebėjimas nuspėti ateitį ir t.t. Visi šie žmonės turi ypatingą ryšį su paraleliniu pasauliu, kuris dar vadinamas šeštuoju pojūčiu ar trečiąja akimi. Viduramžiais juos degino ant laužo, XIX amžiaus pabaigoje jais masiškai domėjosi, o vėliau Sovietų Sąjungoje šie žmonės buvo persekiojami, todėl turėjo nuo aplinkinių slėpti savo sugebėjimus.

Šiandien tokių žmonių, jeigu tai ne šarlatanai, pagalba kai kas randa išeitį iš susidariusios gyvenimiškos situacijos, o dažniausiai jų dovana naudojama bendravimui su paraleliniu pasauliu. Jie gali matyti tai, ko nemato kiti. Priklausomai nuo to, kokias jėgas atstovauja, gali padėti įvairiems žmonėms išspręsti savo problemas.

Egzistuoja ne viena hipotezė apie tai, iš kur žmonės įgauna tokių savybių, tačiau specialistai, nagrinėjantys šį reiškinį, mano, kad galima tapti arba ekstrasensu, arba ragana. Pirmieji dažniausiai atlieka bendravimo su dvasiomis funkciją, gali gydyti ligas ir nusakyti ateitį, pasinaudodami vien tik bioenergetika. Raganos ir raganiai subtiliau jaučia anapusinių jėgų buvimą, labai dažnai naudoja įvairius ingredientus įvairios paskirties preparatams paruošti. Ekstrasensu gali tapti absoliučiai visi žmonės, nes kiekvienas mūsų turime šeštąjį pojūtį, o tam, kad „atsimerktų" trečioji akis, turi susidaryti tam tikros aplinkybės. Gana dažnai tai įvyksta po labai stipraus emocinio sukrėtimo. Daugelis praktikuojančių ir žinomų ekstrasensų pasakoja apie kažkokias aplinkybes savo gyvenime, po kurių savo organizme pajuto pokyčius.

Artimo žmogaus mirtis, patekimas į avariją ar kiti panašūs atvejai jautriems žmonėms gali išryškinti būtent tokias savybes. Iš pradžių žmogus jaučiasi gana nemaloniai, jam skauda galvą, nepastovus kraujospūdis ir nuolatinis ūžesys galvoje - visa tai rodo, kad užmegztas ryšys su subtiliaisiais eteriniais pasauliais. Vieni žmonės bijo, nes nežino ką tokiu atveju daryti, jie girdi kažkokius balsus ar keistus garsus. Visa tai primena situaciją, kai radijo imtuvas netikėtai

ima gaudyti kelias stotis iš karto. Ne visi gali susidoroti su didžiuliu informacijos kiekiu, gaunamu kosminiu kanalu. Yra atvejų, kai žmogus, norėdamas atsikratyti šių simptomų, pakelia prieš save ranką, ima vartoti narkotikus, nusigeria ar patenka į psichiatrijos ligoninę. Specialistai teigia, jog labai svarbu, kad tuo metu šalia būtų žmonės, kurie gali padėti suvaldyti šią stichiją, išmokyti ja pasinaudoti ar paprasčiausiai padėti teisingai suvokti, kas vyksta.

Ekstrasensas, dirbdamas su energetiniais srautais, atlieka filtro vaidmenį. Pro jį praeina įvairiausia informacija, kuri vėliau atsiliepia fizinei būsenai ar sukelia nervinį išsekimą. Mažai kas iš tokių specialistų gali pasigirti gera sveikata. Nors jie padeda kitiems žmonėms pasveikti, tačiau patys negali pasinaudoti šia dovana.

Skirtingai nei ekstrasensai, raganos savo sugebėjimus įgauna paveldėjimo būdu. Yra tiksliai žinoma, kad raganos, užsiimančios juodąja magija, šiuos sugebėjimus perduoda tik antrajai kartai, t.y. močiutė anūkei, aplenkiant dukrą. Niekas negali pasakyti, kodėl yra būtent taip, tačiau specialistai mano, jog tai yra labai svarbi ritualo dalis. Gana dažnai močiutė nuo jaunų dienų anūkę pradeda ruošti jos paskirčiai, reiškiančiai ne tik ypatingus sugebėjimus, o tai reiškia - ir valdžią, bet ir šeimyninio gyvenimo atsisakymą. Kadangi būtent anūkė perima visus sugebėjimus, tad ir santykiai su ja yra ypatingi, o su savo dukromis raganos, dažniausiai, nelabai gerai sutaria. Būna tokių atvejų, kai raganos duktė, norėdama apsaugoti savo dukrą nuo jai skirto gyvenimo kelio, paprasčiausiai pasiima anūkę iš močiutės. Prakeikimai, nužiūrėjimai, ateities nusakymas ir daug kitų dalykų tiesiogiai susiję su raganomis. Egzistuoja prietaras, kad jos yra velnio žmonos ir kiekvienais metais naktį iš balandžio 30 d. į gegužės 1 d. (Valpurgijos naktis) suskrenda į šabašą, kur dalyvauja orgijose su šėtonu. Nežinoma nė vieno atvejo, kad ragana ar raganiumi taptų paprastas žmogus, kaip tai būna ekstrasensų atveju.

Raganavimo sugebėjimo perdavimas vyksta prieš pat senosios raganos gyvenimo pabaigą, kai ji jaučia artėjančią mirtį. Ragana paprasčiausiai perduoda savo galias anūkei, paspausdama jai ranką. Kartais, kai anūkė nenori duoti rankos, močiutė stengiasi tarsi atsainiai paspausti ranką. Tai yra vienas iš būdų nusiimti nuo savęs sunkią naštą. Jeigu rankos paspaudimas neįvyko, tai visa jėga iškeliauja kartu su savo senąją šeimininke, o tai neįvyksta be pasekmių.

Raganos ir raganiai dažniausiai asocijuojasi su tamsiosiomis jėgomis, ir tai yra tam tikra dalis teisybės. Yra žinoma, kad praktikuoti okultizmą ar juo labiau kontaktuoti su anapusinėmis jėgomis krikščioniškasis tikėjimas kategoriškai draudžia. Viduramžiais vien tik dėl įtarimo raganavimu žmonės galėjo būti sudeginti ant laužo. Dabartiniu metu bažnyčia nebėra taip radikaliai nusistačiusi prieš žmones, apdovanotus tokiomis savybėmis, bent jau tais atvejais, kai šie užsiimama baltąja magija. Baltieji raganiai ir raganos nedaro kitiems žalos, nenužiūri ir neužsiima kitokiais neigiamais reikalais, o dažniausiai praktikuoja žmonių gydymą. Jų veikla apima tiek visiškai natūraliu būdu atsiradusių ligų gydymą, tiek ir juodųjų raganių veiksmų pasekmių taisymą.

Jeigu užsiimti juoduoju raganavimu draudžiama, iš kur atsiranda juodieji magai, bendradarbiaujantys su velniu? Yra manoma, kad šie žmonės su velniu yra sudarę sandorius ir mainais į pažadėtą savo sielą gauna nepaprastus sugebėjimus. Arba visiškai galimas dalykas, kad velnias, pasiimdamas žmogaus sielą, į jo kūną įkelia demoną, tuomet galima suprasti, kodėl sugebėjimas raganauti yra perduodamas paveldėjimo būdu. | senstantį kūną įkalinta dvasia rankos paspaudimo metu paprasčiausiai pereina į naują ir jauną apvalkalą. Už savo sugebėjimus raganos moka ne tik šeimyninio gyvenimo nebuvimu, bet ir savo sveikata. Jeigu ekstrasensai dažniausiai suserga psichinio pobūdžio liga ir tai galima paaiškinti kenksmingomis darbo sąlygomis, tai juodieji raganiai serga vien tik fizinėmis ligomis.

Gyvenimo pabaigoje jie gali sirgti ne viena liga, kurios dažniausiai susijusios su atraminiu ir judėjimo organais. Dar ir dabar gyvas prietaras, kad gyvenimo pabaigoje raganai išauga kupra ir ji pati tampa susisukusi. Būtent dėl to labai dažnai pagyvenusios moterys, kenčiančios nuo artrito, turinčias išdžiūvusią rankų ir kojų pirštų odą, palaikomos raganomis. Kuo arčiau mirtis, tuo skausmingesni priepuoliai, o pats išėjimas į anapusinį pasaulį vyksta labai skausmingai, todėl artimieji, norėdami palengvinti mirštančiojo kančias, turi atidaryti visus langus. Viduramžiais ne tik būdavo atidaromi langai iri durys, bet ir namuose, kuriuose gyveno raganos, būdavo nuardomas stogas, manant kad tai labiau palengvins išėjimą iš šio pasaulio.

Toks baisus atpildas laukia už tai, kad su velniu buvo sudarytas sandoris. Jeigu sugebėjimai taip ir nebuvo perduoti, tai netgi iš anapusinio pasaulio buvusi ragana tai bandys padaryti. Specialistai, tiriantys anomalius reiškinius, pažymi, kad po raganų mirties į jų namus niekas neįsikelia, šią vietą žmonės apeina iš tolo. Nenurimusi buvusio šeimininko siela nuolat sugrįžta, tikėdamasi į ką nors persikelti, todėl netgi šalia palaidojimo vietos paprastam žmogui nėra saugu būti.

Įdomu tai, kad dar prieš krikščionybę raganos nebuvo laikomos blogio įsikūnijimu ir niekas jų nevydavo iš gyvenvietės. Priešingai, ragana ar raganius atlikdavo žiniuonio ar pribuvėjo pareigas, buvo atsakingi

už įvairių apeigų atlikimą, kurioms būdavo norima pamaloninti dievus prieš būsimą mūšį ar prišaukti lietų, jeigu sausra grasino pasėliams. Šiandien mažose tautose - jakutai, nencai ir pan., kuriose laikomasi protėvių tradicijų ir neatsisakoma pagoniškojo tikėjimo, vis dar išlieka šamanų kultas. Sugebėjimas užsiimti šamanizmu pasireiškia analogiškai kaip ir ekstrasenso savybės, tačiau tuo pačiu metu šamanai savo veiksmais labiau primena raganius. Sis anapusinių jėgų garbinimas turi tokią pačią prigimtį, kaip ir raganavimo apeigos, tik toks skirtumas, kad ragana viską daro tik dėl savo naudos.

Nors ir kaip šiuolaikinis mokslas bando nuslėpti šio reiškinio egzistavimo faktą ar paaiškinti jį fizikinių dėsnių pagrindu, kol kas tai sunkiai sekasi. Yra ne vienas atvejis, kai žmonės, susirgę beviltiškomis ligomis, iš pačių gydytojų išgirdo pasiūlymus kreiptis į „išmanantį" žmogų. Iki šiol dauguma nusiteikę gydyti mikčiojimą, enurezę ir kitas panašias ligas pas ekstrasensą ar raganą, ir būtinai juos pasikviečia naujagimiams, jeigu šie be pertraukos verkia, kad nuimtų nužiūrėjimą. Bet kuriame didesniame miestelyje yra bent keletas žmonių, turinčių sugebėjimą raganauti, kuriuos visi gerai pažįsta, tačiau informacija apie šiuos sugebėjimus perduodama vien tik žodžiu, per pažįstamų rekomendacijas.