Paranormalūs reiškiniai: realybė ar pareidolija

Labai dažnai paranormaliais reiškiniais laikoma tai, ko iš tikrųjų žmonės nesugeba atpažinti, LRT RADIJUI sako knygos „Paranormalių mitų griovėjas“ autorius Gabrielius Klimenka. Anot jo, vaiduoklius labai lengva paaiškinti mūsų fantazija, išsipildančias horoskopų pranašystes – Forerio reiškiniu, o naktinį ateivių pasirodymą – paprastu miego paralyžiumi ar prastu matymu. „Netgi imant NSO fenomeną, rimtas tyrėjas niekada netiria pranešimo, jei žmogus matė ateivį, kuris buvo toliau nei už 160 metrų, nes tada nesugebame atskirti, koks tai objektas. Ten greičiausiai koks kaimietis su šakėm praėjo, o mačiusiajam pasirodė, kad tai ateivis su lazeriniu ginklu“, – pastebi G. Klimenka.

– Kas yra paranormalūs reiškiniai?

ndash; Aš pats laikausi nuomonės, kad paranormalūs reiškiniai apskritai neegzistuoja. Egzistuoja tik sritys, kurių mes nepažįstame. Tačiau, kalbant paprastai, tai būtų kažkokia anomalija, kurios mes nesugebame paaiškinti. Deja,

labai dažnai paranormaliais reiškiniais laikoma tai, kas nėra paranormalu. Pavyzdžiui, mokslininkams, tyrusiems pranešimus apie NSO, 90 proc. atvejų pavyko paaiškinti ir tik 10 proc. tikrai negalima paaiškinti, nežinoma, kas tai yra.

– Jūs esate katalikų teologas. Galbūt ir Dievas bei angelai yra paranormalūs reiškiniai?

ndash; Tam tikra prasme gal ir taip, bet paranormalių reiškinių, manau, nėra. Kalbant apie dvasinę tikrovę, jeigu ji yra – tada ji yra kažkas normalaus. Tai nėra paranormalybė.

b>– Vadinasi, vaiduokliai skiriasi nuo, tarkim, angelų?

– Bažnyčia nelabai tiki vaiduoklių egzistavimu, nes tu nueini į anapusybę ir nieko šitame pasaulyje nebelieka. O šiaip visos vaiduoklių teorijos paprastai kyla iš įvairių ezoterinių mokymų arba parapsichologijos. Taigi ir realių įrodymų, kad vaiduokliai egzistuoja, kol kas nėra. Visos nuotraukos buvo arba mistifikacijos, arba kažkas neryškaus, kur, pavyzdžiui, pasireiškia fenomenas pareidolija.

– Kas tai yra?

– Pareidolija – mūsų sąmonės funkcija, kai mes, matydami kažkokius neaiškius siluetus, jiems nesąmoningai priskiriame tam tikrus bruožus. Sakykim, žinomiausias pareidolijos pasireiškimas yra Mėnulyje per pilnatį matyti žmogaus veidą (kai kurie zuikį mato). Tiesiog tai mes sukuriame tuos vaizdinius. Labai dažnai, pavyzdžiui, vaiduoklių nuotraukose matai, kad tai akivaizdi pareidolija: buvo kažkoks rūkas (tarkim, kažkas rūkė – papūtė cigaretę) ir staiga atsirado kažkoks siluetas. O žmogus sako – žiūrėk, vaiduoklis.

Netgi imant NSO fenomeną, rimtas tyrėjas niekada netiria pranešimo, jei žmogus matė ateivį, kuris buvo toliau nei už 160 metrų, nes tada nesugebame atskirti, koks tai objektas. Ten greičiausiai koks kaimietis su šakėm praėjo, o mačiusiajam pasirodė, kad tai ateivis su lazeriniu ginklu.

– Kitaip sakant, tie dalykai, kurių mes nesuvokiame, labai dažnai paaiškinami ir yra natūralūs reiškiniai?

– Taip, didžioji dalis to, ką laikome paranormaliais reiškiniais, yra arba mūsų fantazija, arba tiesiog neatpažinome reiškinio. Sakykim, pamatę danguje švieselę žmonės sako, kad tai NSO, nors tai gali būti bet kas, pavyzdžiui, palydovas. Arthuras Clarke`as, mokslininkas ir rašytojas fantastas, aprašė, kaip matė NSO virtinę, kuriai priartėjus jis suprato, kad ten nuo paukščių atsispindėjo žibintų šviesa. Aš pats laikausi nuomonės, kad, pamačius kažką, kas yra paranormalu, iš pradžių reikia ieškoti racionalaus paaiškinimo.

– Žmonės šiandien tiki tokiais dalykais?

– Tikėjimas paranormaliais reiškiniais yra gajus, labai daug žmonių jais tiki. Nors nesakyčiau, kad dabar Lietuvoje tai labai populiaru, – didžiausias populiarumas buvo po atgimimo, kai į Lietuvą plūstelėjo begalė gana prastos literatūros.

– Bet pasaulyje tai gajus dalykas?

– Pasaulyje – taip. Yra begalė visokių organizacijų, kurios tuo užsiima – vienos profesionaliai, kitos savo tyrimus painioja su pseudomokslais. Yra daug mokslininkų, kurie bando tirti, bet jie paprastai žvelgia iš kritinio taško. Be to, leidžiama labai daug žurnalų, laikraščių, daug interneto svetainių. Lietuvoje jų nėra daug, bet užsienyje pakankamai populiaru. Ypač Rusijoje. Ten apskritai kažkokia ezoterizmo ir pseudomokslų bei įvairių paranormalių reiškinių Meka.

– Kokia Jūsų knygos prasmė? Jei žmonės tiki, jiems reikia tokių dalykų – ko čia plėšytis, prieštarauti?

– Šią knygą labiau rašiau žmonėms, kurie nori pažinti tiesą ir išmokti mąstyti. Mes dažnai nesusimąstome, kas tikra, kas ne, o aš ta knyga norėjau parodyti, kad nėra viskas taip paprasta.

– Savo knygą pradedate nuo ateivių temos. NSO – populiari ir fantastinės literatūros tema. Be to, vis pasigirsta liudijimų, kad kažkas matė ateivius, kad susitiko su jais ar net buvo ateivių pagrobtas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – štai legendinis krepšininkas Šarūnas Marčiulionis vienoje TV laidoje prisipažino, kad kartą sutiko ateivius ir tą akimirką pasijuto bejėgis. Beje, ateiviais jis domisi nuo vaikystės, lankosi NSO konferencijose ir bendrauja su NSO tyrinėjančiais žmonėmis. Ką Jūs atsakytumėte?

– Įrodymų, kad žmonės iš tiesų bendravo su ateiviais, o ne su savo fantazija, nėra. Paprastas pavyzdys – žmonės labai dažnai ateivius mato naktį ir didelė dalis liudijimų yra „prabudau, negalėjau pajudėti, mane nusinešė į erdvėlaivį (arba ateiviai vaikščiojo po kambarį), tyrinėjo“. Sakyčiau, kad šį naktinį ateivių pasirodymą labai lengva paaiškinti elementariu miego paralyžiumi – kai žmogus eina miegoti, organizmas išjungia judėjimo funkcijas, kad jis nepradėtų bėgioti sapnuodamas, jog bėga. Todėl kartais pabudęs, kai organizmas dar būna miego būsenos, žmogus negali pajudėti ir mato įvairias haliucinacijas. Svarbiausia, kad miego paralyžių bent kartą per gyvenimą patiria maždaug 60 proc. visiškai sveikų žmonių.

Kitas pavyzdys – viename Rusijos tyrimų centre buvo ištirti 106 žmonės, kontaktavę su ateiviais. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad iš 106 žmonių tik keturi neturi psichikos sutrikimų (pradedant depresija, baigiant šizofrenija). [...]

– O kodėl žmonės regi vaiduoklius?

– Nesenas mano paties atvejis: naktį prabudau ir staiga matau – vaiduoklis (švytintis žmogaus siluetas) koridoriuje stovi. Priėjau ir nusivyliau – iš tualeto krito švieselė ir ant sienos susiformavo panašus siluetas. Taigi didelė dalis vaiduoklių yra tokie.

– Didelė dalis?

– Kita dalis gali būti nulemta kažkokių kitokių atvejų. Tačiau bet kokiu atveju mokslas nėra visagalis – jis kai kurių dalykų dar nežino. Mokslas supranta, kad pasiekė tam tikrą lygį, bet kažkas yra dar toliau. Todėl ir sakau, kad „didelė dalis“, nesakau, kad visi atvejai, nes visi atvejai neištirti – kai kurių dalykų mes šiuo metu nesugebame paaiškinti.

– Populiarus dalykas – astrologija. Ką Jūs apie tai rašote?

– Savo knygoje išskiriu kelis astrologijai būdingus dalykus, pavyzdžiui, Forerio reiškinį, dar vadinamą Barnumo efektu. Tai toks reiškinys, kai skaitantis horoskopą žmogus mano, kad viskas parašyta apie jį. Taip yra, nes žmogus nesąmoningai prisitaiko gaunamą informaciją, jeigu ji teigiamai apie jį kalba. Bertramas Foreris XX a. viduryje atliko eksperimentą: uždavė respondentams įvairių klausimų, tada pateikė atseit pagal tuos klausimus sudarytą psichologinį aprašymą, kuris iš tikrųjų buvo paimtas iš įvairių horoskopų, ir 95 proc. tų žmonių atsakė, kad gauta informacija yra apie juos. Tačiau esmė, kad visiems buvo paduotas tas pats tekstas.

Kitas dalykas – nesąmoningas pranašysčių išsipildymo siekimas. Pavyzdžiui, jei esi verslininkas ir jei perskaitai horoskopą, kad neteksi pinigų arba kad bus finansiškai nesėkminga diena, tu nesąmoningai gali pradėti siekti, kad tavo sandoris nepavyktų. Sąmoningai to nepadarysi, bet tai tiesiog užsiprogramavimas įvykdyti perskaitytą pranašystę. Horoskopams tai labai būdinga.