Paslaptingas Ala Arčos tarpeklis

Kirgizijoje, centrinėje Tian Šanio kalnagūbrio dalyje, yra paslaptingas Ala Arčos tarpeklis. Jeigu pasakyti, kad žmonės čia nuolat susiduria su nepaaiškinamais reiškiniais, reiškia beveik nieko nepasakyti, nes šis tarpeklis ir aplink jį esančios viršukalnės, kurių aukštis siekia beveik 5 km, tarsi surinko visas mūsų planetos anomalijas.

NSO Ala Arčos tarpeklyje

Pirma, šiame paslaptingame tarpeklyje, panašu, jau seniai įsikūrė ateiviai. Pavyzdžiui, šalia Bačačekėjaus kalnagūbrio, virš Laisvosios Korėjos viršukalnės, netoliese Aksaisko tarpeklio nuolat matomi didžiuliai šviečiantys rutuliai. 1991-ųjų metų rugpjūčio mėnesį šiuos fantastiškus rutulius matė daug liudininkų, tarp kurių buvo ir žurnalistų.

Štai kaip aprašomas šis įvykis. Penki rutulio formos šviečiantys objektai lėtai leidosi nuo Teke Topo viršukalnės. Susidarė įspūdis, kad jie specialiai demonstruoja savo buvimą, nes artėjo būtent prie žmonių, kurie, rutuliams artėjant, jautė vis keistesnį jausmą. Po to šviečiantys rutuliai pasisukinėjo virš žemės ir didžiuliu greičiu dingo Askaisko tarpeklyje.

Tais pačiais metais danguje netoliese Ala Arčos tarpeklio pasirodė keturi cigaro formos NSO. Jie buvo milžiniško dydžio - jų ilgis siekė maždaug kilometrą. Iš šių ateivių laivų, kurie nejudėdami kybojo ore, nuolat išskrisdavo nedideli skraidymo aparatai, kurie vėl tarsi kažką demonstravo žmonėms. Jie sukinėjosi apie savo „namus", o po to vėl sugrįždavo į šiuos didžiulius tarpplanetinius laivus. Po to cigaro formos NSO lėtai ėmė tolti pietų kryptimi, kol visiškai neišnyko iš akių.

Gana dažnai NSO nusileidžia pačiame tarpeklyje, tarsi atsiliepdami į žmonių kvietimą. Kartą alpinistai danguje pamatė keistą objektą, tačiau jį buvo sunku įžiūrėti, nes buvo didelis atstumas. Vienas alpinistas garsiai ištarė: „Būtų įdomu iš arčiau pamatyti", o NSO, tarsi išgirdęs šį norą, dideliu greičiu nuskriejo link žmonių. Netrukus objektas pakibo 3 m aukštyje virš alpinistų, kurie, apimti baimės, griuvo į sniegą. Iš NSO pasirodė rožinės spalvos spindulys, kuris apšvietė žmones. Po kokios minutės

objektas didžiuliu pasišalino.

Ateiviai Ala Arčos tarpeklyje

Ala Arčos tarpeklyje buvo pastebėti ir patys ateiviais. 1992-ais metais 15-os alpinistų grupė 4 km aukštyje susitiko humanoidą sidabro spalvos kombinezonu. Ateivis buvo daugiau nei 3 m ūgio, stovėjo ant bedugnės krašto ir paprasčiausiai stebėjo žmonės, kurie iš pradžių sustingo nuo tokio netikėto susitikimo, o po to juos apėmė laukinis siaubas, tad alpinistai pasileido šlaitu žemyn, pamiršę netgi tai, ko lipo į kalną.

Alpinistai atsigavo tik lygumoje. Vienas alpinistas prisiminė, kad turėjo su savimi fotoaparatą ir pasigailėjo dėl praleistos progos nufotografuoti ateivį. Alpinistai, kurie vėl galėjo blaiviai galvoti, nusprendė dar kartą lipti į kalną ir padaryti keletą kadrų su ateiviu. Deja, toje vietoje, kur jie matė ateivį, buvo visiškai tuščia...

Ala Arčos tarpeklio jetis

Ala Arčos tarpeklį pamėgo ne tik ateiviai - jame ne kartą vyko susitikimai su ječiu. Patyrę alpinistai-instruk-toriai V.Poltavskis ir V. Nazarenko negreičiu kartą Mokytojo viršukalnėje susitiko sniego žmogų. Jetis pats ne kartą atėjo prie alpinistų namelio, pastatyto Raceko stovykloje. Įdomu tai, kad padaras mėgo ramiai vaikščioti netoliese namelio, visiškai nekreipdamas dėmesio į žmones.

Liudininkai pasakoja, kad jetis buvo didelio ūgio, žengė tvirtais žingsniais (po to kojomis traškėjo akmenys), tačiau tuo pačiu jis buvo labai judrus ir vikrus - kartais taip lengvai užsiropšdavo ant namelio stogo, tarsi kokia katė.

Kartą sniego žmogus pasirodė gelbėtojų punkte ir pažadino budintįjį A. Kalašnikovą. Vyras, nustebęs ir apimtas siaubo pamatė, kaip jetis ramiai įėjo į namelį tiesiog per uždarytas duris. Tai buvo didžiulis į žmogų panašus padaras, kokių trijų metrų ūgio. Jetis kiek laiko pastovėjo viduryje kambario, apžiūrėjo gelbėtoją, po to lygiai tokiu pačiu būdu išėjo lauk.

Kažką panašaus teko matyti ir alpinistui A. Liachui. Jis vieną naktį tame pačiame gelbėtojų punkte atsibudo nuo jausmo, kad kažkas jį spaudžia prie lovos. Vyras atsimerkė ir pamatė baisų plaukuotą padarą, kuris buvo pusiau išlindęs iš sienos ir alkūne prispaudęs alpinistą, jį apžiūrinėjo. Pastebėjęs, kad vyras atsibudo ir tiesiog sustingo iš siaubo, jetis nepaaiškinamu būdu tiesiog sulindo į sieną ir dingo. Liachas vėliau rašė, jog nėra nieko keisto, kad mes negalime ne tik sugauti sniego žmogaus, bet ir normaliai jį nufotografuoti. Kaip galima nufotografuoti būtybę, kuri sugeba hipnotizuoti, pereiti kiaurai sieną ir pasidaryti nematoma?

Ala Arčios tarpeklio nematomos būtybės

Tai, kad jetis tampa nematomas, yra pasakojęs ne vienas Ala Arčos tarpeklyje pabuvojęs alpinistas. Yra buvęs ne vienas atvejis, kad kartu su žmonėmis buvę šunys tarsi be jokios priežasties pabrukdavo uodegas, imdavo inkšti ir prisispausdavo prie alpinistų kojų.

Kartą žmonės matė, kad nematoma būtybė paprasčiausiai mušė katiną, kuris nuo nematomų smūgių skraidė iš vieno kampo į kitą. Nematomas jetis kartais imdavo stumdyti daiktus name, ir darė tai labai lengvai - sunki metalinė dėžė atsidurdavo kitame kampe, tarsi jai negaliotų jokie gravitacijos dėsniai.

Iki šiol tyrinėtojai negali suprasti, kodėl visos šios anomalijos susikaupė Ala Arčos tarpeklyje, kas į šią vietą traukia ateivius iš kitų planetų ir ječius, kurie čionai ateina aiškiai iš paralelinio pasaulio. Mokslo ortodoksai aiškina, kad tai yra tik paprasčiausiai haliucinacijos, kylančios kalnuose dėl deguonies bado. Tačiau kodėl šios haliucinacijos yra tokios masiškos ir kaip jos gali judinti daiktus ir be gailesčio mušti vargšą katiną - to šie mokslininkai nepaaiškina. O ką jau kalbėti apie kitus keistus ir mįslingus reiškinius, vykstančius šiame baimės tarpeklyje...

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №02 2017