Pietro Ubaldžio pranašystės

Kai kas šį žmogų šiandien vadina XX amžiaus Nostradamu, nors dar prieš kurį laiką Pietro Ubaldžio vardas buvo mažai kam žinomas. Genialios šio italų rašytojo, fiziko ir filosofo pranašystės buvo paskelbtos jo knygose maždaug prieš 80 metų. Kol kas informacijos apie Ubaldį galima rasti tik anglų kalba, tačiau, be abejo, netrukus apie jį ims šnekėti visas pasaulis.

Vidinis balsas

Pietras Ubaldis gimė 1896-ais metais Folinyje - nedideliame provincijos miestelyje, Umbrijos aristokrato šeimoje. Jis nugyveno gana ilgą ir sunkų gyvenimą, mirė būdamas 78-ių metų amžiaus San Vinsentėje (Brazilija).

Apie jo vaikystę praktiškai nieko nežinoma. Jaunystėje jis, tėvo spiriamas, įstojo į Romos universitetą, kur studijavo teisę. Tačiau Pietro interesai tuo neapsiribojo, jį domino ir kiti mokslai: filosofija, fizika, religijos istorija ir senosios kalbos. Be to, Ubaldis buvo geru muzikantu, puikiai kalbėjo keliomis kalbomis.

Baigęs universitetą jis ir toliau užsiėmė savišvieta. Norėdamas kaip nors sudurti galą su galu Pietras įsidarbino anglų kalbos mokytoju vidurinėje mokykloje. Jau tuomet buvo išspausdinti jo esė filosofijos, biologijos, atsiradimo istorijos, to meto socialinių problemų temomis.

Praėjusio amžiaus 4-o dešimtmečio pradžioje Ubaldis savo dienoraštyje rašė, kad girdi vidinį balsą, kuris ir padiktavo jam pranašystes.

Lygiai taip pat savo pojūčius apibūdino ir garsioji bulgarų aiškiaregė Vanga. Ji sakė, kad balsas eina kažkur iš viršaus, tačiau nepakanka jėgų, o ir nėra būtinybės suprasti iš kur jis atsiranda. Reikia atidžiai klausyti, įsiminti ir būti dėkinga už šią dovaną.

Mokslinės pranašystės

Ubaldžio pranašystės liečia įvairias žmonių gyvenimo sferas. Dar 1931-ais metais jis sakė, kad kenksmingų atliekų išmetimas į atmosferą sukels daugybę vėžinių susirgimų. Tačiau tuo metu jo niekas neklausė.

Jis taip pat perspėjo, kad beatodairiškas miškų kirtimas ir žemės gelmių alinimas yra neleistinas, todėl pakvietė mokslininkus ieškoti alternatyvių energijos šaltinių. Tačiau tik 6-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo pradėti darbai šioje srityje.

1932-ais metais Ubaldis patikslino Darvino teoriją, tačiau mokslo pasaulis į tai neatkreipė dėmesio. Tik praėjus 20-iai metų, kai molekulinė genetika buvo pripažinta mokslu, tapo aišku, kad italų pranašas buvo teisus.

Jis ginčijosi su Einšteinu gravitacijos klausimais. Šiandieniniai amerikiečių astrofizikų ir Maskvos universiteto mokslininkų darbai rodo, kad Ubaldžio teiginiai įgavo praktinę reikšmę ne vienai dešimčiai metų į priekį.

Jis buvo vienas iš pirmųjų, teigusių, kad kosmose egzistuoja banginis judėjimas, kurio greitis žymiai viršija elektromagnetinių svyravimų greitį, o tai reiškia - ir šviesos greitį. Tokie pareiškimai praėjusio amžiaus viduryje buvo ne tik neįprasti, bet ir pakankamai drąsūs. Tai dabar mes žinome, kad taip ir yra.

Jis ne kartą perspėjo savo draugą Enriką Fermį, kad eksperimentai su atomais nėra tokie jau nekalti, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Gali būti, kad jis žinojo, jog po kelių dešimtmečių virš Černobylio pakils mirtį nešantis debesis...

Žinojimas ar intuicija?

Kai kurie žmonės mano, kad Pietro Ubaldžio fenomeną galima paaiškinti gerai išvystyta intuicija ar paprasčiausiai loginiu mąstymu kartu su įvairiapusėmis žiniomis. Dabar sunku pasakyti, kas sudarė pranašysčių pagrindą - intuicija ar balsas iš aukščiau, tačiau šios pranašystės pildosi!

Prieš 6-is dešimtmečius Ubaldis prognozavo, kad baigsis karas tarp religijos ir mokslo, tarp jų atsiras sąlyčio taškai. Jis manė, kad XX amžiaus pabaigoje mokslas pripažins ne tik materialius, bet ir dvasinius dalykus, todėl nustos skelbti apie savo nesuderinamumą su religija. Civilizacijos bedvasiškumas taps praeities atgyvena.

Tačiau šie pranašo pareiškimai sukėlė didžiulį Musolinio, jo pasekėjų ir Vatikano religinių fanatikų nepasitenkinimą. Tai buvo pirmasis Ubaldžio konfliktas su valdžia. Beje, vėliau jų buvo dar ne vienas.

1934-ais metais, kai dar niekas net negalvojo apie Antrąjį pasaulinį karą, Ubaldis rašė, kad šis karas yra neišvengiamas, nes pasaulis susirūpinęs puolimo ir gynybos priemonių kūrimu. Sukaupdami ginkluotę žmonės galėjo naudotis didžiuliu griaunamuoju potencialu, tačiau morališkai apie jį užmiršti dar nebuvo pasirengę. Dėl to kruvina beprotybė buvo neišvengiama. Tačiau ji pasibaigs proto ir taikos pergale.

Ubaldis fašizmą vadino pūliniu Europos kūne ir tvirtino, kad jis, kaip ir bet koks kitas pūlinys, pratrūks, o jo vietoje užaugs nauja oda. Tai dar kartą įrodys, kad politinis blefavimas perspektyvų ir neatneša jokios naudos.

Tačiau ne visos prognozės buvo tragiškos. Ubaldis buvo įsitikinęs, kad po eilės sunkių išbandymų Europa žengs didžiulį žingsnį visuomenės evoliucijos srityje. Atgims progreso jėgos, sugrįš dvasingumas. Ir kuriam laikui planetoje įsivyraus taika.

Dar vieną nepaprastai tikslią prognozę Ubaldis padarė 4-ame dešimtmetyje. Jis sakė, kad atsiras didžiulė priešprieša simbolinei Berlyno-Romos - raudonosios Maskvos ašiai. Ši ašis būtinai subyrės, tačiau prieš tai pralies daugybę kraujo.

O po to atsiras nauja priešprieša: Maskvos socialinės teisybės ideologija prieš JAV pripažįstamą asmenybės laisvę. Ubaldis manė, kad pasiekti vieną ir antrą galima tik tuomet, jei tarp JAV ir Rusijos vyraus taika ir bus vykdoma demilitarizavimo politika. Tais laikais tokius pranašo pareiškimus buvo galima laikyti fantastika. O juk taip kurį laiką ir buvo.

Dar vienoje išsipildžiusioje pranašystėje Ubaldis skelbė: „Nėra jokios būtinybės pulti raudonąją Rusiją. Jos totalitarinį režimą sugriaus ne išorės, o vidaus jėgos. Pats sovietinis bedieviškas komunizmas atves prie pasaulinės komunistinės idėjos pabaigos. Ir tuomet, kai bus įveikta ši ypatinga prievartos sistema, pasaulis galės lengviau įkvėpti, Rusija atsities, o komunizmas kaip mokslas artimiausiai ateičiai išnyks. Tai bus gera žinia visai žmonijos civilizacijai, dar vienas didelis žingsnis
į pasaulinę dvasinę evoliuciją..."

Iš užmaršties

Pranašas, filosofas, rašytojas Ubaldis savo tėvynėje pasirodė besąs nereikalingu. Tuo metu Musolinis rekomendavo šalies gyventojams skaityti bulvarinius romanus ir kitokius panašius skaitalus, o ne knygas, panašias į Ubaldžio parašytas. Jeigu tuo metu būtų egzistavęs „disidento" terminas, jis tikrai būtų taikomas pranašui.

Jo drąsios pranašystės, neskiriančios reikiamo dėmesio dučei, ginčai su Vatikano tamsybininkais, savaime suprantama, valdžiai nepatiko. Dėl tos priežasties Ubaldis savo knygas, tarp kurių buvo ir pagrindiniai traktatai „Didžioji sintezė" bei „Pranašystės", buvo priverstas spausdinti Brazilijoje.

Šiuose darbuose apžvelgti Visatos evoliucijos klausimai, gyvybės atsiradimo Žemėje hipotezės ir visuomenės vystymosi prognozės. Jis buvo įsitikinęs, kad „laiko konvulsijos - tai pasiruošimas užgimti naujai žmonijai, žymiai aukštesnio lygio". Ubaldis tikėjo progresu, aukštos moralės normų įsigalėjimu, jo mintys buvo panašios į Sokrato, Dostojevskio ir kitų garsių pažangių žmonių mintis.

Netgi tuomet, kai Musolinio režimas žlugo, italai nesusidomėjo pranašo darbais. Ir ne tik tėvynainiai buvo abejingi. 1952-ais metais viena Italijos organizaciją iškėlė Ubaldį kandidatu Nobelio premijai gauti. Tačiau Švedijoje buvo nuspręsta, kad Sartras yra vertesnis kandidatas.

Ir štai, nepripažintas Europoje, Ubaldis išvyko į Braziliją, kur, kaip ir anksčiau, noriai buvo spausdinamos jo knygos įvairiomis kalbomis. Kai neprisiminti biblinio posakio, kad savam krašte pranašu nebūsi?!

Šiandien pagaliau praregėję italai ėmė spausdinti pranašo knygas. Šiuo metu yra išspausdinta 20 knygų iš 24 parašytų. Ubaldis, nors ir pavėluotai, buvo pripažintas ir tėvynėje, apie ką liudija italų profesoriaus Rikardo Pieračio žodžiai: „Ubaldžio atveju aiškiaregystė yra ne paprasčiausias balsas iš viršaus, bet ir žmogaus, turėjusio universalias žinias ir užaštrintą savo laikotarpio pojūtį, analitinio mąstymo, kūrybinio įkvėpimo ir mokslinės intuicijos polėkis".