Pradedant nuo nulio: visuomenė po apokalipsės

Mokslininkas, kuriantis technologijas būsimiems skrydžiams į Marsą, parašė knygą-instrukciją kaip atkurti civilizaciją po apokalipsės.

Įsivaizduokite: vakar pasauliui, kokį jūs žinojote, atėjo galas. Per kažkokį stebuklą Atsibudote savo lovoje, su savo drabužiais, tačiau visa kita aplink jus pasikeitė. Gatvėse griuvėsiai, gatvės žibintai guli išvartyti, automobiliai palikti, o aplinkui – nė gyvos dvasios.

Neįmanoma nustatyti, kas tapo sugriovimų priežastimi, tačiau akivaizdu, kad nutiko kažkas katastrofiško. Svarbiausias klausimas: o kas toliau? Kaip išgyventi ir atkurti visuomenę?

Kaip teigia knygos „Žinios: kaip atkurti pasaulį nuo nulio“ (The Knowledge: How to Rebuild Our World from Scratch) autorius Liuisas Dartnelas, „jeigu visuomenė žlugtų, o įstatymai ir tvarka išnyktų, viena pirmųjų jūsų problemų greičiausiai taptų kiti žmonės“. Dartnelo knyga sumanyta kaip „trumpas vadovas, kaip atkurti civilizaciją“ apokalipsės atveju.

VIENYTIS, KAD IŠGYVENTUM

Plėtojantis tokiam scenarijui, kad būtų atkurta civilizacija, panaši į tą, kuri mums įprasta, pirmiausias dalykas, kurio reikia imtis – vienytis.

Kaip teigia Dartnelas, „išėję iš kavinės ir pamatę, kad visuomenė žlugo, jūs atsidursite bendraminčių kompanijoje, kaip filme „Gyvi numirėliai“. Tie bendraminčiai gali padėti vienas kitam ir tada jūs imsite mėginti susidoroti su situacija savo jėgomis“.

Kai pavyks sėkmingai susirasti kitus išgyvenusius, rimtu sunkumu taps mėginimai surinkti pakankamą išlikusių žmonių kiekį, kad būtų fiziškai įmanoma iš naujo apgyventi savo gyvenamą rajoną. Iš paskos paseks ir visas likęs pasaulis.

Dartnelo nuomone, žmonių tam reikalui prireiks gerokai daugiau, nei numatyta „Adomo ir Ievos“ scenarijuje. Remdamasis genetiniais tyrimais jis paaiškina, kad „sėkla, kurios prireiks pakartotiniams viso pasaulio apgyvendinimui“ – tai keli tūkstančiai drauge gyvenančių žmonių, iš kurių maždaug 70 turi būti pajėgios vaikus gimdyti moterys.

Apgyvendinimas – tai tik viena iš daugelio problemų, aprašytų Dartnelo knygoje, kuri moksliniu ir technologiniu požiūriu nagrinėja mūsų vietą pasaulyje ir tai, kaip mums pavyko ją užimti. Nors knyga nėra grynai praktinis išgyvenimo vadovas, joje aprašyta viskas, nuo instrukcijų kaip pasigaminti muilą iki cheminių fotografijos pagrindų.

DAUGIAU NEGU IŠGYVENIMAS

Kad atkurtume visuomenę, būtina žinoti, iš kur mes atėjome ir kokie buvo esminiai mūsų pažangos faktoriai. Tiems, kurie išgyvena ekstremaliose sąlygose, svarbiausiu faktoriumi tampa nuosavas išlikimas – mėginimas išgyventi po katastrofos.

Kaip mokslininkas, užsiimantis technologijomis, skirtomis būsimiems skrydžiams į Marsą, Dartnelas mano, kad apokalipsės, kuriai žmonėms reikėtų ruoštis, nebus. Tačiau jį domina ilgalaikės pasekmės, į kurias reikia atsižvelgti atkuriant civilizaciją nuo nulio.

„Jeigu bus pasaulio pabaiga, ką jūs darysite po dešimties metų, kai pasibaigs maistas? Kaip veiksite savarankiškai? Aš pamėginau atsakyti į šią klausimų grupę“ – paaiškino Dartnelas.

Savo knygoje Dartnelas nueina kelią nuo „lengvatų periodo“, kurio svarbiausias prioritetas yra išgyvenimas, iki pademonstravimo, kaip žmonės gali atkurti resursus, reikalingus visuomenės atgaivinimui ilgalaikėje perspektyvoje. Sąvokai „resursai“ priklauso viskas – nuo maisto, drabužių ir medikamentų iki energijos, transporto ir efektyvios komunikacijų sistemos.

Autorius aprašo technologijas, kurių pagalba galima paleisti civilizacijos atkūrimo procesą. Pavyzdžiui, kad galima būtų pamaitinti miestą, iš pradžių reikia įsisavinti žemės ūkį.

„Medžiotojai-maisto rinkėjai gali apsirūpinti save patys, susiorganizuodami maisto miškuose, tačiau miestai ir civilizacijos turi pasikliauti didžiuliais kiekiais grūdinių kultūrų“ – rašo Dartnelas.

Jeigu civilizacija žlugs, tai norint grįžti prie to, ką turime šiandien ir sukurti save viskuo aprūpinančią atgaivintą visuomenę, mums prireiks žinių. Ir ne šiaip bet kokių žinių, o gyvybiškai svarbaus žmogaus ir technologijų išmanymo koncentruotu pavidalu.

Kurdami ateitį, išgyvenusieji remsis istorija. Kalbėdamas apie savo knygos prasmę, autorius pažymi, kad „joje nagrinėjama praeitis – kaip mes pasiekėme to, ką turime dabar, ir perpasakojama istorija, aprašant, kaip galėtume viską pakartoti dar kartą, tiktai sparčiau tuo atveju, jei tektų perkrauti sistemą“.

Galų gale tai mokslas atvedė mūsų civilizaciją ten, kur mes dabar atsidūrėme. Be mokslo neskaitytumėte dabar šio straipsnio, nevartotumėte aspirino, ir jeigu mokslo pagalba žmogus nebūtų sukūręs švaraus vandens atsargų ir kitų gyvybiškai svarbių pagrindų, tikimybė, kad jūs dabar būtumėte gyvi ir sveiki žymiai sumažėtų.

Labai dėl daug ko gyvenime mes turime būti dėkingi mokslui, tačiau visa tai labai lengvai galima nepastebėti ar nesuvokti tikrosios pasiekimų vertės ir reikšmės. Galbūt apokalipsė mums primins apie tai, kad reikia vertinti mokslo reikšmę mūsų gyvenimui ir civilizacijai.

Kaip rašo Dartnelas: „Mūsų šiuolaikinį pasaulį sukūrė mokslas ir tam, kad jis būtų atkurtas iš naujo, mums vėlgi prireiks mokslo“.