Raganų buteliai: magiškasis mišinys prieš juodąją magiją

Magiškasis mišinys prieš juodąją magiją buvo naudojamas viduramžiais dar XVI amžiuje daugelis anglu nuo įvairaus plauko kerėtojų, burtininkų, raganų gindavosi, įvairiose vietose užkąsdami kruopščiai paruoštus „raganų butelius“. Archeologai aptiko nemažai tokių butelių, tačiau neseniai jiems nusišypsojo tikra sėkmė – buvo rastas užantspauduotas butelys, kuriame teliūskavo raganas „nubaidantis skystis“.

Viduramžiais praktiškai visi europiečiai tikėjo burtais. Prasidedant Naujiesiems amžiams ši baimė buvo beveik isteriška. Būtent šiuo metu buvo sudeginti, paskandinti, mirtinai sumušti ar nukankinti tūkstančiai raganavimu apkaltintų žmonių, kurių dauguma buvo moterys. Raganų medžioklė tapo laukinių prietarų ir baimės pasekme. Kasdieniniame gyvenime žmonės naudodavo daugybę liaudiškų priemonių, norėdami nuo juodosios magijos apginti save ir savo šeimos narius. Viena tokių apsauginės magijos priemonių buvo „raganų buteliai“, ypač populiarūs Anglijoje.

Tais laikais anglai labai pasitikėjo „raganų buteliais“ ir dažnai juos naudodavo apsaugai. Archeologai Didžiojoje Britanijoje aptiko apie 200 „raganų butelių“, kurie buvo naudojami XVI amžiaus pabaigoje arba XVII amžiaus pradžioje. Statybos aikštelėje Grinviče darbininkai atsitiktinai pastebėjo senovinį indą. Pasirodė, kad tai buvo pirmasis magiškasis indas, išlikęs sveikas ir nepažeistu kamščiu. Butelys buvo pastebėtas pamatų duobėje, maždaug 1,5 m gylyje, kakliuku žemyn. Darbininkai iškėlė butelį, pavartė jį rankose ir pastebėjo, kad jame yra skystis bei barška kažkokie metaliniai daiktai. Apie radinį buvo pranešta statybos vadovybei. Ši savo ruožtu pranešė mokslininkams.

Tyrinėti rastąjį „raganų butelį“ atvyko buvęs Lafboro universiteto chemijos profesorius Alanas Masis. Savo interviu Vokietijoje leidžiamas žurnalui „Spiegei“ mokslininkas papasakojo: „Per pastaruosius 20 metų man teko tyrinėti ne vieną butelį. Statybvietėje rastas butelys buvo ne paprastas, o tikras meno kūrinys, taip vadinamas „barzdočius“ („beardman“). Platus pilvotas fajansinis butelys buvo papuoštas reljefu, kuriame pavaizduotas barzdotas kardinolo Roberto Belarmino veidas. Šis jėzuitas ir Didysis inkvizitorius buvo procesų prieš Galilėją Galilėjų ir Džordaną Bruną dalyvis. Tokie buteliai buvo gaminami Vokietijoje Reino srityje ir eksportuojami į įvairias šalis, tame tarpe ir į Didžiąją Britaniją. Dabar niekas negali argumentuotai paaiškinti, kodėl britai šiuos butelius ėmė naudoti magiškiems tikslams. Aišku tik viena – kai Vokietijoje šių butelių gamyba nutrūko, anglai magiškiems tikslams ėmė naudoti įprastinius vietinės gamybos butelius“.

Grinviče aptiktas butelys buvo ištirtas šiuolaikiniais prietaisais. Pirmiausia indas buvo peršviestas rentgeno spinduliais ir ištirtas kompiuteriniu tomografu. Nuotraukose ir tomografo ekrane buvo aiškiai matomos vinys, adatos ir smeigtukai. Butelyje buvo dar kažkoks keistas susuktas gumulas. Koks tai buvo skystis, kuriame šimtus metų mirko smulkūs daiktai? Alanas Masis apie savo tyrinėjimus papasakojo straipsnyje, išspausdintame žurnale „British Archeology“. Archeologas adata pradūrė kamštį ir į švirkštą pritraukė truputį skysčio analizei. Pasirodė, kad
tai buvo maždaug keturių amžių senumo šlapimas.

Kai visi užkimšto butelio tyrimo metodai buvo išnaudoti, mokslininkai atsargiai iš butelio ištraukė kamštį. Jie ištraukė keistąjį gumulą. Tai buvo susuktas odos gabaliukas. Ištiesintas jis buvo širdies formos ir subadytas vinimi. Butelyje dar buvo 12 geležinių vinių, iš kurių viena buvo stipriai sulenkta, plaukų kuokštas, dešimt nukirptų nagų ir paslaptinga substancija. Apie keistą juodą gumulą Alanas Mosis pasakojo: „Tai – geležies sulfidas. Panašu, kad kažkas į skystį dar pripylė sieros, kuri sureagavo su geležinėmis vinimis“.

Butelyje nukirpti nagai buvo gana dideli. Galima manyti, kad nagai priklausė suaugusiam vyrui, kuris, ko gero, niekada nedirbo sunkaus fizinio darbo. Nagai buvo kruopščiai prižiūrėti – tvarkingai apdoroti dilde. Atrodo, kad prietaringasis dvariškis kažko bijojo ir norėjo apsaugoti save nuo kerų, užkalbėjimo ar kitokio juodosios magijos poveikio.

Aplinkybės, kurios privertė nežinomąjį vyriškį imtis tokių gana keistų šiuolaikiniu požiūriu apsaugos priemonių, iki galo dar nėra ištirtos. Gali būti, kad pavyks išskirti vyro DNR ir palyginti su Grinviče ir jo apylinkėse gyvenančių garsių šeimų palikuonių DNR. Pavykus tiksliai nustatyti laikotarpį, kada buvo užkastas „raganų butelys“, paieškų ratas turėtų žymiai susiaurėti. Gal net pavyks tiksliai identifikuoti žmogų, taip bandžiusio apsiginti nuo kerų.

Šaltinis Mįslės ir Faktai