Magiškos (vudu) lėlės – tarp realybės ir mitų

Rankomis pagamintos lėlytės visais laikais ir daugelyje kultūrų buvo magiško pasaulio dalis. Savyje sukaupusios gamintojo palinkėjimus, jos galėjo tapti gydymo priemone ar nelaimių šaukliu. Dar prieš mūsų erą gamintos lėlytės buvo glaudžiai susijusios su prakeikimais ir naudojamos tikslams pasiekti, kai to nepavykdavo padaryti įprastais būdais.

Ar vudu lėlės tikros?

Vudu lėlės daugeliui kelia baimę. Vien išgirdus jų pavadinimą vaizduotėje iškyla smurtiniai vaizdai, kančios ar žmogaus, praradusio savo valią, vaizdai. Mat šias lėles gaminantys asmenys siekia keršto ar bent jau pakenkti neįtikusiam žmogui. Kūrėjas įsmeigia smeigtukų į lėlę, o auka pajunta skausmą. Iš tiesų vudu yra tikra religija, o ne tiesiog maginis kultas. Dažniausiai ji praktikuojama Haityje ir kitose Karibų jūros vietose, jos pasekėjų galima rasti Jamaikoje, Dominikoje, Brazilijoje, JAV ir kitur.

Vudu religija atsirado vergų kvartaluose Haityje. 1685 m. priimtas įstatymas uždraudė praktikuoti Afrikos religijas ir įpareigojo visus savininkus pakrikštyti savo vergus per 8 dienas nuo jų atvykimo į ūkius. Katalikų Bažnyčia toleravo vergiją kaip įrankį afrikiečiams paversti moraliai dorais krikščionimis. Vergai, priversti priimti katalikiškus ritualus, suteikė jiems dvigubą prasmę, todėl daugelis jų dvasių buvo susietos su krikščionių šventaisiais. Taip senojo tikėjimo dvasios rado vietą naujame pasaulyje. Pavyzdžiui, Ogunas, Nigerijos medžioklės ir karo dvasia, įgavo naują asmenybę. Jis tapo Ogou – kariškiu, lyderiu, vedusiu žmones į kovą su priespauda. Ir šiandien Haityje Ogou įkvepia daug politinių revoliucijų.

Nors Haičio vergovė baigėsi 1800-ųjų pradžioje, vudu religijos pasekėjus dažnai persekiojo valdžia. Daugelis krikščionių fundamentalistų į vudu religiją vis dar žiūri įtariai, siedami juos su okultizmu, juodąja magija ir satanizmu. Net ir šiais laikais vudu dažnai vartojamas kaip būdvardis, apibūdinantis tai, kas nežinoma, paslaptinga ar tiesiog neįgyvendinama, pavyzdžiui, 1980 m. Džordžas Bušas garsiai paniekino Ronaldo Reigano pinigų politiką kaip „vudu ekonomiką“.

Visgi vudu yra daugiau nei tikėjimas – tai gyvenimo būdas, kuriame telpa daugybė kultūrinių elementų. Taip pat liaudies medicinos praktikos, etikos sistema. Žinios apie vudu perduodamos iš kartos į kartą. Ši religija moko tikėti aukščiausia būtybe, vadinama Bondye, nepažįstamu dievu – kūrėju. Tikintieji garbina daugybę dvasių, vadinamų loa, kurių kiekviena atsakinga už tam tikrą sritį ar gyvenimo dalį. Religijos pasekėjai taip pat tiki siela, kuri gali palikti kūną sapnų ir dvasios apsėdimo metu. Krikščioniškoje teologijoje dvasinis apsėdimas paprastai laikomas blogio veiksmu, šėtonu arba kokia nors demoniška esybe, bandančia patekti į to nenorintį žmogaus kūną. Štai vudu religijoje tokie apsėdimai laukiami ir laikomi vertinga dvasine patirtimi bei ryšiu su dvasiniu pasauliu.

Šios religijos praktikai gamina lėles, kurias naudoja kitiems tikslams, ne kerštui. Vudu lėlės naudojamos žmonėms gydyti. Sykiu tai būdas bendrauti su mirusiais artimaisiais, pakabinus jas ant medžių kapinėse. Daiktai, kuriuos vudu religijos atstovai naudoja per ritualus, kad bendrautų ar kviestų dievybes, žinomas kaip lwa, arba loa, vadinami pwen. Vudu pwen yra elementas, užpildytas tam tikrais komponentais, kurie patinka konkrečiai dievybei. Jie gali būti įvairių formų, populiariausia – lėlė. Jos tikslas iškviesti lwa. Ši suteikia gydymo ar kitokių reikiamų galių.

Kaip kuriamos lėlės?

Nėra taisyklių, skirtų vudu lėlių tipams – kiekviena kuriama individualiai, remiantis asmens prašymu arba vudu dvasios įkvėpimu. Tačiau vienintelis aiškus skirtumas tarp vudu lėlių yra skirtumas tarp simpatinės ir homeopatinės lėlės. Simpatinė lėlė atspindi tikslinį asmenį, panaši į jį. Homeopatinė lėlė susiejama su tiksliniu asmeniu, kai prie jos smeigtuku prisegamas asmeninis žmogaus daiktas, pavyzdžiui, plaukas, kiek rečiau lapelis su vardu. Priešingai populiariai prielaidai, smeigtukai nenaudojami žmogui pakenkti.

Dažniausiai vudu lėlės naudojamos prašant pagalbos meilės reikaluose, norint susigrąžinti meilužį ar sutuoktinį. Tokias lėles naudoja ir besilažinantys dėl bokso varžybų baigties. Jomis siekiama, kad priešininkas patirtų traumą, nesiorientuotų erdvėje. Su asmeniniais finansais susijusios vudu lėlės dažniausiai naudojamos lošiant kortomis. Taip pat yra lėlių, kuriomis bandoma panaikinti kitų asmenų burtus.

Populiarūs suvenyrai

Vudu lėlės, parduodamos parduotuvėse Naujajame Orleane (JAV) ir kitur, pagamintos iš dviejų pagaliukų, surištų kryželiu. Forma dažnai padengta ryškiaspalviu audinio trikampiu, o kartais kūno formai užpildyti naudojamos ispaniškos samanos. Galva – iš juodo audinio arba medžio, dažnai su elementariais veido bruožais: akimis, nosimi ir burna. Lėlės puošiamos plunksnomis ir blizgučiais, parduodamos kartu su smeigtuku ar durklu bei naudojimo instrukcija. Tai tik šiurpoki suvenyrai, kuriuos dievina turistai. Tikrieji vudu specialistai jų nenaudoja.

Lėlių figūrėlės pasaulio istorijoje

Seniausi figūrėlių, sukurtų specialiai tam, kad pakenktų ar kitaip paveiktų kitą asmenį, pavyzdžiai siekia bronzos amžių. Egipte gaminamos lėlės būdavo prakeikiamos ir smaigstomos adatomis. Faraono Ramzio III priešai naudojo vaškinius jo atvaizdus mėgindami valdovą nužudyti. Tokių pavyzdžių būta ir senovės Graikijoje. Poetas Teokritas rašė apie tai, kaip valstietė Simaetha panaudojo meilės magiją, kad susigrąžintų meilužį Delfį. Taip pat žmogaus pavidalo lėlės naudotos kaip apsaugos priemonė namams, kad sugertų neigiamą energiją.

Sėkmę nešantys amuletai

Vudu religinių praktikų metu siekiama sujungti dvasias su mirtingaisiais. Anot šios religijos atstovų, tai įmanoma tik naudojant magišką objektą, dar vadinamą gris-gris. Tai amuletas, kilęs iš senųjų Afrikos religijų. Jis, kaip manoma, apsaugo jo savininką nuo blogio arba atneša jam sėkmę. Kai kuriose Vakarų Afrikos šalyse toks amuletas net naudojamas kaip savotiška kontracepcijos priemonė. Jį sudaro nedidelis medžiaginis maišelis, aprašinėtas afrikiečių protėvių eiliuotomis istorijomis ar dievybių garbinimo maldomis. Maišelyje yra konkretus skaičius nedidelių apeiginių daiktų. Toks amuletas nešiojamas kišenėje arba kabinamas ant kaklo kaip vėrinys. Kartais tokiais sėkmės amuletais gali tapti lėlės, pagamintos iš plonų pagaliukų.

Dvasių lėlės vietoj tikrų vaikų

Vadinamosios dvasių lėlės – itin kruopštus ir puošnus rankų darbo kūrinys iš natūralių medžiagų: medžio, molio, akmenų ar net pusbrangių akmenų bei metalų, dažniausiai laikomas garbingiausioje namų vietoje. Tokios lėlės kuriamos su meile ir kalbant apsaugines maldas, todėl, manoma, kad jos ne tik saugo namus, bet ir pritraukia meilę, turtus, padeda atlikti maginius ritualus. Jas gamina ne tik šamanai, bet ir namais besirūpinančios moterys ar norintys praktikuoti magiją. Šie tokių lėlių pagalba viliasi peržengti realiojo ir dvasių pasaulio ribą. Patyrę magijos praktikai geba tokias lėles naudoti kaip dvasių indą. Tai reiškia, kad per specialų ritualą iškviečiama dvasia trumpam apsigyvena lėlėje, kuri bendrauja su ritualą atlikusiu asmeniu – atsako į klausimus ar kitaip padeda prašančiajam.

Šiuo metu Indonezijoje sparčiai populiarėja naujos ir labai brangios dvasių lėlės. Kai kurios Indonezijos įžymybės atvirai prisipažįsta, kad augina dvasių lėles kaip savo vaikus. Garsios aktorės, dainininkės ar socialinių tinklų žvaigždės per tokius įvaikius viliasi sulaukti dar didesnio populiarumo, todėl lepina dvasių lėles: puošia prabangiais papuošalais, aukoja gardžiausią maistą. Kiti tikina, kad per dvasių lėles nuolat bendrauja su mirusiais artimaisiais. Kol kas neaišku, ar toks elgesys tėra trumpalaikė mada, ar naujo kulto pradžia.

Autorius Monika Budnikienė, priekavos.lt