Sąmokslo teorija: kas susprogdino bokštus dvynius? (1)

Šiais metais 9/11 įvykiams sukanka 15 metų. Ryte Niujorke po nuvarytų (pagal oficialią versiją bent jau) keleivinių lėktuvų smūgių sugriuvo Pasaulinio prekybos centro bokštai. Kaip pranešė žiniasklaida, vakare Vašingtone dar vienas keleivinis lėktuvas smogė į Pentagoną.

Būtent su šiuo lėktuvu vėliau tyrėjai turėjo daugiausiai problemų, kadangi nebuvo aptikta jo liekanų, kaip ir keleivių palaikų, o skylė sienoje buvo žymiai mažesnė už to lėktuvo sparnų plotį.

Tai anaiptol ne vienintelis keistumas, susijęs su bokštų dvynių katastrofa.

Oficialus žuvusių skaičius – 2843 žmonės. Niujorke – siaubingi sugriovimai, tačiau vidury griuvėsių aptinka absoliučiai sveiką automobilį, kuriame guli absoliučiai nenukentėję ir absoliučiai švarūs, nesusitepę, neišterlioti katastrofos ir gaisro metu lėktuvų nuvarytojų pasai bei Koranas.

Jau tą pačią dieną prezidentas Bušas pareiškė, kad tai arabų teroristų darbas. CŽV šefas Džordžas Tenetas pranešė, kad užčiuopė Al Kaidos pėdsakus. Staiga paaiškėjo, kad viskas buvo sekama, stebima, žinoma, tačiau nieko negalima buvo padaryti!

Tyrimas išaiškino labai daug oficialios versijos neatitikimų su faktais. Pavyzdžiui, 40 minučių po lėktuvų užgrobimo nebuvo ryšio su Federaline aviacijos agentūra ir Šiaurės Amerikos aerokosminės erdvės gynybos vadovybe. Žurnalistai užfiksavo painiavą Diko Čeinio ir Donaldo Ramsfeldo parodymuose. Valdžia pripažino, kad spectarnybos ją įspėjo apie ruošiamus teroro aktus, tačiau nieko nesiėmė. Tą pačią rugsėjo 11 dieną vyko karinės pratybos, per kurias buvo imituojamas lėktuvo užgrobimas. Gilberto Čestertono apsakyme „Sulaužyta špaga“ į klausimą „kur protingas žmogus slepia akmenukus?“, Tėvas Braunas atsako: „Tarp akmenukų ant jūros kranto“. Ar gali būti geresnė priedanga už tokias pratybas?

Ir vis dėlto, nežiūrint į visą šią painiavą, Kino-Zelikovo komisija padarė geležinę išvadą – tai buvo teroro aktas, dėl kurio kalta al Kaida. Komisija nesugebėjo atsakyti į visą eilę klausimų. Kodėl bokštai susmuko taip „tvarkingai“? Kodėl gaisrininkai girdėjo sprogimus pastatuose?

Yra daugiau keistumų. Pavyzdžiui, FEMA atstovas Tomas Kenis savo interviu rugsėjo 12 dieną pasakė, kad gelbėtojų brigados atvyko į Niujorką pirmadienį, rugsėjo 10 dieną, kad kitą rytą galėtu iškart imtis darbo. Meras Džiulianis irgi pranešė, kad rugsėjo 10 dieną gelbėtojus įkūrė 92-ojoje prieplaukoje, kuri po sprogimo tapo gelbėjimo operacijos vadaviete. Klausimas – tai kruopštus pasirengimas netikėtam teroro aktui?

Žurnalas Newsweek 2001 rugsėjo 24 dieną parašė, kad rugsėjo 10 grupė Pentagono karininkų atšaukė savo skrydžius sekančiam rytui. O 2002 vasarį paaiškėjo, kad grupė verslininkų, kurie paprastai rengdavo savo pasitarimus prekybos centro dangoraižiuose, rugsėjo 11 dieną iškeliavo posėdžiauti net į Nebraskos valstiją.

Kaip pastebi Viktoras Fridmanas, labai įdomaus tyrimo apie 9/11 autorius, pirmomis rugsėjo dienomis biržoje viešpatavo labai tikslingas aktyvumas. Jo nuomone, kai kas buvo puikiai informuotas apie būsimus sprogimus, nes opcionų santykis buvo toks, kad kai kas iškart susišlavė 10-15 milijardų dolerių. O dangoraižių savininkas, didelis Izraelio draugas Laris Silverstainas gavo 5 milijardus iš draudimo bendrovės.

Buvo liudijimų ir prieš teroro aktą. Vienas įvykis nutiko 2001 metų birželį, kai ufologas Viljamas Kuperis, knygos „Žirgas blyškusis“ autorius, pareiškė, kad rugsėjį ar, vėliausiai spalį Amerikoje įvyks rimti teroro aktai, kurių kaltininku bus paskelbtas žmogus, vardu Usama ben Ladenas. Šis žmogus turėjo unikalios informacijos, dėl to nieko keisto, kad 2001 metų pabaigoje Kuperį nušovė policininkai, paskelbę, kad jis mėgino priešintis pareigūnams, o paskui bandė pabėgti. Policininkams, kurie tai sakė, niekas nepranešė, kad Kuperis yra Vietnamo veteranas invalidas, ir kad su protezu vietoje vienos kojos smarkiai nepabėgiosi. Baigiant policijos temą: kaip pasakoja liudininkai, po to kai sugriuvo pirmasis bokštas, prie antrojo buvo skubiai pasiųsta policija, kuri pradėjo vaikyti žmones nuo dangoraižio.

Taip pat akivaizdžiu liudijimu tapo tas faktas, kad jau 2001 metų liepą derybose su Pakistanu amerikiečiai atvirai pareiškė, jog spalį jie įsiverš į Afganistaną. Rugsėjį, dar prieš sprogimus, Anglija per kasmetines pratybas Essential Harvest pradėjo patį didžiausią jūrų pajėgų sutelkimą palei Pakistano krantus. Tuo pat metu NATO pratybos Europoje baigėsi tuo, kad 40 000 kareivių buvo permesta į Pakistaną.

Amerikiečiai apskritai turi puikią tradiciją – sprendžiant geopolitines problemas, sukurti situacijas, panašias į rugsėjo 11. Pavyzdžiui, 1898 vasario 15 Havanos reide, amerikiečių šarvuotyje „Meinas“ nugriaudėjo sprogimas. Laivo komanda: 266 žmonės, iš jų 260 juodaodžių ir 6 baltieji karininkai. Yra duomenų, kad kai įvyko sprogimas, baltųjų karininkų laive nebuvo. Savo laivo žūtimi amerikiečiai apkaltino ispanus ir tai tapo pretekstu Amerikos-Ispanijos karui. Rezultatas: Kuba tapo Amerikos pusiau kolonija.

Sekantis numeris amerikiečių šūvių į save pačius programoje – incidentas su laineriu „Luzitanija“. Nors laivas buvo paskandintas 1917 balandžio 2 dieną, būtent šis įvykis tapo lūžio momentu formuojant karingas nuotaikas amerikiečių tarpe. Apie šį įdomų įvykį verta papasakoti smulkiau.

Nors „Luzitanija“ buvo keleivinis laivas, kuriuo plaukė 1200 žmonių, iš jų 195 amerikiečiai, tačiau vežė jis, pažeisdamas visas karo meto taisykles, 6 milijonus šaudmenų komplektų, skirtų Antantės šalims. Šaudmenis apmokėjo Morganai. Apie tai sužinoję, vokiečiai sumokėjo amerikiečių laikraščiams ir paprašė išspausdinti skelbimą, kad jie nerekomenduoja Amerikos piliečiams plaukti „Luzitanija“, kadangi laivas plukdo amuniciją ir pagal karo laikmečio taisykles jis automatiškai tampa taikiniu. Tačiau tik vienas laikraštis De Moino mieste Ajovos valstijoje paskelbė šį įspėjimą. Kiti 49 laikraščiai susilaikė, kadangi Valstybės departamentas rekomendavo jiems palaukti, kol bus išsiaiškintos aplinkybės. Jų, suprantama, niekas nesiaiškino ir laivas išplaukė. Jis perplaukė Atlantą, įplaukė į Lamanšą ir ėmė laukti locmano laivo „Džuno“. Paskui kapitonas netikėtai gavo pranešimą, kad pirmasis admiraliteto lordas Čerčilis pasiuntė minėtą locmaną labai toli, ir laukti jo teks ilgai. Garlaivį visą laiką stebėję vokiečiai suprato, kad daugiau laukti nebegalima ir reikia lainerį skandinti, nes 6 milijonai šaudmenų komplektų – labai rimta. Duodamas įsakymas „sunaikinti“. Anglai perima šį įsakymą, tačiau visiškai nereaguoja. „Luzitaniją“ sėkmingai paskandina ir tai tampa viena iš priežasčių Amerikai įstoti į karą.

Negalima neprisiminti ir 1941 gruodžio 7-osios įvykių, kai 350 japonų lėktuvų užgriuvo amerikiečių bazę Perl Harbore, sunaikino 200 lėktuvų ir keturis linijinius laivus, pražudydami daugiau kaip 2000 amerikiečių. Amerika pagaliau gavo pretekstą paskelbti karą Japonijai. Nuo to laiko amerikiečių tyrinėtojai daug nuveikė, kad išsiaiškintų šią situaciją. Dabar jau praktiškai įrodyta, kad prieš daugiau kaip metus iki Perl Harboro amerikiečiai nulaužė japonų kodus, vadinasi, jie buvo puikiausiai informuoti apie Japonijos planus. Tačiau Ruzveltas ir piršto nepajudino, nes jam reikėjo preteksto Amerikos įstojimui į karą.

Kalbant apie Ruzveltą, nepakenks prisiminti štai ką: teiginys „Naujasis Kursas išsprendė visas JAV problemas“ yra mitas. Taip, kažkokias problemas Ruzvelto programa išsprendė, tačiau sukūrė ir naujų. Šios problemos buvo tokios rimtos, kad ketvirto dešimtmečio viduryje Amerikos politinėje scenoje pasirodė labai pavojingas Ruzvelto priešininkas – Luizianos gubernatorius Hju Longas. Būtent jis tapo Roberto Peno Voreno romano „Visa karaliaus svita“ pagrindinio herojaus Vilio Starko prototipu. Longas buvo kairysis populistas, jis visoje Amerikoje pristeigė nuosavybės perskirstymo draugijų. Iki 1935 metų į jas užsirašė 8 milijonai žmonių. Ir tais pačiais metais Hju Longas nužudomas. Padarė tai, kaip ir priklauso Amerikoje – vienišas šaulys. Šita schema mums žinoma iš Kenedžių, Martino Liuterio Kingo, Linkolno nužudymų. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje Amerikai atėjo metas pasirinkti: arba rimtos socialinės reformos, kurios gali sukelti sukrėtimus, arba pasaulinis karas. Beje, Ruzveltas ėmė vartoti terminą „pasaulinis karas“ metais anksčiau negu Hitleris.

Be jokios abejonės Perl Harboras išsprendė karo Japonijai paskelbimo problemą – juk Ruzveltas ėjo į rinkimus su tvirtais pažadais neleisti įvelti Amerikos į karą. Tuo pat metu ir jis, ir tos jėgos, kurios už jo stovėjo, puikiausiai suprato: kad taptų pasaulinės kapitalistinės sistemos hegemone, Amerika turi įstoti į karą, tiksliau, reikalingos aplinkybės, kurios privers JAV „smogti atgal“. Likimo ironija: viena paskutinių komisijų, nagrinėjusių Perl Harboro problemą, baigė savo darbą būtent 2001 rugsėjo 11 dieną. Ekspertai padarė išvadą, kad japonų torpedos buvo pernelyg pasenusios ir silpnos, kad pramuštų „Arizonos“ šarvus. Įvyko kažkas kito. Greičiausiai būta sprogimo pačiame kreiseryje. Tačiau kadangi rugsėjo 11 buvo susprogdinti bokštai dvyniai, Perl Harboras jau beveik nieko nebedomino.

Amerikietiškų pretekstų karams pradėti sąraše galima prisiminti ir incidentą Tonkino įlankoje 1964 metais, tapusį pretekstu įstoti į karą Vietname. Amerikiečiai rėkė visam pasauliui, kad šiaurės vietnamiečiai apšaudė juos neutraliuose vandenyse. Paskui paaiškėjo: šiaurės Vietnamo jūreiviai atidengė ugnį į įsibrovusį į teritorinius vandenis laivą, tačiau paaiškėjo tai tik po to, kai Amerika jau panaudojo savo pačios išprovokuotą incidentą karo veiksmams pradėti.

Kaip matome, amerikiečiai turi turtingą šūvių sau į koją istoriją. Kas norės sužinoti tikrąją istoriją – turės smarkiai pavargti, kad išsiaiškintų. Kas nepanorės, tas nuoširdžiai tikės, kad sprogimus suorganizavo al Kaida ir ben Ladenas.

Apie šį personažą jau daug prirašyta, tačiau trumpai papasakoti apie jį vis tiek verta, kadangi ši figūra akivaizdžiai demonstruoja, kokią struktūrą turi vieša ir, dideliu laipsniu, nevieša Amerikos politika.

Ben Ladenas gimė 1957 metais. 1979 metų gruodį jo globėjo, princo Turki al Feisalo, kuris daugiau kaip 20 metų vadovavo Saudo Arabijos spectarnyboms, pasiūlymu ben Ladenas ėmė vadovauti CŽV slaptų operacijų Afganistane finansiniams reikalams. Vadovavo jis pasitelkęs susistemintą informaciją, matricą, kuri arabiškai vadinama al Kaida (išvertus – „duomenų bazė“). Vėliau šitaip ėmė vadintis toji vaiduokliška organizacija (jos egzistavimu nemažai specialistų netiki), kurią amerikiečiai apkaltino sprogimais Niujorke.

Pasibaigus karui Afganistane islamistai skilo į tuos, kurie laikė Ameriką priešu ir tuos, kurie manė, kad su Amerika reikia draugauti ir kontaktuoti. Ben Ladenas atsidūrė Hasano al Turabi stovykloje, tapo antiamerikanistu. 1996 metais Usama paskelbia džichadą Amerikai ir Izraeliui. 1998 metais Dar es Salame ir Nairobyje įvyko teroro aktai, kur žuvo beveik 300 ir sužeista 4500 žmonių. Amerika viskuo apkaltina ben Ladeną ir paskelbia jo paiešką. Paskui ant jo pradedami „kabinti“ visi teroro aktai, įskaitant rugsėjo11. 2011 metais mums pranešė, kad Usama buvo nužudytas per specialią operaciją. Labai autoritetingų žmonių iš Vakarų spectarnybų nuomone, ben Ladeno nebuvo gyvųjų tarpe jau po 2007 metų. Kalbant apie 2011 metų susidorojimą, norėtųsi atkreipti dėmesį į šiuolaikinio Amerikos elito moralę. Žiniasklaida rodė, kaip Baltuosiuose rūmuose, priešais TV ekraną, pasižiūrėti šou, kaip bus žudomas žmogus, susirinko pirmieji valstybės asmenys. Tiktai „Wow!!!“ nesušuko, kaip Kadafio atveju, o visa kita – identiškas paveikslas: džiugus kruvinos žmogžudystės stebėjimas. Beje, visi amerikiečių specpajėgų kariai, dalyvavę šioje operacijoje, po pusantro ir dviejų mėnesių, atlikdami užduotis, pateko į pasalas pakankamai keistomis aplinkybėmis ir beveik visi buvo sunaikinti. Ar juos tikrai likvidavo, kad sumerktų galus į vandenį, ar tiesiog paslėpė, kad išgelbėtų nuo galimo keršto – nežinia.

„Teroristo Nr 1“ istorijoje įdomu ir tai, kad ben Ladenų šeima turėjo privilegijuotą padėtį ir labai senus ryšius su Bušų bei Saudų šeimomis. Pakanka vieno pavyzdžio. 1979 metais islamistai susprogdino mečetę Mekoje. Pašaudė piligrimus, užgrobė pačią mečetę. Visus šio teroro akto dalyvius sugavo ir nubaudė mirtimi. Išskyrus vieną, tą patį, kuris aprūpino banditus sunkvežimiais. Nes jis priklausė ben Ladenų šeimai. Iš esmės Bušai, Saudai, ben Ladenai – tai vienas ekonominis vienetas. Ben Ladeno finansinės grupės pinigus Amerikoje tvarkė CarlyleGroup, kuri užima 11-ą vietą tarp JAV karinės pramonės korporacijų. Grupė buvo sukurta 1987 metais, joje dirbo tokie žmonės kaip buvęs CŽV šefas Frenkas Karlučis, buvęs Anglijos premjeras Meidžoras ir Džordžas Bušas vyresnysis. Pats Bušas jaunesnysis ne kartą turėjo reikalų su ben Ladenų šeimos nariais. Pavyzdžiui tada, kai darė pinigus iš nelegalių finansinių operacijų firmoje HarkenEnergyCorporation, tada jis pasiskolino labai stambią sumą iš vieno vyresniojo ben Ladeno brolio ir grąžinti jos nesugebėjo. Šis brolis vėliau žuvo aviakatastrofoje virš JAV teritorijos. Kai kurie žurnalistai daro prielaidą, kad katastrofa galėjo būti suorganizuota nevykusio skolininko tėvo – tuometinio prezidento Bušo Vyresniojo įsakymu.

(bus daugiau)