Savitaiga

Avicena kažkada yra pasakęs: gydytojas, kovodamas su liga visuomet turi tris instrumentus: žodį, žoles ir peilį. Kitaip tariant, jau labai senai žmonės žinojo, kad žodis arba mintis, savitaiga yra svarbesni dalykai už vaistus ar chirurgines intervencijas.

Žiniasklaidoje buvo aprašytas atvejis, kai vienos Paryžiaus ligoninės jauna psichologė Emili Ki, rizikuodama apsijuokti paprašė, kad vyr. gydytojas leistų atlikti nedidelį eksperimentą. Ligoninės pacientai turėjo tris kartus per dieną garsiai ir mintimis kartoti tą pačią frazę: „Kiekvieną dieną aš jaučiausi vis geriau ir geriau“. Ligoniai buvo prašomi šią frazę kartoti ne mechaniškai, o bandant pajausti, jog viskas taip iš tikrųjų vyksta.

Jau po mėnesio sunkiausi klinikos pacientai tapo diskusijų ir ginčų objektu pirmiausia pačioje klinikoje, o vėliau ir toli už jos ribų. Sunkūs ligoniai išgijo per mėnesį, kai kuriems iš jų buvo atšauktos operacijos, o nemaža dalis nustojo gerti antibiotikus bei kitokius stiprius vaistus.

Šiandien jau niekas neabejoja, kad tarp psichinės ir fizinės žmogaus būsenos egzistuoja tiesioginis ryšys, o mokslas tą ryšį įrodo. Senosios religinės tradicijos tai žinojo senai. Šios žinios buvo slepiamos, iš jų buvo tyčiojamasi, nes visose gyvenimo srityse triumfavo ortodoksalusis materializmas ir įvairios jo religinės bei pasaulietinės atmainos, suformavusios populiarius stereotipus bei masių pasaulėžiūrą.

Pažangioji mokslininkų dalis antrina senovės išminčiai, jog pati geriausia gynyba nuo ligų ir infekcijų yra tvirtas tikėjimas ir pozityvios emocijos. Tuo tarpu negatyvios mintys – griauna sveikatą. Pavyzdžiui, pyktis iššaukia žarnyno problemas, o įsižeidimai, ambicijos bei kategoriškumas kenkia kepenims, tulžies pūslei bei visai virškinimo sistemai. Nemeilė sau – tiesioginė infarktų ir insultų priežastis.

Nepaisant pažangių tendencijų, modernėjančios ir besiplečiančios medicinos, bendras susirgimų skaičius planetoje vis viena didėja. Šis reiškinys pirmiausia susijęs su kiekvieno iš mūsų prastomis mintimis apie save. Jos sąmonę pasiekia per TV dėžes, bei skiepijamus stereotipus nuo mokyklos suolo per baisiausią dvidešimto amžiaus atgyveną - materialistinė pasaulėžiūrą. Ji pamažu liberalėja, tačiau vis viena išlieka pavojinga sveikatai.

Bendra realybė, kuria mes visi surenkame – orientuota į nesąmoningą savęs naikinimą per supratimą, jog žmogus esąs viso labo biocheminių procesų visuma ir gali tik reaguoti į išorinio pasaulio faktorius: ligas ir vaistus. Tai uždara kolektyvinių stereotipų sistema, skirta tam, kad save ir kitus papjautume be jokių peilių, nes gyventojų planetoje, kaip parašyta šešių plytų masoniškame monumente Džordijos valstijoje, turi likti tik pusė milijardo. Tačiau šiandien yra daug požymių, kurie leidžia manyti, jog ši realybė bus pakeista.

Tai, kad pastaruoju metu serga daug žmonių, gali būti kelios priežastys. Pirma – neišvengiamų permainų baimė. Antra – žmonės valosi iš vidaus, o trečia – mintys kaip niekad greitai materializuojasi. Užtenka neatsargaus keiksmažodžio ir nesąmoningam žmogui gali atsirasti, pavyzdžiui, sloga. O jis galvos, kad užpuolė gripas. Nepakeitus mastymo, mes patys tampame savo paties kūno žudikais, o savo likimo valdžią laisvanoriškai atiduodame gniuždymo sistemai.

Mokslininkai nustatė: negatyvūs prisiminimai sukelia uždegimus.

Nesenai JAV buvo atlikti moksliniai tyrimai, kurie taip pat įrodė, visų žmogaus išorinių ir vidinių negalavimų priežastys yra susiję su mąstymu.

Kai tik žmogus pradeda galvoti apie įžeidimus, nuoskaudas arba susinervina dėl įvairių smulkmenų, jo organizme padidėja C – reaktyvinio baltymo kiekis, moksliškai vadinamas CRP. Būtent tokią išvadą padarė Ohajo universiteto (JAV) mokslininkai.

http://www.ohioupsychology.com/Faculty.php?p=99

Ohajo universiteto docentės Peggy Zoccola vadovaujama tyrėjų grupė eksperimente sutikusiems dalyvauti žmonės laboratorinėmis sąlygomis iššaukdavo blogus prisiminimus, sukeldavo jaudinančias situacijas, pyktį, nerimą, pergyvenimus, negatyvias mintis. Tyrinamųjų būsenas stebėdavo speciali diagnostinė įranga. Būtent tuo metu, kai kildavo pas juos nepasitenkinimas, jaudulys, panika ir panašios emocijos, CRP kiekis kraujo plazmoje padidėdavo. Tuo tarpu jau senai yra žinoma, kad virš normos esantis CRP kiekis reiškia, kad žmogus serga, o kuo daugiau jo kraulyje, tuo žmogus labiau serga.

Tai pirmas bandymas ištirti ryšius tarp blogų prisiminimų ir uždegiminių procesų, nes mokslininkai mano, kad ne išorinės virusinės infekcijos, bet būtent blogi prisiminimai sukelia uždegiminius procesus.

Dar anksčiau buvo įrodyta, kad padidinti C-reaktyvinio proteino kraujyje kiekiai reiškia įvairius psichosomatinius negalavimus, pavyzdžiui, lengvas ir pusiau lengvas depresijos formas, dėl kurių žmogus paprastai į medikus nesikreipia.

Daktarės Zoccolos eksperimente dalyvavo 34 žmonės. Tai buvo jaunos, sveikos moterys. Jos buvo paprašytos pabendrauti su dvejais tyrėjais, kurie ėmė iš jų interviu neva prieš įsidarbinant. Klausiantysis prašė, kad jos papasakotų apie save ką nors gražaus, o taip pat ir ką nors blogo. Tyrėjai stengėsi sukelti kuo daugiau streso, nemalonių pojūčių, prisiminimų. Tuo tarpu kiti medikai sekė CRP kiekį kraujyje. Kuo sudėtingesnę situaciją tekdavo išgyventi tyrinamosioms, tuo reaktyvinio baltymo kiekis būdavo aukštesnis.

Pagrindinis reaktyvinio baltymo CRP gamintojas žmogaus organizme yra kepenys. Bet koks fiziologinis negalavimas, trauma, liga provokuoja didėjančius jo kiekius. CRP lygis visuomet parodo, ar organizme vyksta uždegiminiai procesai. Tyrėjai nustatė, kad žmonės, kurių kraujyje reaktyvinio baltymo kiekiai išsilaiko per daug dideli, rizikuoja susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Manoma, kad tokios organizmo reakcijos, gali būti paveldimos arba įgyjamos dėl auklėjimo ypatumų, charakterio, ar sociumo spaudimo. Vadnasi viską lemia ydinga, standartinė, visuotinė pasaulėžiūra.

Gal būt išsivaduoti iš imprintuotų į smegenis sociumo stereotipų padės kelios ištraukos iš James’o Borg’o knygos “Minties galia”:

Dauguma mus supančių žmonių tiesiog nesupranta, kad jų jausmus lemia jų pačių mintys. Netgi ne įvykiai ar susiklosčiusios aplinkybės sukelia jausmus. Juos sukelia tik žmonių reakcija, priklausanti nuo minčių.

Reikia tiesiai pasakyti: mes patys kuriame savo mintis. Taigi, jeigu mintys liūdnos, nerimastingos arba piktos, patys save žeidžiame. Niekas kitas. Patys užsikrauname šią naštą. Iš patirties žinau: kai tai pasakau, pirmoji reakcija būna gynybinė, bet ilgesnį laiką pamąstę žmonės sutinka, kad mano žodžiai yra visiška tiesa.

Žinoma, nors gyvenimas klostosi sėkmingai, retkarčiais pasitaiko, kad tenka kovoti su skaudžiomis ar negatyviomis mintimis. Suvokę, kad tai viso labo tik mintys nuosavoje galvoje, išsiugdysime atsparumą jausmams, lydintiems tas mintis. Supratę jų tikrąją prigimtį, galėsime jas tiesiog stebėti, o ne bejėgiškai joms atsiduoti.

Mintys neturi galios žeisti, jei tik patys šios galios joms nesuteikiame(...)

Ar turite tokios patirties: kažkur buvote, puikiai leidote laiką, galbūt su draugais restorane, jautėtės tiesiog nuostabiai, manėte, kad ir jūs, ir visas pasaulis sklidini gėrio. Tuomet staiga, lyg trenkus perkūnui iš giedro dangaus, nugirdote ar pastebėjote kažką, kas susiję su praeities prisiminimais, ir per vieną akimirką subjuro nuotaika, apėmė liūdesys, pyktis ar išgąstis.

Jeigu seksime paskui negatyvių minčių traukinį, išnirusį iš nežinia kur, – nors ir esame savo minčių kontrolieriai, – leisime, kad kiltų dar daugiau neigiamų minčių, ir šitaip spiralė įsisuks. Staiga, net neišėję iš restorano, atsidursime pakeliui į neviltį. Išmokę sekti savo mintis, – o tai yra įprotis, kuriam išsiugdyti reikia laiko, – palengva išmoksime nuvyti tam tikras mintis šalin, neleisime joms savęs užvaldyti. Tai priklauso nuo mūsų. Juk tai tik mintys, jos negali įskaudinti.

Žinoma, jeigu nesuprantame, kad nuo mūsų priklauso suteikti sau skausmo ar ne, tai toks procesas truks visą gyvenimą. Taip nutinka daugumai žmonių. Iš pradžių labai sunku patikėti, kad – nors visą gyvenimą kaip įprasta mąstėme – mūsų pačių mintys ir buvo daugybės kančių priežastis, kad patys sukūrėme savo skausmą.

Klaidingas manymas, kad mintys realios, gali įsukti pražūtingą negatyvių minčių spiralę. Tačiau būdamos nerealios jos negali įskaudinti. Kai pagaliau iš tiesų suvoksime, kad kalbame ne apie „realybę“, o tik apie mintis (kaip virtualų daiktą), tuomet pajusime galią pasakyti joms „sudie“ ir neišgyventi nepageidaujamų jausmų.

Per sąmoningo gyvenimo laikotarpį mūsų galvose kasdien kyla nuo 60 iki 80 tūkstančių minčių, tačiau fiksuojame tik kai kurias iš jų. Mintys ateina. Mintys išeina. Taip ir turi būti. (...)

Dėmesį perkėlus nuo vienos minties prie kitos, išsisklaido pirmoji. Skamba kaip savaime suprantamas teiginys, bet stulbinamai daug žmonių (kol jiems nepabaksnojama) nežino, kad:
vienu metu įmanoma tik viena mintis.
Važiuoti neigiamų minčių traukiniu reiškia riedėti slidžia nevilties nuokalne, o dažnai kelias ten dar nesibaigia. Gana dažnai, kai jau būname sukūrę filmą, nes jau įsisukome į žemyn vedančią minčių spiralę, mes tęsiame kelionę – tik jau turėdami dar daugiau negatyvių minčių. Taigi prasideda naujas filmas, vos pasibaigia prieš tai sukurtasis. Priežastis – žmogaus proto ypatumas: kai žmogus jaučiasi nelaimingas, visos kylančios mintys yra negatyvios. Štai kodėl taip svarbu tvirtai laikyti mąstymo proceso vadeles, kitaip tariant, sekti jį, tai aiškiai suvokti ir taip užkirsti kelią mintims mus užvaldyti.

Jeigu minties nesureikšminsime ir dėmesį nukreipsime į ką nors kita, ši mintis išnyks. Kuo daugiau dėmesio kreipsime į konkrečią mintį, tuo reikšmingesnė ji atrodys, tuo daugiau „scenų“ sukursime. Šį mechanizmą atskleidėme anksčiau pateiktu pavyzdžiu, kur viskas baigėsi ne vėžiais, o įkalinimu (...)

Taigi svarbiausia išmokti sekti savo minčių eigą ir nesileisti būti įtrauktam į nesibaigiantį minčių verpetą, verčiantį nusiminti ar jaustis nelaimingam konkrečiomis aplinkybėmis ar apskritai. Išmokti pripažinti, kad mintys – ne realybė, o tik įsivaizdavimas. Sukurtos mūsų pačių. Mintys – tiek teigiamos, tiek neigiamos – ima reikštis tik gavusios energijos. Mūsų energijos (...)

Mąstymui būdinga tai, kad į galvą atėjusią mintį galima sekti, valdyti ir imtis kokių nors veiksmų(...) Laiku sustabdyti mintis – tai būdas jas valdyti. Dar kartą priminsiu: jūs valdote savo protą, o ne protas valdo jus. Deja, dauguma žmonių verčiau leidžiasi būti valdomi. Bet juk galima išsiveržti iš šitų spąstų, jeigu palengva keisime įsisenėjusius mąstymo įpročius (…)