Šiurpi Roso salos istorija

Roso saloje niekas negyvena nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Dabartiniu metu sala labiau primena dekoraciją filmui "Džiunglių knyga".

O kažkada sala buvo vadinama „Rytų Paryžiumi" - dėl puikios architektūros ir pažangaus tiems laikams socialinio gyvenimo lygio, kuris buvo visiškai neįprastas šio regiono tropinėms saloms. Roso sala buvo britų valdžios Andamanų salose (Indijos vandenyne, dalis Indijos teritorijos) centru - apie 1850-ius metus Indijos vyriausybė nusprendė saloje įrengti savo nuotolinę būstinę.

Kodėl kažkada klestėjusi sala atsidūrė gamtos „nelaisvėje? Kodėl žmonės leido džiunglėms pasiglemžti nuostabios architektūros kūrinius? Istorija gana niūri.

Roso salos istorija prasidėjo po to, kai joje išsilaipino pirmieji britai. Tai įvyko apie 1790-ius metus. Laivyno leitenantas Arčibaldas Bleiras nusprendė, kad sala gali tapti puikia vieta pataisos kolonijai. Tačiau jau pats pirmasis bandymas įkurti saloje gyvenvietę baigėsi nesėkme - visus gyventojus netrukus išguldė kilusi maliarijos epidemija.

Po to, kai 1857-ais metais buvo numalšintas sukilimas Indijoje ir šalis tapo tiesiogiai valdoma Anglijos karalienės, Roso sala tapo vieta, kur buvo laikomi politiniai kaliniai. Šioje saloje visiškai nežmoniškomis sąlygomis buvo laikoma apie 15 tūkstančių žmonių.

Tuo metu, kai vietiniai gyventojai salą vadino „juoduoju vandeniu" - dėl šiurpių nusikaltimų, vykdomų kalėjimo viduje, pačioje Britanijoje sala buvo vadinama „Rytų Paryžiumi“. Bet kuris laivyno karininkas laikė didele garbe gauti postą saloje ir gyventi joje su visa šeima.

Palaipsniui saloje iškilo prašmatnūs namai su didelėmis pobūvių salėmis, atsirado prižiūrėti sodai, buvo pastatyta bažnyčia, baseinas, teniso kortas, spaustuvė, turgus, ligoninėm kepykla - viskas, kas tuo metu asocijavosi su šiuolaikinės gyvenvietės ir komfortiško gyvenimo samprata. Visi pastatai buvo kolonijinio stiliaus.

Tačiau nuteistiesiems gyvenimas saloje toli gražu nebuvo toks gražus. Pirmąją atgabentą nuteistųjų grupę - apie 200 žmonių - privertė valyti džiungles būsimai gyvenvietei.

Šiems žmonėms teko gyventi be elementariausių patogumų, statyti koloniją iš akmenų ir medžių, dirbti, sukaustytiems grandinėmis ir su antkakliais, kuriuose buvo išgraviruotos jų pavardės. Po to nuteistųjų skaičius ėmė augti tūkstančiais, jiems teko gyventi palapinėse arba lūšnose kiauru stogu.

Kai nuteistųjų skaičius viršijo 8 tūkstančius, kilo epidemija, nusinešusi apie 3,5 tūkstančio žmonių gyvybes.

Tačiau ne kalinių gyvenimo sąlygos buvo pats didžiausias baisumas.

Koloniją kartas nuo karto užpuldavo laukinės andamanų gentys, iš kurių daugelis buvo kanibalai.

Jie užpuldavo kalinius, kai šie dirbdavo miške, juos kankindavo, užmušdavo, nemažai ir suvalgė.

Bandę pabėgti iš salos kaliniai dažniausiai susidurdavo su šiomis gentimis ir pasukdavo atgal, žinodami, kad saloje jų laukia garantuota mirties bausmė. Buvo toks atvejis, kai vietinė valdžia vos per vieną dieną įsakė pakarti 80 tokių sugrįžusių pabėgėlių.

Apie nuteistųjų gyvenimo sąlygas puikiai iliustruoja jų medicininio patikrinimo rezultatai. Šie tyrimai buvo atlikti, kai nuteistųjų skaičius saloje persirito per 10 tūkstančių. Tik 45 nuteistųjų sveikata buvo pripažinta patenkinama. Žmonės dažnai buvo paliekami be maisto, drabužių, pastogės. Per metus stovykloje vidutiniškai mirdavo apie 700 nuteistųjų.
    
Tuo metu Britanijos vyriausybė nusprendė panaudoti šiuos nuteistuosius naujų medicininių preparatų bandymams. Jie buvo duodami 10 tūkstančių nelaimingųjų. Šių preparatų pašalinis poveikis buvo baisus - stiprus pykinimas, dizenterijos priepuoliai ir depresija.

Kai kurie nuteistieji ėmė žaloti savo nelaimės brolius. Jie taip darė specialiai, kad būtų sugauti ir pakarti, ir taip jiems pavyktų užbaigti šias nepakeliamas kančias. Valdžios atsakas buvo viešas plakimas rykštėmis ir taip jau skurdaus maisto davinio sumažinimas.

Dabartiniu metu iš salos pastatų praktiškai nieko nebėra likę - juos apraizgė medžių šaknys ir šakos, augalai išaugo kiaurai sienas. 1941-ais metais saloje įvyko labai stiprus žemės drebėjimas, kuris sugriovė didžiąją infrastruktūros dalį ir daugelį žmonių privertė išvykti iš salos. Nutolusi būstinė buvo perkelta į netoliese esančią Port Blero salą. Antrojo pasaulinio karo metu saloje išsilaipino japonai, britai buvo priversti skubiai evakuotis - šį kartą galutinai ir visiems laikams. Nors japonų okupacija baigėsi 1945-ais metais, saloje daugiau niekas niekada nebandė apsigyventi. Dabar į Roso salą atvyksta tik turistai.