Šviečiantys sferiniai fenomenai (ŠSF)

Šviečiantys sferiniai fenomenai (ŠSF) pirmiausia stebina savo protinga elgsena. Dažnai žmonės juos vadina „vaiduokliškomis ugnimis” ir galvoja, kad tai mirusiųjų žmonių sielos ar piktųjų dvasių apsireiškimas. Mokslas šias ugnis vadina kamuoliniais žaibais, o ufologai jas sieja su NSO. Toks neapibrėžtumas, stebimas netgi liudininkų pasakojimuose, padaro ŠSF ypač komplikuotais ir sunkiai tiriamais.

Nors apie ŠSF jau žinoma labai seniai, tačiau mokslininkų dėmesį šis fenomenas patraukė tik pirmoje XIX amžiaus pusėje. Būtent tada žinomas prancūzų fizikas Dominikas Arago šias šviesas pavadino „kamuoliniu žaibu” – atmosferoje susikaupusio krūvio iškrova, turinti sferinę formą.

Tačiau 1940-ais metais mokslo priimta oficialia Arago teorija buvo suabejota -Australijos, o vėliau ir kitų šalių spaudoje pasirodė pranešimai apie daugybę susitikimų su judančiomis sferinėmis ugnimis, kurios rodė keistą susidomėjimą žmonėmis. Pasirodė, kad šios ugnys periodiškai pasirodo jau daugiau nei 100 metų. Jos buvo pastebėtos Kvinslendo provincijos pietvakarinėje dalyje, vietovėje, kurios plotas sudaro 11 tūkstančių kvadratinių mylių. Gyventojai šį fenomeną vadino „Min-Min ugnelėmis” – pagal artimiausiame mieste esančio viešnamio pavadinimą.

 Šviečiančios sferos, kurių skersmuo sudaro nuo kelių colių iki pėdos ir dažniausiai būna geltonos spalvos, turi keistą įprotį „persekioti” jas pamačiusius žmones. Pavyzdžiui, vietinis piemuo jas pamatė kapinėse šalia kelio tarp Baulijos ir Varendo miestelių. Jis sustabdė savo vežimą ir stebėjo, kaip ugnys lėtai sklando ore. Vyriškio žodžiais, jos savo forma primena moliūgą. Kai ugneliųpradėjo judėti link žmogaus, jis išsigando, paragino arklius ir nušuoliavo atgal. Vėliau piemuo tvirtino, kad „skraidantys moliūgai” jį persekiojo visą kelią atgal ir tai matė ne vienas liudininkas.

 Versija apie kamuolinius žaibus buvo iš karto atmesta. Buvo manoma, kad piemuo pamatė pelėdas, kurių plunksnose įsiveisė fosforescuojančios bakterijos. Tačiau ir ši hipotezė susilaukė didžiulės kritikos. Vietiniai gyventojai, kuriems ne kartą teko susidurti su paslaptingosiomis ugnimis, nė trupučio neabejojo tuo, kad jos susijusios su kitu pasauliu.

 Vėliau specialistai, užsiimantys anomaliais reiškiniais, ŠSF aptiko ir JAV. Techase šias šviesas vaidino Marfo ir Saratogo ugnimis, Šiaurės Karolinoje -Mako ir Rudojo kalno ugnimis, Misūryje – Hornet ugnimi. Keistos šviesos gana neretai stebimos plento, kuris vadinamas Vaiduokliškų ugnelių keliu, atkarpoje šalia Neošo miestelio.

 Liudijimai apie ŠSF ateina iš įvairių pasaulio šalių, jie pastebėti ir Anglijoje. Ten šios šviesos vadinamos „šokančiomis ugnelėmis”, „Džeku-šviestuvu”, „Mirties žvake”. Apie šias ugneles buvo žinoma dar keltams. Vienu metu paslaptingųjų šviesų atsiradimas buvo siejamas su metano dujų, kurių yra gana daug pelkėtose vietose, švytėjimu, tačiau vėliau paaiškėjo, kad keistosios ugnelės atsiranda ne tik ten. Be to, keistas šių ugnelių elgesys (susidomėjimas žmonėmis) verčia abejoti, kad jos atsirado būtent dėl metano dujų.

 Daugelyje tautų yra tikima, kad mirusio žmogaus siela gali pasirodyti gyviesiems ne tik žmogaus figūros pavidalu, bet ir kaip ugnelė. Jau minėta Mako ugnis dažnai atsiranda virš geležinkelio. Pagal pasakojimus, šioje vietoje žuvo signalizuotojas. Arkanzase ugnelės atsiranda toje vietoje, kur anksčiau buvo žiauriai nužudyti geležinkelio darbininkai. Tas faktas, kad ugnelės keistu būdu „pajaučia” tas vietas, kuriose žmones ištiko mirtis, sukelia mintį, kad paslaptingieji fenomenai susiję su subtiliosiomis gyvybės formomis, kurios iki šiol nežinomos mokslui.

 ŠSF dažnai pastebimi šventyklose ir laidojimo vietose. Tokios ugnelės yra pastebėtos Tibeto šventyklose, senuose požemiuose, iškastuose Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Šiam fenomenui galima priskirti antikos autorių pasakojimus apie negęstančius deglus, kurie švietė šventyklose ir laidojimo vietose. Anglų archeologas T.Vordhedas pranešė apie keistosios šviesos atsiradimą viename rūsyje senose kapinėse Škotijoje. Viskas prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje, kai kapinių sargas pamatė baltos šviesos juostelę, sklindančią prie vieno rūsio durų apačią. Duris, kurios buvo nedarinėjamos daug metų, atidarė ir liudininkai spėjo pamatyti, kad ant lygios sienos degė maždaug colio skersmens ugnelė. Ji švietė vos keletą sekundžių, po to išnyko, nepalikdama jokių degimo pėdsakų ant sienos. Svarbiausia – buvo visiškai nesuprantama iš kur ugnelė atsirado ir kas palaikė jos degimą. Po poros metų viskas vėl pasikartojo. Paskutinį kartą ugnelė rūsyje buvo pastebėta XX amžiaus 5-o dešimtmečio pabaigoje. Prieš atidarant rūsio duris buvo paruoštas fotoaparatas, tačiau per tas porą sekundžių, kurias ugnelė buvo matoma, nuotraukos padaryti nepavyko.

 Pastaruoju metu ŠSF vis dažniau siejamas su nežemiškomis civilizacijomis ir NSO. Tačiau yra versija, kad kamuoliniai žaibai ir kitos „protingos” ugnys – tai žemiška gyvybės forma, tik plazminė, kuri mūsų planetoje egzistuoja milijardus metų. Kiti tyrinėtojai teigia, kad ŠSF – tai ateivių darbas, o pačios ugnelės – jų plazminiai žvalgybiniai zondai. Didžiuliame archyve apie susitikimus su NSO sukaupta daug pasakojimų, kai buvo stebimi šviečiantys rutuliai (taip vadinami minkšti NSO), nuo kurių atsiskirdavo mažesni kamuoliukai. Pastaruosius visiškai nesunkiai galima palaikyti kamuoliniais žaibais.

 Yra žinomą apie nutikimą Baltijos jūroje. Iš vokiečių karinio kelto buvo pastebėtas ovalus NSO, aiškiai metalinis, kuris išleido žemyn spindulius, iš kurių tarsi iš vamzdžių išlėkė ugniniai kamuoliai, kurių dydis buvo nuo apelsino iki futbolo kamuolio. Šie kamuoliai skraidė virš bangų, keletą kartų praskrido virš denio, skleisdami sieros ir degėsių kvapą.

 Vakarų Europos šalyse jau prieš daugelį amžių buvo pasakojamos legendos apie ugneles, kurios naktimis vilioja paskui save pasiklydusius keleivius tiesiai nelabajam į rankas. Šios legendos nepaprastu būdu persipina su kai kuriomis dabartinėmis istorijomis. Paslaptingos judančios ugnelės, atsirandančios atokiose ir mažai apgyvendintose vietose, paralyžiuoja žmogaus sąmonę ir nusivilioja jį su savimi. Taip žmogus dingsta be pėdsakų. Ufologai mano, kad tai yra vienas iš būdų, kurį panaudoja ateiviai, grobdami žmones.

 Kai kuriais atvejais ateiviai Žemės gyventojus tyrinėja tiesiog toje vietoje, kur juos aptinka. Tam ateiviai panaudoja valdomus skraidančius aparatus, kurie, greičiausiai, sukurti plazmos pagrindu. Šis tyrinėjimas yra tikrai barbariškas.

 Pasaulinį atgarsį sukėlė istorija, kuri nutiko alpinistų būriui 1978-ųjų metų rugpjūčio 17 d. naktį Kaukazo kalnuose. Penkių alpinistų grupė įsirengė stovyklą ir ilsėjosi palapinėje, kai žmones pažadino į palapinę įskridęs 3-4 cm skersmens ugninis kamuolys. Viktoras Kavunenko, vienas iš palapinėje buvusių alpinistų, vėliau taip papasakojo: „Aš atsibudau nuo jausmo, kad palapinėje yra kažkas svetimas. Iš karto pastebėjau ryškų geltoną kamuolį, kuris dingo Olego Korovino miegmaišyje. Jis sušuko iš skausmo. Kamuolys iššoko iš jo miegmaišio ir ėmė skrieti ratais palapinėje, vis užsukdamas į kiekvieno alpinisto miegmaišį. Kai jis pradegino skylę mano miegmaišyje, pajutau

deginantį skausmą, tarsi prisiliečiau prie atviros ugnies”. Po kelių sekundžių, kai Kavunenko atgavo amą, kamuolys vis dar skraidė po palapinę, stengdamasis paliesti visus joje esančius žmones. Vėliau vienas iš alpinistų pasakė, kad kamuolys „tarsi metodiškai vykdė kažkokią programą, žinomą tik jam vienam”. Kiekvieną kartą, kai kamuolys prisiliesdavo prie miegmaišiuose gulinčių žmonių, pasigirsdavo siaubingi riksmai. Visa tai truko neilgai. Niekas iš alpinistų nepastebėjo, kaip dingo ugninis kamuolys. Tuo metu Olegas Korovinas jau buvo miręs, o kitų alpinistų kūnuose buvo smarkių nudegimų žymės. Ligoninėje, į kurią alpinistai buvo nugabenti malūnsparniu, gydytojai pastebėjo, kad žmonėms pradeginti ne tik audiniai, bet ir kaulai – medicinos istorijoje tokie faktai nebuvo žinomi.

 Panaši istorija nutiko 20 metų prieš įvykį su alpinistais. 1958-ais metais Laplandijoje ugnies kamuolys pateko į namo vidų. Keletas viduje buvusių žmonių buvo nudeginti, o vienas žmogus vėliau nuo nudegimų mirė. Malaizijos sostinėje Kvala Lumpure 1980-ais metais raudonas ugnies kamuolys tikrąją to žodžio prasme persekiojo žmones gatvėje, juos užpuldinėjo, o vėliau ėmė deginti namus.

 Ypač tragiškas nutikimas įvyko 1977-ųjų metų vasarą. Į Fudzianio miesto (Kinija) kino teatrą seanso metu įlėkė 2 šviečiantys kamuoliai. Į ligoninę buvo paguldyta daugiau nei 200 žmonių su įvairaus laipsnio nudegimais.

 Negalima tiksliai pasakyti ar šie ŠSF turėjo kokį ryšį su ateiviais. Greičiau galima teigti, kad šių ugnies kamuolių veiksmai – tai anapusinio pasaulio piktųjų jėgų pasireiškimas. Tačiau oficialusis mokslas ir toliau teigia, kad šviečiantys kamuoliai – tai visiškai paaiškinamas fenomenas, atsirandantis dėl atmosferos anomalijų.