Tamplierių korporacija

XIV amžiaus pradžioje Europoje egzistavo apie pusantros dešimties dvasinių-riterių ordinų. Tamplierių, t.y. Šventyklos riterių ordinas toli gražu nebuvo pats turtingiausias. Tie patys hospitaljerai turėjo savo žinioje žymiai didesnes žemių valdas. Tačiau tamplieriai buvo patys įtakingiausi. Tik jie sugebėjo savo organizaciją paversti į milžinišką ūkinę ir finansinę struktūrą, tikrą transnacionalinę korporaciją, kuriai viduramžiais Europoje niekas negalėjo prilygti.

Vargšai riteriai

1099-ais metais kryžiuočiai iš arabų atkovojo dalį Palestinos ir užėmė Jeruzalę. Tai buvo didžiulis netikėtumas, nes pasiruošimas Pirmajam kryžiaus žygiui vyko labai blogai. Nebuvo nei pinigų, nei apgalvoto kampanijos plano. Popiežiaus kvietimu tūkstančiai krikščionių, apimti religinės ekstazės, šaukdami „Atsiimsime Viešpaties karstą iš kitatikių!“, spontaniškai patraukė į Palestiną, neturėdami jokio supratimo, kur ji yra, kaip iki jos nusigauti ir kas ten jų laukia.

Tačiau žygis buvo labai sėkmingas. Kryžiuočiai užėmė Jeruzalę ir dalį Palestinos.
Į užkariautas teritorijas patraukė tūkstančiai piligrimų, norinčių pamatyti Šventąją žemę. Tačiau šios ekskursijos ne visiems paliko malonius prisiminimus. Keliautojai buvo apiplėšiami ir nužudomi taip pat dažnai, kaip ir į nuodėmes nugrimzdusioje Europoje.

Štai tuomet kryžiuočiai, įsikūrę Palestinoje, ėmė kurti būrius, kurie ėmė saugoti piligrimus ir teikti jiems visokiausią pagalbą. Pirmieji tai padarė italai, įkūrė Hospitaljerų ordiną. Prancūzų riteriai nusprendė, kad jie nė kiek ne blogesni ir 1119-ais metais devyni kryžiuočiai paskelbė apie naujo ordino - „Vargšų Kristaus riterių", kuris visiems labiau žinomas kaip Tamplierių ordinas, įkūrimą.

Turtingas ordinas

Riterių neturtas buvo numatytas ordino įstatuose, kuriuose buvo draudžiama laikyti daugiau nei tris jojamuosius gyvūnus, nepriklausomai ar tai būtų arkliai, ar asilai. Ordino simboliu tapo dviejų ant vieno arklio sėdinčių riterių paveikslas: atseit, turi tik tiek pinigų, kad dviese teįstengia nusipirkti arklį. Tačiau pats ordinas neilgai buvo toks neturtingas.

Tamplieriai savo veiklą perkėlė į Europą, jų organizacijos įsikūrė Prancūzijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Italijoje. Ordinas augo kiekvieną dieną. Kiekvienas įstojęs į ordiną jam paaukodavo dalį savo turto, dažnai tai būdavo gana žymi dalis. Karaliai, baronai, grafai ordinui dovanojo žemės valdas, brangenybes. Tai buvo įprasta tuo metu veikusių ordinų praktika. Tačiau tik tamplieriai suprato, kad nepakanka vien tik kaupti turtus. Jie patys pradėjo „daryti pinigus“.

Bankas „Tamplierius"

XI-XIII amžiai. Gūdūs viduramžiai. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Vystosi prekyba, atsiranda busimosios pramonės užuomazgos... Kiekvienai veiklai reikalingi pinigai, tačiau iš kur jų paimti? Jų buvo galima gauti iš judėjų: krikščionims buvo nepriimtas lupikavimas, todėl šią sferą perleido kitatikiams. Pastariesiems tai buvo rizikingas verslas, nes negražinti skolos žydui nebuvo laikoma nuodėme. Todėl palūkanos buvo labai aukštos - net 40 %!

Nežinia, kaip tamplieriai sugebėjo pasiaiškinti Dievui, tačiau ordinas pradėjo plačiai skolinti pinigus, ir darė tai už visiškai „krikščioniškas" 10 % palūkanas. Iš pradžių perteklinės sumos buvo įforminamos kaip savanoriškas aukojimas ar dovanojimas. Tačiau vėliau tamplieriai įkalbėjo popiežių, šis oficialiai leido jiems užsiimti lupikavimu.

Visa Europa buvo padengta receptorijų tinklu, t.y. Ordino skyriais, į kuriuos buvo galima kreiptis bet kokios pagalbos. XIV amžiaus pradžioje receptorijų skaičius siekė daugiau nei 5 tūkstančius. Visi šie „filialai" tarpusavyje buvo apjungti į vieną tinklą, o tai sudarė galimybę tamplieriams į Europos finansinę sistemą įtraukti įdomią naujove - čekį. Šiandien mažai kas susimąsto apie tai, kas ir kada jį sugalvojo, tačiau tai buvo tamplieriai.

Tamplierių čekis

Kiekvienam riteriui, nusprendusiam keliauti į Palestiną kariauti, reikėjo lėšų nusipirkti ginklus, šarvus, arklį. Be to, kelionėje ir maitintis reikia - juk nesitampysi su savimi maisto produktų visam žygiui! Riteriai skolą tikėjosi grąžinti kariniais trofėjais.

Kreditas būdavo išduodamas, užstatant nekilnojamąjį turtą. Riteris gaudavo ne kapšą su pinigais, o... pergamento skiautę. Pateikęs šį dokumentą bet kurioje receptorijoje riteris galėjo gauti joje nurodytą sumą (visą ar dalį) vietine valiuta. Čekis buvo ilgalaikis, t.y. buvo galima papildyti jo sumą. Labai patogu! Įdomu tai, kad tamplieriai, neturėdami nė mažiausio supratimo apie daktilos-kopiją, kiekvieną čekį patvirtindavo jo turėtojo piršto anspaudu.

Poilsis pas tamplierius

Tamplieriai ėmė tiesti kelius. Jie labai blaiviai galvojo, kad visi - ir prekiautojai, ir piligrimai, ir keliautojai - geriau keliaus nutiestu keliu, o ne brausis per miško tankmę. Ordinas kelių susikirtimuose statė eilinę receptoriją, kur keliauninkas galėjo pailsėti, pernakvoti, pavalgyti, nusipirkti pašaro arkliui. Čia netgi buvo galima nusisamdyti ginkluotą palydą.

Bet kuris verslininkas pasakys, kad toks taškas judrioje trasoje, po vienu stogu priglaudęs ir viešbutį, ir kavinę, ir degalinę, ir parduotuvę, ir valiutos keitimo punktą - didžiulį pelną nešanti vieta. O tamplieriai visoje Europoje sukūrė ištisą tinklą tokių daugiafunkcinių užeigų. Ir tai vyko XII-XIII amžiuje!

Tamplieriai dar sugalvojo banko saugyklą. Bet kuris norintis galėjo atiduoti jiems saugojimui vertybes, kurias uždarydavo dėžutėje. Be šeimininko dalyvavimo ir/arba leidimo niekas negalėjo atidaryti šios dėžutės.

Savininko pageidavimu šios brangenybės buvo gabenamos į bet kurią Europos vietą. Saugumo garantija -100%. Užpulti tamplierių, bažnyčios žmogų - tai šventvagystė, juk jį saugo pats popiežius! Padaręs tokią piktadarybę niekadėjas bus prakeiktas ir atskirtas nuo bažnyčios. Beje, gabendami brangenybes tamplieriai pasitikėjo ne tik popiežiaus užtarimu, bet ir ginklu: tokios operacijos dažiausiai buvo atliekamos su sustiprinta sargyba.

Imperija be sienų

Tamplieriai buvo didžiausi Europoje prekiautojai nekilnojamuoju turtu. Juk ne visada iš žygio grįžęs riteris parsigabendavo pakankamai trofėjų, kad galėtų padengti savo skolą. O juk būdavo, kad ir visai negrįždavo. Tokiu atveju pilys su žemės valdomis pereidavo ordino nuosavybėn. Tamplieriai tapo ir žemvaldžiais, prekiavo žemėmis ir žemės ūkio produkcija.

1139-ais metais popiežius Inocentas II savo bule paskelbė, kad ordinui netaikoma pasaulinės valdžios jurisdikcija. Tamplieriai daugiau neturėjo klausyti karaliaus valdininkų, netgi paties karaliaus! Aukščiau jų buvo tik Dievas ir Dievo vietininkas Žemėje - popiežius. Praktiškai tai reiškė, kad tamplieriai gavo teisę laisvai keliauti po visą Europą ir jie buvo visiškai atleisti nuo mokesčių ir rinkliavų. Tiesiog verslininko svajonė! Turėdamas tokias sąlygas tik tinginys nepraturtės. O tamplieriai tikrai nebuvo tinginiais.

Jų rankose susikaupė didžiulės sumos. Iš ordino skolinosi netgi karaliai. Kai Anglijos karalius Edvardas I sėdo į sostą, tamplieriai pateikė jam 2 tūkstančius jo tėvo pasirašytų skolos lapelių. Ir Edvardas atsiskaitė iki paskutinio cento!

XIV amžiaus pradžioje vienu iš didžiausiu ordino skolininku buvo Prancūzijos karalius Pilypas IV. Tik, skirtingai nei Anglijos monarchas, jis visiškai nesirengė mokėti skolų.

Pilypas IV

Jis istorijoje išliko Geležinio karaliaus vardu. Iš savo šalies jis sukūrė vieningą valstybę, kurioje galėjo būti tik viena nuomonė - karaliaus. Jis persekiojo vidinę opoziciją, o nepaklusnųjį popiežių Bonifacą VIII pakeitė „kišeniniu" Klemensu V.

Pilypas labai atsargiai žiūrėjo į Tamplierių ordiną, suprasdamas, kad ši organizacija su savo finansine ir karine galia gali tapti labai rimtu priešininku. Tačiau pinigų grąžinti karalius nenorėjo. Ir štai Pilypas sugalvojo, kaip vienu mostu galima išspręsti visas problemas.

Rugsėjo 22 d. Karaliaus taryboje buvo priimtas sprendimas areštuoti visus tamplierius Prancūzijos teritorijoje. Į visus šalies kampelius išskubėjo pasiuntiniai.

Karaliaus valdininkai, vietiniai inkvizitoriai, karinių dalinių vadai gavo laiškus su dvigubais vokais, ant viršutiniojo buvo parašyta: „Atplėšti penktadienį, spalio 13 d., ryte“.

Penktadienis, 13-oji

Nurodytą dieną vokai buvo atplėšti. Juose buvo monarcho įsakymas: suimti visus tamplierius, kuriuos tik pasiekia karaliaus teisingumo ranka. Buvo nurodyta ir priežastis, dėl kurios ordinas pateko į karaliaus nemalonę. Pasirodo, tamplieriai atlieka slaptas apeigas, praktikuoja sodomiją, o įšventinami į ordino narius riteriai spjauna į Kristaus atvaizdą.

Ir štai į kalėjimą vedamas eilinis areštuotasis tamplierius, kuris muistosi, bando ištrūkti ir rėkia: „Tai klaida! Aš niekuo nenusikaltau! Karaliaus įsakymas?! To negali būti! Dar prieš metus tamplieriai padėjo karaliui numalšinti maištą, jis skolingas ordinui už savo gyvybę!“ Tačiau, kaip jau minėta, Pilypas visiškai nemanė, kad jis kažkam skolingas.

Buvo suimta apie 1000 žmonių. Juos iš karto pradėjo kankinti. O juk dar vakar šie žmonės buvo galingo ordino nariais. O šiandien jiems laužomos rankos, jie patys deginami ugnimi: „Prisipažink, garbinai šėtoną?"

Ordinas turi būti sunaikintas!

Buvo suimtas ir pats Didysis magistras Žakas de Molė. O juk dar nepraėjo nė metai, kai Pilypas IV prašė jo būti vieno savo sūnaus krikštatėviu. Dar vakar, spalio 12 d., Didysis magistras dalyvavo princesės Katerinos, karaliaus giminaitės, laidotuvėse, stovėjo šalia karaliaus! Ir šis jam šypsojosi, reiškė savo pagarbą.

O ką daro popiežius Klemensas V? „Kišeninis" popiežius lapkričio 22 d. išleido bulę, kurioje nurodo visiems krikščionims monarchams suimti tamplierius ir konfiskuoti ordinui priklausančias žemes ir turtą. Prasidėjo tamplierių persekiojimas Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Kipre.

Praėjus dvejoms savaitėms po suėmimo Žakas de Molė ėmė duoti išsamius parodymus. Dėl savo nuodėmių prisipažįsta ir atgailauja dauguma tamplierių: taip, į ordino susirinkimus atskrisdavo šėtonas, su ragais ir kanopomis, taip, spjaudė ant nukryžiuotojo, taip, bučiavo vienas kitam pačias nepadoriausias vietas, santykiavo su vyrais ir gyvuliais... Kuo dar reikia prisipažinti? Budeliai stengiasi, legistai užrašinėja. Reikia įrodyti, kad ordinas tikrai tarnavo šėtonui, tuomet ordino brangenybes bus galima teisėtai konfiskuoti.

Finita la comedia

1310-siais metais prasidėjo pirmosios bausmės. Beje, ant laužo buvo deginami ne tie, kurie pasirašė po prisipažinimu apie padarytas nuodėmes, bet tie, kurie viską neigė. 1312-ais metais Klemensas V sukvietė Vienos susirinkimą, kuriame turėjo būti nuspręstas ordino likimas. Popiežius pasiūlė jį paskelbti eretišku ir tuo pagrindu jį paleisti.

Kitų ordinų atstovai tam pasipriešino, logiškai mąstydami: jeigu šiandien persekiojami tamplieriai, rytoj gali ateiti ir jų eilė! Buvo pasiektas kompromisas - pats ordinas geras, o jo nariai nusidėjo. Atgailaujantieji buvo išskirstyti į kitus ordinus arba išsiųsti į tolimus vienuolynus išpirkti padarytas nuodėmes.

Pats ordinas buvo išformuotas, kaip nepateisinęs pasitikėjimo. Jo turtas buvo perduotas hospitaljierų ordinui, Prancūzijos karaliui išmokant kompensaciją. Vyriausiems ordino hierarchams buvo skirta įkalinimo iki gyvos galvos bausmė.

Didžiojo magistro prakeiksmas

1314-ais metais septynerius metus trukęs procesas buvo baigtas. Didysis magistras, išklausęs nuosprendį, iš karto atsisakė savo duotų parodymų ir pareiškė, kad ordinas yra nekaltas. O tai jau pakartotinis erezijų skleidimas, už kurį automatiškai priklauso laužas. Kovo 18 d. Žakas de Molė buvo sudegintas. Karaliaus Pilypo IV nurodymu magistras buvo deginamas ant silpnos ugnies, tad jis turėjo pakankamai laiko pasakyti viską, ką galvoja. Ir jis pasakė. Didysis magistras, apimtas liepsnos, prakeikė karalių ir popiežių, pažadėjęs, kad labai greitai - per metus - jie susitiks su juo danguje. Taip ir atsitiko: praėjus vos mėnesiui po Žako de Molės sudeginimo mirė Klemensas V, o Pilypas IV - praėjus septyniems mėnesiams. Įdomu tai, kad abu jie šį pasaulį paliko po „incidento medžioklėje".

Kalbant apie nesuskaičiuojamus turtus, kuriuos taip troško užvaldyti Pilypas, tai jo laukė didžiulis nusivylimas. Tamplierių dėžėse buvo aptikta tik 400 tūkstančių livrėjų. Suma didelė, ypač palyginus su nurašyta skola. Tačiau Pilypas tikėjosi rasti milijonus! Dar karaliui atiteko tūkstančiai skolos raštelių, kurie, paleidus Tamplierių ordiną, tapo beverčiais. Tikrasis ordino turtas buvo ne auksas, o puiki ūkinė-finansinė sistema, kurią Pilypas taip neapdairiai sunaikino.