Vaikai juodomis akimis

VJA (ang. BEKs - Black Eyed Kids) - vaikai juodomis akimis, šiuolaikinė amerikiečių miesto legenda. Pastaraisiais metais internete vis dažniau pasitaiko pranešimų apie šio fenomeno aukas.

Beveik visada viskas prasideda taip pat: pasigirsta skambutis į duris, šeimininkas ant slenksčio sutinka vaiką, kuris prašo pagalbos - atsigerti, paskambinti, pasinaudoti tualetu ir t.t. Svarbiausia - jis nori įeiti.

Tačiau vaikų beveik niekas neįsileidžia. Gal dėl to, kad jų akys yra vienas ištisinis vyzdys, o gal dėl to, kad jų veidai tarsi lengvai „išplaukę", lyg būtų apgaubti lengvo dūmelio - vaikai sukelia ne gailestį, o gyvuliškos baimės jausmą.

Kai kurie žmonės po kontakto su vaikais juodomis akimis praneša, kad vėliau juos ne kartą matė netoliese ar net kituose miesto rajonuose - jie stovėjo ir žiūrėjo į juos savo juodu žvilgsniu. Kartais tai darė atvirai, nesislapstydami, o kartais - slėpdamiesi už medžių.

Kas atsitiks, jei toks vaikas bus įleistas į namą? Yra legenda, kad vienas vyras įsileido tokį vaiką. Vaikas su labai juodomis akimis įsistebeilijo į vyrą ir pareiškė, kad į tualetą nebenori, o atėjo pasiimti jį. Vyras išbėgo iš namo, rėkdamas iš siaubo, ir mirė dėl plyšusios širdies.

Pirmasis pranešimas - 1998-ais metais

Vieną vėlyvą vakarą žurnalistas Brajanas Betelis iš Teksaso valstijos prisiparkavo aikštelėje prie kino teatro. Jis nespėjo išlipti iš automobilio, kai kažkas pabeldė į stiklą. Brajanas pasuko galvą ir pamatė du berniukus, kuriems galėjo būti 12-13 metų. Pirmasis, kiek aukštesnis, kalbėjo, o antrasis tylėjo. Pasirodo, jie norėjo pažiūrėti filmą, tačiau užmiršo namuose pinigus. Todėl prašo juos pavėžėti iki namų.

Iš pirmo žvilgsnio berniukai atrodė visiškai normalūs: apsirengę neiššaukiančiai, veido oda blyški, alyvos atspalvio. Tačiau Brajanas staiga pajuto nepaaiškinamą baimę. Jo viduje suveikė kažkokia signalizacija, kojos įsirėmė į vairą. Kaip vėliau pasakojo žurnalistas, kažką panašaus jaučia žmogus, kuriam reikia akimirksniu nuspręsti, ką daryti - muštis ar bėgti. Kažkas buvo ne taip, tačiau vyras negalėjo suprasti, kas būtent. Atrodo, nieko neįprasto - berniukai nori greitai sugrįžti namo pas mamą ir pasiimti pinigus.

Ir tuo metu susitiko jų žvilgsniai. Tik tuomet Brajanas pastebėjo jų akis - anglies juodumo akis. Nebuvo matyti nei vyzdžio, nei rainelės, nei baltymo. Vien tik juodos spalvos obuoliai! Jį apėmė neįveikiamas pirmapradis siaubas. Brajanas nenorėjo įsileisti berniukų į automobilį, tačiau staiga suprato, kad ranka pati tiesiasi link durelių rankenos, kad jas atidarytų!

Laimei, žurnalistas akimirksniui nukreipė žvilgsnį nuo anglies juodumo akių, pažvelgė šonan. Ir iš karto atitraukė ranką nuo durelių. Labai sunkiai Brajanui pavyko išsivaduoti iš sustingimo ir išvažiuoti iš aikštelės. Jis greitai apsižvalgė, tačiau nieko nebematė.

Vaikų niekur nebuvo. Namo Brajanas ne važiavo, o lėkė. Jei kas nors būtų pasitaikęs jo kelyje, tai tikrai nebūtų suspėjęs sustabdyti automobilio. Po kiek laiko Brajanas užsuko pas savo gerą draugą Čadą.

Pas jį svečiavosi dvi moterys. Kaip teigė Čadas, jos abi turėjo kažkokių ekstrasensorinių sugebėjimų. Brajanas tik pradėjo savo pasakojimą, norėdamas palikti informaciją apie visiškai juodas vaikų akis „desertui", kai viena moteris jį pertraukė: „Šių vaikų akys buvo juodos? Turiu mintyje - visiškai juodos?".

Kai Brajanas tai patvirtino, ji papasakojo, kad praėjusią savaitę tokius žmones matė sapne (o gal regėjime?): jie norėjo įeiti į jos namus, tačiau ji neįsileido, užrakino visas duris, uždarė langus. Moteris sakė: „Žinojau, jeigu jie įeis į vidų, tai nužudys mane". Ir po pauzės pridūrė: „Ir jus būtų nužudę, jei būtumėt įsileidę į automobilį".

Net praėjus keliems metams Brajanas prisipažino, jog nėra visu 100 procentų įsitikinęs, kas su juo nutiko tą vakarą: „Aš tikiu, kad buvau pavojuje, ir tikiu, kad jis kilo iš kažko nenusakomo. Tai, ką tada išgyvenau, buvo vienas iš baisiausių mano gyvenimo įvykių, ir aš neturiu jokio noro su kažkuo panašiu dar kartą susidurti".

Po to, kai istorija buvo paskelbta, Brajanas sulaukė daugybės klausimų ir... pasakojimų apie panašius atvejus. Kiekvieną dieną šių pasakojimų buvo vis daugiau ir daugiau.
Paprastai tai įvyksta prie privačių namų. Beldimas į duris, už kurių kantriai laukia maždaug 12-os metų berniukas. Kartais tai būna jaunuolis. Dažniausiai jie vaikšto dviese. Kartais vaikai sako, kad jiems reikia skubiai paskambinti, ir prašo įsileisti į namą, aiškina, kad pasiklydo. Nėra žinoma ar kas nors juos įsileido, ir kuo tas baigėsi. Tačiau yra žinoma, kad suaugusį žmogų apima paniška baimė. Ir, dažniausiai, kildavo pojūtis: kažkas čia ne taip. Aha, štai kas - akys!

Vaikai būna atkaklūs, ne prašo, o beveik reikalauja, kad juos įleistų vidun. Ir nė už ką nenueina, kol šeimininkas prieš nosį neužtrenkia durų ir neužsidaro name. Kažkodėl tai padaryti yra nepaprastai sunku. Žmonės pasakojo, kad tokias juodas akis kažkas matė realybėje, kažkas - sapnuose. Arba kažkokioje į miegą panašioje būsenoje. Tiems, kurie bendravo su vaikais, susidarė įspūdis, kad vaikai žymiai vyresni nei atrodo. O gal tai iš viso ne vaikai...

Jie ieško kur gyventi!

2005-ųjų metų spalio mėnesį apie vieną tokį atvejį papasakojo 47-ių metų moteris, vardu Ty, kuri jau 20 metų dirba butų nuomos agentūroje. Ji turi potencialiems nuomininkams aprodyti laisvus butus. Todėl jos bendravimo su pačiais įvairiausiais žmonėmis patirtis yra didžiulė, o intuicija, galima sakyti, neklystanti. Tačiau tą dieną ji negalėjo prisiversti savęs net žingsnį žengti iš biuro!

Nepažįstamasis į biuro duris pabeldė iš karto po pietų. Tai buvo gal 17-18 metų jaunuolis. Jis atvažiavo dviračiu. Paklausė, ar yra laisvų butų. „Prisimenu, kad staiga pajutau baisią baimę, vos tik pamačiau jo akis. Man nugara pradėjo bėgioti skruzdėlės, aš tiesiog pradėjau drebėti! Kiek dirbu, tokio atvejo dar nėra buvę, - pasakoja Ty. - Aš negalėjau žiūrėti jam tiesiai į akis. Man atrodė, kad aš tuoj mirsiu... Jis neartėjo prie manęs, paprasčiausiai stovėjo už slenksčio ir laukė, kad aš jį pakviesiu užeiti į vidų arba nusivesiu aprodyti laisvą butą. Nors vaikinas kalbėjo visiškai normaliai, aš užtrenkiau prieš jį duris ir nuskubėjau šalin - kuo toliau. Jaučiausi taip, tarsi man grėstų mirtinas pavojus. Ir visa tai - dėl jo akių. Jeigu būčiau ilgiau į jas žiūrėjusi, ko gero, nebūčiau galėjusi uždaryti durų. Po šio įvykio mano kūnas dar keletą valandų drebėjo".

Kita jauna moteris, kuri pasivadino Mise, pasakojo, kad su tokiu žmogumi - suaugusiu vyru - susitiko parduotuvėje, į kurią užsuko vakare po darbo nusipirkti arbatos. Jau eidama link išėjimo, ji stabtelėjo prie staliuko ir atsisėdo, norėdama išsitraukti automobilio raktelį, kuris įkrito kažkur giliai į rankinę. Ir netikėtai ji pajuto, kad kažkas ją stebi. Jis apsižvalgė ir žvilgsniu susitiko su nepažįstamuoju. Jo išvaizdoje nebuvo nieko krentančio į akis - džinsai, juodi marškinėliai, lengvas juodas švarkas, beveik juodi plaukai, šviesi oda, turinti nežymų alyvos atspalvį. O štai akys... Akys buvo „juodesnės nei juodos, nuo vieno krašto iki kito, visiškai be baltymų".

„Aš aplink jį pajutau kažkokią juodumą, pajutau blogį. Kai žiūrėjau jam į akis, kažkokiu būdu žinojau, kad šiame žmogaus kūne yra visiškai ne žmogus, ir aš pajutau, kad jis žino apie tai, kad aš suprantu. Ir dar vienas įdomus dalykas. Šalia jo buvo trys laisvi staliukai, tačiau žmonės pro juos praeidavo, net nesustoję. Niekas nesėdo arti jo. Man susidarė įspūdis, kad jam tai patinka, jis tarsi meta iššūkį žmonėms, tarsi klausia manęs: „Tai ką, irgi pabėgsi?“ Aš mintyse atsakiau: „Aš išeinu, nes jau ruošiausi išeiti“. Jutau, kad labai svarbu neparodyti jam savo baimės, nes jis vis stebėjo mane. Man norėjosi bėgti, tačiau susivaldžiau ir praėjau pro jį. Greitai praėjau, tačiau nebėgau. Sėdau į automobilį ir nuvažiavau. Visa tai mane gerokai išgąsdino, tačiau dabar aš žinau, kad šiame pasaulyje mes nesame vieni - jame yra ir nežmonės".

Porelė iš baro

Skipas Panelioto dirbo barmenu Nevados valstijoje. Kartą į barą užsuko padoriai apsirengusi porelė juodais akiniais. Iš pradžių barmenas nieko tokio nepagalvojo, tik truputį nustebo: žmonių apylinkėse    gyvena nedaug, daugumą jų pažįsta - mokėsi toje pačioje mokykloje, iki baro galima atvykti tik automobiliu, tačiau šie du ne atvažiavo, o atėjo. Ir paprašė atsigerti ko nors šalto. Skipas jiems pasiūlė alaus. Jie draugiškai    nusišypsojo: „Alaus? Gerai, pabandykime alaus“. Tylėdami sėdėjo prie staliuko ir apžiūrinėjo barą. O ką ten apžiūrinėti? Nieko įdomaus! Po to jie nusiėmė savo akinius.

Po kiek laiko Skipas vėl priėjo prie jų ir pasiteiravo, gal dar atnešti alaus. Ir tuomet jis pirmą kartą pamatė jų akis. Visiškai juodos. Nei vyzdžių, nei rainelės, nei baltymų - vien tik juoduma. Nustebęs Skipas draugiškai paklausė: „Gal jūs buvote pas okulistą?“ Moteris pasimetusi pažvelgė į vyrą, tarsi klausdama jo, ką atsakyti. O Skipas vėl savo: „Kas su jūsų akimis?"

Abu lankytojai pažvelgė į barmeną blogu žvilgsniu, kuriame buvo neapykantos ir baimės mišinys. Po to atsistojo ir išėjo.

Iš pažiūros jiems galėjo būti po 30 metų, apsirengę juodais verslo kostiumais. Jei ne akys, atrodytų visiškai normalūs žmonės. Tik jų žvilgsniuose juntama neapykanta išgąsdino Skipą. Ir kuo daugiau jis apie tai po to galvojo, tuo didesnę jautė baimę. Kaip jie atsidūrė šioje dykumos vietoje, jeigu neturėjo automobilio? Kaip jie čia atvyko? Kur jie dingo? Kodėl mokėjo visiškai naujomis kupiūromis, tarsi ką tik atspausdintomis? Kodėl nepaliko arbatpinigių? Kodėl paprastas mandagumas sukėlė tokią aštrią jų reakciją?

Kas jie tokie?

Pirmoji prielaida, ateinanti į galvą - tai liga. Iš tiesų, yra tokių ligų, kurios gali pažeisti akis ir pakeisti jų spalvą. Pavyzdžiui, sergant katarakta susidrumsčia lęšiukas, pasikeičia vyzdžio spalva. Jis pasidaro baltas. Neretai pažeidžiama rainelė ir tuomet ji susilieja su baltymu, o akys pasidaro baltos.

Sergant aniridija yra pažeidžiama rainelė. Jos arba visiškai nėra, arba ji pasidaro juoda ir susilieja su vyzdžiu, tačiau ir šiuo atveju baltymas nėra paliečiamas.

Yra liga - įgimtas dalinis arba visiškas rainelės nebuvimas. Šiuo atveju akys yra tarsi bespalvės, gali atrodyti tarsi visiškai juodos. Kartais pasitaiko ir juoda odena, tačiau taip pasitaiko nepaprastai retai. Tačiau tai jokiu būdu nepaaiškina vaikų juodomis akimis elgsenos ir tos baimės, kurią sukelia žmonėms savo pasirodymu.

Skeptikai teigia, kad visa tai yra paprasčiausia apgavystė. Jauni žmonės
į akis įsistato juodos spalvos kontaktinius lęšius ir gąsdina garbingus piliečius. Galima daryti prielaidą, kad kai kuriuos atvejus ši teorija gali paaiškinti, tačiau tikrai ne visus. Tai kaip paslaptingi apskritimai javų laukuose. Keletą kartų juos bandė sukurti žmonės. Tačiau, geriau apžiūrėjus, šie žmonių sukurti apskritimai tik labai mažai primena tikruosius.

Kyla logiškas klausimas: kodėl šios būtybės nebando įsiveržti į namą ar automobilį be kvietimo? Juk aišku, kad būdami tokie atkaklūs, jie tikrai gali pabandyti tai padaryti! Tačiau nedaro.

Tie, kurie nusiteikę mistiškai, randa paaiškinimą: jeigu tai kokia piktoji dvasia, vampyras ar demonas, tai taip ir turi būti. Jūs patys turite pakviesti užeiti į namus, tik tuomet jis galės parodyti savo kerų galią. Tokie prietarai egzistuoja daugelyje tikėjimų.

Kokiu tikslu piktoji dvasia ar demonas priima vaiko išvaizdą? Ogi tam, kas sukeltų gailestį. Kuris suaugęs žmogus nepagailės iš kelio išklydusio ar dėl kažko susirūpinusio vaiko ir neleis jam pasinaudoti telefonu?

Yra dar viena versija: vaikai juodomis akimis - tai ateiviai. Arba, gali būti, žmonių ir ateivių hibridai. Jie gali priimti bet kokią išvaizdą ir paveikti žmonių protą, sukeldami nekontroliuojamas emocijas, tarp jų - ir baimę. O juos išduoda būtent juodos akys. Tie, kas juos pasiuntė, tikriausiai, rekomendavo jiems susipažinti su žmonėmis, bendrauti, įeiti į jų namus, tačiau kategoriškai uždraudė patiems brautis vidun be leidimo. Ir jie klauso savo vadovų.

Tačiau kas jie tokie? Geri ar blogi?

Niekas niekada nepasakojo, kas nutiko po to, kai juodaakius įsileido į namą ar automobilį. Tam gali būti du paaiškinimai: arba juos sutikus baimė tokia didelė, kad niekas jų taip ir neįsileido, arba įsileido, tačiau po to jau niekam nieko nepapasakos...