Valstybės svarbos ateiviai: Netikros lėkštės (2-2)

Dar tyrimo pradžioje susimąsčiau: kada užuominų apie neatpažintus skraidančius objektus būta daugiausia? Paaiškėjo netikėta išvada. Pasirodo, daugiausia dokumentais pagrįstų faktų apie pastebėtus NSO būta Antrojo pasaulinio karo metais.

Karo sąjungininkai juos pastebėjo virš Saliamono salų ir Norvegijos jūros, Prancūzijos ir Vokietijos, Kinijos ir Sovietų Sąjungos. Karo veteranai pasakojo, kad, vykstant Kursko mūšiui, jie ne kartą matė švytinčius kamuolius ir lėkštės formos oro objektus. Yra liudininkų, mačiusių NSO vykstant Stalingrado mūšiui. Daugiausia kliūdavo lakūnams. Sprendžiant iš archyvinių dokumentų, lakūnus skrydžių metu nuolat lydėdavo mįslingi šviečiantys objektai, kurių jokiais ginklais nebuvo įmanoma nukauti. Jų greitis buvo fantastiškas. Švytintys kamuoliai - jie buvo vadinami fu faiteriais - tiesiog persekiodavo karo lakūnus.

Informacijos apie NSO nuolat pasirodydavo amerikiečių ir britų laikraščiuose, beje, solidžiausiuose leidiniuose. Štai tik viena žinutė, išspausdinta 1944 m. gruodžio 14 d. New York Times laikraštyje.

  Nors karas baigėsi, bet paslaptingų objektų stebėjimo procesas tęsėsi. 1945 metais NSO buvo nufotografuoti virš Hirosimos, ant kurios buvo numesta branduolinė bomba. 1946 metais tūkstančiai žmonių Skandinavijoje, Rusijos šiaurės vakaruose ir Rytų Europos šalyse naktimis stebėjo švytinčius objektus, kurių manevrai pranoko ano meto lėktuvų galimybes. Tokių pranešimų tuometėje užsienio spaudoje suskaičiavau daugiau nei dešimt. Beje, tikroji skraidančių lėkščių era prasidėjo 1947 m. birželio 24-ąją, Priminsiu, kad tą dieną Vakarų pakrantėje civilis lakūnas Kenetas Arnoldas vienmotoriu lėktuvu neva ieškojo dingusio draugo lėktuvo.

Pasak jo, maždaug trečią valandą popiet jis staiga išvydo devynių skraidymo aparatų grandinę. Priekyje skrido pusmėnulio formos lėktuvas-flagmanas, už jo aštuonių kilometrų virtinėje, mikliai laviruodami tarp kalnų viršūnių, sklandė kažkokie diskai. Šie buvo didelio bombonešio dydžio ir skriejo milžinišku greičiu.

„Sekiau juos dvi ar tris minutes, - žurnalistams pasakojo pilotas, - ir pastebėjau, kad savo forma šie buvo panašūs į keptuves lygiu paviršiumi, kuris lyg veidrodis atspindėjo Saulės spindulius. Iš vaizdo ir judėjimo pobūdžio jie priminė ant vandens šokčiojančias lėkštes."

Kenotui Arnoldui jas taip apibūdinus, pasaulyje paplito naujas - „skraidančios lėkštės" - terminas.
Vis dėlto išties „žvaigždiška“ istorija įvyko savaite vėliau. Ji daug kartų buvo aprašyta, todėl atpasakosiu trumpai, tik tam, kad priminčiau tuos neįtikėtinus įvykius.

Trumpai tariant, 1947 m. liepos 2-ąją nedidelio Naujosios Meksikos valstijos Rozvelo miestelio gyventojai danguje išvydo didžiulį švytintį objektą, kuris gana sparčiai skrido šiaurės vakarų link. Kitą dieną, liepos 3-iąją, JAV karinių oro pajėgų žvalgybos grupė už trijų šimtų kilometrų į šiaurės vakarus nuo Rozvelo aptiko disko formos neatpažinto skraidymo aparato nuolaužų. Po kelių dienų ši istorija pateko į spaudos puslapius.

Daug metų istorikai, tyrinėtojai, entuziastai siekė iš CŽV gauti nežinomos planetos skraidymo aparato nuolaužų.

  Jei tikėtume išslaptintų archyvų dokumentais, neatpažintų skraidančių objektų tema taip domino šalies vyriausybę, kad 1947 m. rugsėjo 24 d. JAV prezidentas Haris Trumenas priėmė sprendimą pradėti specialią, ypač slaptą operaciją „Madžestik-12“ šiai problemai tirti. Vadovauti operacijos parengimo darbams buvo pakviestas gynybos ministras Džeimsas Forestolas, apie tai jį informavo pats prezidentas:

„Jums suteikiami įgaliojimai kuo greičiau ir atsargiau perimti vadovavimą operacijai, kuri dabar bus vadinama „Madžestik-12“.

Jau po mėnesio, spalio 30-ąją, prezidentas Trumenas savo dienoraštyje paliko keistą įrašą: „...su valstybės sekretoriumi aptarta karinio įsikišimo galimybė, jei šalis būtų užpulta iš palydovo. Ar tokiu atveju turėtume planuoti priešintis?"

Dokumentai saugomi prezidento bibliotekoje ir dėl jų patikimumo jokių abejonių nekyla. Tačiau kyla klausimas: apie kokį palydovą kalbama? Iki pirmųjų dirbtinių Žemės palydovų paleidimo dar buvo likę dešimt metų. Nuo ko turėtų gintis JAV, jei tuomet ši valstybė buvo galingiausio pasaulio ginklo - atominės bombos - monopolininke. Ar ne nuo kosminių laivų, skriejančių Žemės orbita?

Iš visko sprendžiant, NSO pasirodymas taip domino JAV prezidentą, kad šis net informavo SSRS vadovybę apie tam tikrus įvykius ir su šiuo klausimu susijusias smulkmenas. Ar ši informacija tikrai patikima?

Apie tai kalbėjome su Vladimiru Jefimovičiumi Zamoroka, technikos mokslų kandidatu. Anot jo, šalių vadovai tada dar nebuvo sudarę oficialios sutarties keistis informacija apie NSO. Tačiau tai, kad diplomatiniais ir žvalgybos kanalais tokia informacija buvo perduodama - faktas.

Sklando legenda, esą vėliau Stalinas į Kremlių iškvietė Sergejų Pavlovičių Koroliovą, vadovavusį raketinės technikos kūrimo procesui. Jis buvo nuvestas į nedidelę salę, kurioje ant stalo buvo tvarkingai išdėliotos NSO nuotraukos publikacijų tekstai, telegramos. Daugelis dokumentų buvo anglų kalba. Ne, nieko išsinešti nevalia, dirbti galima tik šioje patalpoje. O dėl nakvynės, maitinimosi ir patyrusių vertėjų galite nesirūpinti. Viskas numatyta. Po dviejų dienų Koroliovas pranešė, kad pasirengęs kalbėti. Įžengė Stalinas: „Kokia jūsų nuomonė?" Koroliovas glaustai ją išdėstė: „Jei tie objektai ir egzistuoja, jie negali būti sukurti amerikiečių karinės pramonės įmonėse. Tai nėra potencialaus priešininko ginklai ir šaliai rimto pavojaus nekelia. O pats reiškinys, regis, yra tikroviškas ir jį reikia tyrinėti."

Staliną toks atsakymas esą nuramino, jis linktelėjo, padėkojo už konsultaciją ir patarė apie tai informacijos plačiai neskleisti. Pridūrė, kad ir kiti specialistai laikosi panašios nuomonės. Kurie specialistai, nepatikslino, bet galima numanyti, kad tai buvo tuomet atominę bombą kūrę Igoris Vasiljevičius Kurčiatovas, chemikas Aleksandras Vasiljevičius Topčijevas ir matematikas Mstislavas Vsevolodovičius Keldyšas.

Norėdamas likti sąžiningas, turiu pripažinti, kad visgi nepavyko rasti šią legendą patvirtinančių dokumentų. Negana to, kai kurie istorikai mano, jog 1947 metais Koroliovas nebuvo toks svarbus asmuo, kad Stalinas jį asmeniškai kviestų audiencijai. Tačiau SSKP CK archyvuose randama užuominų, kad Stalinas apie Rozvelo įvykius iš tikrųjų buvo informuotas. Ir amerikiečių dokumentai buvo analizuojami. Tad jei Koroliovo istorija tėra legenda, tai ji bent jau yra arti tiesos. Beje, nuo šiol į slaptų dokumentų kategoriją patenka visi pranešimai apie NSO stebėjimus SSRS teritorijoje.

Aleksandras Vasiljevičius Topčijevas 

Jei tikėsime JAV Kongreso archyvų dokumentais, Amerikoje tada buvo kilusi tikra psichozė, susijusi su NSO. 1947 m. gruodžio 30-ąją valstybės gynybos sekretorius Forestolas pasirašė dekretą Rait Patersono aviacijos bazėje įkurti specialią grupę NSO reiškiniams tirti. Darbui buvo pakviesti geriausi JAV mokslininkai. Jų užduotis - rinkti iš įvairių šaltinių gaunamą su NSO susijusią informaciją, ją analizuoti ir pagal galimybes nustatyti, kam priklauso šie paslaptingi objektai.

JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris 1952 m. lapkričio 18-ąją keturiasdešimt penkias minutes kalbėjosi su aukščiausiais šalies kariuomenės vadovais, tarp jų ir admirolu Rosku Hilenkoteriu, žmogumi, pradėjusiu ufonautų epopėją JAV ir labiausiai išmanančiu šiuos klausimus. Tą dieną admirolas Eizenhaueriui pateikė dokumentus, bylojančius apie nuo 1947 metų stebėtus NSO.

Mstislavas Vsevolodovičius Keldyšas

Įdomu tai, kad lygiai tuo pačiu metu JAV armijos struktūrose buvo sukurta kariškiams skirta instrukcija, kurioje numatyta, kaip elgtis pastebėjus NSO ir kokia forma pranešti apie tai, kas buvo pamatyta. Iš šios instrukcijos paaiškėjo, kad karinė vadovybė NSO išskiria kaip ypatingą oro objektų rūšį, kitokią nei įprastos aviacijos technikos priemonės. Nuo 1960 metų į JAV Denverio karinių oro pajėgų akademijos lakūnų mokymo programą įtrauktas kursas apie neatpažintus skraidančius objektus ir įspėjimai apie galimą ateivių iš kitų planetų pasirodymą Žemėje.

Sovietų mokslui vadovaujantys valdininkai, atvirkščiai, neskubėjo tirti neatpažintų skraidančių objektų. Jie kovojo su „buržuaziniais pseudomokslais“ - genetika ir kibernetika. Suprantama, į tą pačią kategoriją pateko ir ufologija.

Kokių nors užuominų apie NSO mėginau ieškoti ir sovietų oficialiuose dokumentuose. Vienintelė užuomina rasta 1952 metų dokumente. Pranešime, skirtame 35-osioms Spalio revoliucijos metinėms, SSKP CK Prezidiumo narys Michailas Pervuchinas taip komentuoja Vakarų žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie neatpažintus skraidančius objektus: „Amerikiečiai prarado ramybę, jie nieko neveikia, tik žvalgosi į dangų, tad kai kuriems pradėjo vaidentis keisti objektai, primenantys didžiules skraidančias lėkštes, keptuves ir žalius ugninius kamuolius. Amerikiečių laikraščiai ir žurnalai išsamiai aprašo visokių „liudininkų" pasakojimus. Kaip neprisiminsi patarlės: „Baimės akys didelės“.

Neatsitiktinai pacitavau šią ištrauką - kaip tik nuo 1952 metų SSRS įsigali nuostata visiškai tylėti apie NSO problemas. Tašką ką tik Sovietų Sąjungoje prasidėjusioms mokslinėms diskusijoms padėjo 1968 metų vasario mėnesio Pravdos laikraščio publikacija. 1968 m. vasario 29 d. numeryje buvo išspausdintas griežtas straipsnis „Ir vėl skraidančios lėkštės?". Jame neatpažinti skraidantys objektai pavadinti prasimanymais, kurie nepagrįsti jokiais moksliniais įrodymais. O žmonės, į šią problemą žvelgiantys rimtai, paskelbti kaip nieko moksle neišmanantys.

Pravdos laikraščio archyve pavyko rasti įdomų dokumentą. Tai - kolektyvinis Žukovskio karinių oro pajėgų akademijos mokslo darbuotojų laiškas, kuriame rašoma apie NSO tyrimo svarbą šalies gynybai. Žymiausi aviacijos konstruktoriai kreipėsi į vyriausybę prašydami įkurti specialią organizaciją NSO reiškiniams tyrinėti. Tačiau į nedrąsius mokslininkų prieštaravimus niekas neatsižvelgė. Po triuškinamo straipsnio Pravdoje bet kokia rimtesnė diskusija apie būtinybę tyrinėti NSO buvo neįmanoma.

Kariškiai ir lakūnai, susidūrę su NSO, vengdami tarnybinių nemalonumų, apie tai tylėdavo. Mokslininkai irgi buvo linkę neafišuoti domėjimosi NSO, baimindamiesi save diskredituoti mokslo bendruomenės akyse.

O Jungtinėse Amerikos Valstijose informacija apie neatpažintus skraidančius objektus pasirodydavo bauginamai reguliariai. Amerikiečių spauda tarytum pratrūko, Laikraščių leidėjai, lyg būtų susitarę, nuolat pranešinėjo apie tai, kad „lėkštės" be paliovos suka ratus virš saugomiausių rajonų. Ypač dažnai - virš branduolinių tyrimų) centrų Los Alame ir Las Vegase, kur vykdomi branduolinio ginklo tobulinimo darbai. Būta išties masinių antskrydžių: 1950 metų kovo mėnesį buvo pastebėta, kad „šalia Naujosios Meksikos valstijos branduolinio ginklo gamyklos draudžiamosios zonos praskrido daugiau nei 500 sidabrinių diskų".

Kiek patikimi šie duomenys, dabar jau niekas negali atsakyti. Tiesą sakant, turiu savąją versiją apie tokį įtartiną kitų planetų būtybių aktyvumą prie amerikiečių branduolinių objektų. Prieš keletą metų rankose teko laikyti JAV karinės žinybos instrukciją, reglamentuojančią, kaip turi elgtis kariškiai, „kontaktuodami su NSO“.

Joje buvo vienas įdomus punktas, susijęs su žiniasklaida. Jame primygtinai reikalaujama „žurnalistams suteikti kuo daugiau informacijos apie NSO. Be to, su šia tema susijusius prasimanymus, gandus ir juokelius pateikti kaip rimtą informaciją. Skatinti fantazuoti. O tikrus faktus ir technines detales kruopščiai slėpti..."

Pasirodo, dar 1953 metais CŽV iniciatyva buvo sudarytas kompleksinis planas, skirtas žmonėms dezinformuoti taip, kad tikrąją informaciją apie NSO nustelbtų daugybė prasimanymų ir absurdiškų pranešimų.

Apie tokios veiklos mastą liudija šis dokumentas. Ilgą laiką jis tarnavo kaip pagrindinis istorikų ir NSO fenomeno tyrėjų argumentas.

„Visiškai slaptai. Tik skaityti.

Baltieji rūmai. Vašingtonas.

„Madžestik-12“

(Šiuo kodu buvo žymimi darbai, susiję su NSO tyrinėjimu.)

Įvadinis instruktažas naujai išrinktam prezidentui Eizenhaueriui".

Sudarytas 1952 m. lapkričio 18-ąją. Dokumente aiškinama jo slaptumo esmė, lygmuo ir priežastys, dėl kurių buvo pradėta vykdyti NSO fenomeno programa, asmenų, kuriems leidžiama dirbti, sąrašas. Pateiktame sąraše išvardyti: gynybos ministras, Karinio jūrų laivyno viceadmirolas, Karinių oro pajėgų vadas, trys generolai (tarp jų - aviacijos bazės viršininkas), mokslų daktarai (fiziologas, biofizikas, aviacijos konstruktorius, astrofizikas, fizikas) ir, žinoma, Nacionalinės saugumo tarybos atsakingasis sekretorius ir CŽV psichologinės strategijos skyriaus šefas.

Didžiąją dokumento dalį sudarė 1947 metais Naujosios Meksikos valstijoje sudužusio skraidančio disko tyrimo medžiaga. Aprašant NSO buvo pateiktos nuorodos į detalesnius priedus (priedas „B“ - nuolaužų tyrimas; „C“ - humanoidų kūnų tyrimas; „D“ - disko konstrukcijos tyrimas; „E“ - rašytinių užrašų tyrimas; „G“ - aparato judėjimo principo tyrimas), bet pačių priedų nebuvo rasta. Viso dokumento apimtis - septyni puslapiai.

Dokumentas buvo išspausdintas ant oficialaus blanko, su antspaudu ir JAV prezidento parašu.

Tik visai neseniai nepriklausomi ekspertai nustatė: šis dokumentas - gerai atlikta klastotė.

Pavyzdžiui, terminas „riboto naudojimo informacija" dokumentuose oficialiai pradėtas vartoti tik po dešimties metų.

Negana to, prezidento Hario Trumeno parašas buvo nukopijuotas iš kito dokumento, saugomo JAV Kongreso bibliotekoje. Abu parašai - tiksli jų kopija, bet juk žinoma, kad žmogus nesugeba dukart pasirašyti visiškai vienodai.

Kam prireikė tokio didelio masto mistifikacijos, į kurią nesibodėta įpainioti paties prezidento? Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų grįžti kelis dešimtmečius į praeitį, kai į žurnalistų rankas pateko sensacinga vaizdajuostė, kurioje esą buvo užfiksuotas kitos planetos ateivio, rasto tarp skraidymo aparato nuolaužų, kūno skrodimas. Šis aparatas sudužo 1947 metais netoli to paties Rozvelo miestelio. Kiek iečių buvo sulaužyta dėl šių kadrų!

Vieni tvirtino, kad tai nebuvo iš kitos planetos atskridęs lėktuvas, šis esąs Sovietų Sąjungos paleistas slaptas žvalgybinis zondas. Kiti, atvirkščiai, manė, kad JAV specialiosios tarnybos slepia informaciją apie pirmąjį kontaktą su ateiviais, nes šis kažkodėl buvęs nesėkmingas.

Per 50 metų ši istorija apaugo tokiomis legendomis, kad bet kokie įrodymai ar paneigimai niekada neatrodys išsamūs.

Atlikdami savarankišką tyrimą, šį įrašą parodėme Rusijos medicinos mokslų akademijos (RMMA) Žmogaus morfologijos MTI direktoriui, garsiam patologinės anatomijos specialistui Levui Kakturskiui. Anot jo, vaizdajuostė yra suklastota. Bent jau tie, kurie vaizdajuostėje vaidino skrodimą atliekančius medikus, su medicina visiškai nėra susiję:

„Jų veiksmai neprofesionalūs. Šie žmonės daro daug nereikalingų judesių, matyti, kad nemoka naudotis instrumentais. Taip pat jie neišėmė organų, kaip paprastai daroma, o paėmė tik mažą gabalėlį medžiagos neva histologiniam tyrimui. Patologinės anatomijos specialistai taip nesielgia. Nebuvo nė laboratorinio stalelio, ant kurio dedami organai. Tarytum tai būtų visiškai ne patologinės anatomijos skyrius..."

Reikia pripažinti, kad medžiagos patikimumu verčia abejoti ne tik patologinės anatomijos specialistų veiksmai. Vaizdajuostėje nuolat kito vaizdo ryškumas. Žinoma, dėl to galima kaltinti penktajame dešimtmetyje kariškių naudotų vaizdo kamerų ypatumus. Visgi operatoriaus darbo brokas pasireiškia kaip tik tada, kai norisi įžiūrėti detales...

Tikriausiai prie tokios pačios išvados priėjo ir slapta Maskvos valdininkų komisija, tyrusi šią vaizdajuostę. Visgi pripažinti vaizdajuostę klastote - dar nereiškia rasti atsakymą į klausimą, ką slepia JAV ir kam prireikė legendų apie NSO,

Pirmosios komisijos išvados buvo paprastos. Vieta, kurioje buvo rastos neatpažinto skraidančio objekto nuolaužos, yra netoli slapto eksperimentinio JAV karinės technikos pavyzdžių bandymų centro ir daugybės uždarų zonų bei miestų. Pavyzdžiui, čia yra dislokuota Karinių oro pajėgų 509-ojo pulko aviacijos bazė - vienintelis pasaulyje atominėmis bombomis apginkluotų bombonešių „B-29“ padalinys. Šis elitinis aviacijos padalinys buvo įkurtas 1945 metais, Hirošimos ir Nagasakio bombardavimo išvakarėse.

Toliau tirdama rajoną, kuriame užfiksuotas incidentas, sovietų žvalgyba pranešė, kad netoli nuo tos vietos, kur buvo aptiktos NSO nuolaužos, yra du poligonai. Juose vykdomi iš vokiečių pagrobto raketinio sviedinio „Fau-2“ bandymai. Maskvos tyrėjai prieina prie išvados - imitavę NSO sudužimą, JAV pareigūnai norėjo užmaskuoti nesėkmingai pasibaigusį trofėjinės raketos paleidimą.

Versija, kad Jungtinėse Valstijose tada vietoj NSO nukrito vokiečių raketa „Fau-2“, gana ilgai buvo vienintelė. Tačiau po keturiolikos metų, 1961-aisiais, buvo išslaptinti „Fau-2“ bandymų duomenys, panaikinta žyma „Visiškai slaptai" ir paskelbta ataskaita apie visus raketos paleidimo atvejus. Šie 1947 m. liepos 2-osios duomenys rodo, kad tą dieną, kai neva sudužo NSO, raketos poligonuose apskritai nebuvo leidžiamos. Vadinasi, buvo kažkokia kita priežastis? Vėl NSO?

Kosminių raketų ekspertas Igoris Lisovas, paklaustas apie amerikiečių duomenų patikimumą, pareiškė:

„Visos iki vienos trofėjinės „Fau-2“ yra suskaičiuotos. Iš viso buvo 61 raketa. Dvi jų nebuvo paleistos. Apie visas kitas žinoma viskas - data, laikas, mokslinės aparatūros rinkiniai. Tiesa, yra buvę, kad dėl neaiškių priežasčių teko perkelti paleidimo laiką. Tačiau pagal datą artimiausia mūsų incidentui raketa buvo paleista 1947 m. liepos 10-ąją. Jei kalbėtume vien apie technines galimybes nuskristi nuo Vait Senso iki Rozvelo (atstumas - 205 kilometrai), tai tokį skrydį gebėtų atlikti tik „Fau-2“. Kitos rūšies raketos tokio atstumo neįveiktų. Tiesa, amerikiečiai „Fau-2“ raketos taip toli nebuvo paleidę. Jie bandė raketą paleisti daugmaž vertikalia kryptimi, kad ji nukristų poligono teritorijoje. Tas poligonas buvo nusidriekęs 150 kilometrų nuo šiaurės į pietus."

Apie tai, kad penktojo dešimtmečio pabaigoje JAV sudužo slaptas objektas, sužinojome visai neseniai. Iš ne per seniausiai išslaptintų archyvų dokumentų matyti, kad amerikiečių kariškiai Naujosios Meksikos valstijoje vykdė slaptą „Mogul" projektą. Taip buvo vadinama JAV gynybos ministerijos programa, skirta žvalgybinio lėktuvo prototipui, kuris galėtų fiksuoti visus SSRS teritorijoje vykdomus branduolinius bandymus, sukurti. Kaip tik šis „Mogul“ lėktuvas tada ir sudužo Rozvele, Norėdama tai nuslėpti, CŽV esą ir griebėsi beprecedentės ir ilgus metus skleidžiamos mistifikacijos, pavadintos „Rozvelo stebuklas".

Tad pasaulis išgirdo nuostabią pasaką. Mokslininkai, kurie rimtai ėmėsi tyrinėti „tarpplanetinio kontakto" atvejį, buvo sugėdinti. Lyg keistas disonansas vieningam demaskuojančiųjų chorui šiandien skamba admirolo Roskou Hilenkoterio po daugelio metų, jau pasitraukus

iš karinės tarnybos, ištarti žodžiai: „Skraidančios lėkštės egzistuoja! - rašė jis. - Tai išmintingai valdomi lėktuvai, prieš kuriuos mūsų gynyba yra bejėgė. Kariškiai slepia tiesą apie stebėjimus, stengiasi

sukompromituoti ir išjuokti liudininkus, viską vadindami iliuzijomis ir mistifikacija." Kodėl gerbiamas admirolas, kuris, įsakius pačiam Eizenhaueriui, neramiame penktajame dešimtmetyje tyrinėjęs kontaktų su NSO atvejus, sulaukęs senatvės leidžiasi būti viešai išjuokiamas?

Dabar amerikiečių admirolui Hilenkoteriui antrina ir jo kolega rusų pulkininkas Aleksandras Aleksandrovičius Plaksinas, daugelį metų dirbęs NSO reiškinius tyrusioje slaptoje Generalinio štabo grupėje. Kalbinamas jis pareiškė: „Rozvelo byla" - didžiausia pasaulinio masto falsifikacija. Tačiau jos tikslas buvo ne tik nuslėpti slaptus bandymus, bet ir nukreipti visuomenės dėmesį nuo praktinių tyrinėjimų, susijusių su NSO ir kontaktais, suklaidinti ją pasitelkiant teiginius apie mistiką ir fantazijas..."

Vis dėlto buvo užfiksuota daugybė kontaktų su NSO. Kartais jie ne tik atsidurdavo kariškų akiratyje - NSO atakuodavo lėktuvus, bandydavo sąveikauti su budėjimo tarnybomis, pikiruodavo tiesiog virš dislokacijos pozicijų...

Ištrauka iš "Valstybinės svarbos ateiviai"