Velnio skylė Mirties slėnyje

Amerikoje yra nemažai anomalinių vietų, kuriose pastebėta nelaboji jėga. Apie tai byloja netgi šių vietų pavadinimai: Velnio žiedas, Kelias  į niekur, Velnio kanjonas, Velnio bokštas. Tačiau iš visų šių keistų vietų ypač išsiskiria JAV vakaruose, pačiame Mohavės dykumos centre esantis Mirties slėnis. Tai yra siaura ilga lyguma, iš visų pusių suspausta ištisine uolų siena.

Apie šių vietų nesvetingumą ir paslaptingumą liudija tarpeklio Juoduosiuose kalnuose, esančiuose Mirties slėnio rytuose, pavadinimas - Dantės viršukalnė. Iš tarpeklio iš tiesų atsiveria vaizdas į negyvenamą dykumą, virš kurios visą laiką raibuliuoja velniškas miražas. Tai pati sausiausia ir

karščiausia vieta vakarų pusrutulyje.

Vasaros dienomis daugiau nei 50°C temperatūra - įprastas dalykas. 1913 m. liepos 13 d. Mirties slėnyje buvo užfiksuotas 57°C karštis - šis rekordas iki šiol nepagerintas. Būtent tokioje vietoje ir randasi Velnio skylė.

Mirtinai pavojinga vieta

Apie Velnio skylę gerai žino ir daug papasakoti gali amerikiečių mokslininkas ir žurnalistas Džonas Maglensas. Jisai yra dalyvavęs ne vienoje įdomioje kelionėje į anomalias pasaulio vietas. Jis teigia, kad pati baisiausia vieta Žemėje, kurioje jam teko lankytis, - tai Velnio skylė.

Prieš keletą metų Džonas Amerikos geografų draugijos nurodymu lankėsi JAV vakarinėse valstijose. Jis tyrė kai kuriuos anomalius reiškinius Mirties slėnio nacionaliniame parke. Savaime suprantama, kad jis negalėjo neapsilankyti vienoje iš keisčiausių ir paslaptingų vietų.

Velnio skylė - tai bedugnis šulinys, įduba žemėje, kurios gylio dar niekam nepavyko išmatuoti. Gali būti, kad skylė yra gilesnė už garsųjį Kolos gręžinį.

Geologai mano, kad tai yra ne kas kita, o plyšys tarp dviejų tektoninių plokščių, kurios šioje vietoje yra truputį pasislinkusios viena nuo kitos. Kai kuriuose šaltiniuose skelbiama, kad skylės dydis paviršiuje yra apie 9x12 metrų. Tačiau Džonas, pats atlikęs matavimus, tvirtina, kad tikrasis šio šulinio dydis yra žymiai mažesnis -1,8x5,6 metro.

Dabartiniu metu gauti leidimą apsilankyti šioje keistoje vietoje nėra taip lengva. Nuo „laukinių" turistų Velnio skylė aptverta 2 m aukščio spygliuotos vietos tvora. Už tvoros gali patekti tik organizuotos grupės arba žmonės, turintys specialius leidimus, kuriuos išduoda parko vadovybė. Tai nėra bereikalinga atsargumo priemonė.

Žmogui būti šioje vietoje nėra nepavojinga. Kaip teigiama indėnų legendoje, šioje skylėje gyvena piktoji dvasia, kuri gali nužudyti kiekvieną, kas priartėja prie jos gyvenamosios vietos, o naktimis ji išlenda iš skylės ir tikrina ar nėra kur nors pašalinių.

Netoliese Velnio skylės gyvenantys pajuto genties indėnai tiki tuo, kad, užmigus šalia šulinio, niekada neatsibusi. Jų šamanai tvirtina, kad piktoji dvasia, gyvenanti šulinyje, jaučia, kai kažkas svetimas priartėja prie jos urvo. Tuomet ji išlenda iš jo ir uždusina auką. Kitu metu, kai piktosios dvasios niekas netrikdo, ji ramiai snaudžia po žemėmis.

Džonas pasakoja, kad tuo metu, kai jis tyrė Velnio skylę, jo savijauta labai pablogėjo: pašoko kraujospūdis, ėmė suktis galva, gerklėje pajuto pykinimą. Po to žurnalistas pajuto nenumaldomą norą atsigulti tiesiog ant žemės ir miegoti, miegoti, miegoti...

Jis atsigavo ant kušetės apsauginio vagonėlyje. Pasirodo, Džonas neteko sąmonės ir parkrito ant žemės. Apsaugininkas, tai pamatęs, jį ištraukė iš pavojingos vietos ir atgaivino.

Tokie atvejai, kai žmonės prie Velnio skylės pasijaučia blogai, nėra reti. Mokslininkai tai sieja su metano ar kitų kenksmingų dujų išsiskyrimu. Iš kur šios dujos išsiskiria, kol kas niekas nežino, tik žinoma tai, kad jų išsiskyrimas yra nereguliarus. Galima teigti, kad Džonui pasisekė. Arba į jį atkreipė dėmesį šulinio šeimininkas.

Bedugnė praraja

Velnio skylėje 90-120 metrų gylyje nuo paviršiaus yra požeminis ežeras. Toks skaičių skirtumas paaiškinamas tuo, kad vandens lygis nuolat kinta. Kai kurie mokslininkai mano, kad potvyniai ir atoslūgiai yra susiję su Mėnulio poveikiu. O štai šio vandens šaltinio gylio iki šiol niekam nepavyko nustatyti. Pirmieji bandymai tai atlikti buvo XX amžiaus pradžioje, tačiau jie nebuvo sėkmingi.
Praėjus maždaug pusei amžiaus buvo pabandyta metaliniu trosu į dugną nuleisti svarmenį. Tačiau trosas už kažko užkliuvo ir nutrūko. Toks pat likimas ištiko ir antrą trosą. Po šių įvykių ėmė sklisti gandai, kad vandens telkinio dugne gyvena kažkoks didžiulis gyvūnas, kuris neleidžia atlikti tyrimų, o gal tai ta pati piktoji dvasia, apie kurią pasakojama indėnų legendose, ar pats velnias, saugantis įėjimą

į savo karalystę.

1999-ais metais į požeminį ežerą buvo nuleista valdoma televizijos kamera, aprūpinta galingu prožektoriumi. Informacija apie šį tyrimą pasirodė tik po ketverių metų. Paaiškėjo, kad maždaug 80-ies metrų gylyje povandeninio šulinio sienos prasiplėtė. O dar po šimto metrų jų iš viso nebuvo galima įžiūrėti.

220 metrų gylyje prožektorius išsijungė, todėl toliau buvo filmuojama visiškoje tamsoje. Kai buvo pasiektas 230 m gylis, kamera ėmė suktis ir siūbuoti, panašu, kad ji pateko į sūkurį. Kamera ėmė kilti aukštyn, kilimo metu 15 sekundžių buvo fiksuojama melsva šviesa, einanti iš apačios.

Vartų sargai

Požeminio ežero vandens temperatūra yra apie 33°C. Tačiau vanduo visiškai ne toks, prie kokio mes esame įpratę kasdieniniame gyvenime. Šiuolaikiniame moksle yra toks terminas „sunkusis vanduo“. Iš pažiūros jis niekuo nesiskiria nuo įprasto vandens, tik sudarytas ne iš deguonies ir vandenilio, o iš deguonies ir deuterio, vandenilio izotopo.

Šį vandenį dar galima pavadinti mirusiu vandeniu. Gyvūnai, geriantys sunkųjį vandenį, labai greitai miršta. Biologai ne be pagrindo teigia, kad šiame vandenyje neįmanoma gyvybė. Tačiau vis tiek šioje nuodingoje aplinkoje gyvybė yra! Bent jau viršutiniuose vandens sluoksniuose.

Išgyvenimo čempionė yra mažytė žuvytė rainė. Tik ji nėra ta, kuri gyvena mūsų upėse ir ežeruose. Ji vadinama velniškąja raine (cyprinodon diabolis ). Šios žuvytės yra tarsi vartų sargai, sergstintys įėjimą į šią „mirties karalystę". Tai niekuo neišsiskirianti mažytė žuvytė. Jos vidutinis ilgis yra 19 mm. Tačiau rainės sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos yra tiesiog nepaprastas. 60 tūkstančių metų rainė atlaikė ledynų periodą, po to aukštą dykumos temperatūrą, o po to ir gyvenamosios aplinkos naikinimą, kurį atlieka žmogus.

Būtent žmogaus veikla ir baigia sunaikinti šias žuvytes. Velniškoji rainė laikoma pačia rečiausia žuvimi pasaulyje. Tai suprantama - jų liko vos apie pusę šimto. Bent jau taip teigia ichtiologai, bandę tirti požeminį ežerą.

Pirmasis rimtas smūgis rainės gyvenamajai aplinkai buvo suduotas XX amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoje, kai vietiniai fermeriai ėmė neteisėtai naudoti gruntinius vandenis savo laukų drėkinimui, todėl požeminio ežero lygis žymiai nukrito. Nors gamtosauginė organizacija laimėjo teismo bylą prieš fermerius, rainių populiacija ir toliau greitai mažėjo.

Buvo bandoma perkelti žuvytes į kitą vietą, tačiau šie bandymai baigėsi nesėkme. Gali būti, kad jau netolimoje ateityje ežero vanduo iš tiesų taps miręs, be jokios gyvybės. Arba šulinio šeimininkui teks ieškoti kitų vartų sargų.

Šeimininkas išeina pasivaikščioti

Velnio skylė - viena iš anomalių zonų. Šioje vietoje yra stebimi NSO, vaiduokliai, kamuoliniai žaibai, laiko postūmiai, dėl kurių dingsta žmonės.

Džonas prie Velnio skylės buvo vos porą valandų, ir tai buvo dieną, todėl nepastebėjo nieko anomalaus. Tačiau apsauginis, suteikęs pirmąją pagalbą, pasakojo, kad buvęs jo porininkas matė, jog vidurnaktį, šviečiant Mėnuliui, iš skylės išlindo keistas dviragis sutvėrimas, panašus į velnio, vaizduojamo paveiksliukuose, ir drakono su galinga dantyta uodega hibridą. Keletą akimirkų pastovėjusi prie prarajos, būtybė žengė šalin ir išnyko dykumos gilumoje. Kitą dieną porininkas padavė pareiškimą išeiti iš darbo. Apsauginis, kuris Džonui papasakojo šią istoriją, nieko panašaus nematė.

Kas gali pasakyti - ar iš tiesų buvo toks atsitikimas, ar eilinis pasakojimas turistams pagąsdinti? Tačiau neabejotina tik viena: anomaliose zonose, panašiose į Velnio skylę, yra stebimi fenomenai, kurių mokslas negali paaiškinti ir kurių žmogaus protas nesugeba suprasti.