Vika – išlikusi senovinė neopagoniška religija

Jei jau ragana, tai visiems laikams“. Šis pasakymas skirtas pašiepti moterį, ypač žiūrint iš santykių tarp vyro ir moters konteksto. Iš pirmo žvilgsnio linksmas posakis toks nėra. Ši patarlė populiari tarp vikos religijos pasekėjų ir rodo jų požiūrį į mirtį – tam, kad siela galėtų mokytis ir vystytis, ji keletą gyvenimų turi atgimti tuo pačiu pavidalu.

Mokantys saugoti paslaptis

Vika – neopagoniška religija, turinti tam tikras apeigas, sezoninius ritualus ir savotiškas religines, magiškas ir etines taisykles, paremtas gamtos garbinimu. Ši religija pradėjo populiarėti 1954 metais Džeraldo Gardnerio, buvusio Anglijos valstybės tarnautojo, dėka. Jis tvirtino, kad vika – išlikusi senovinė religija, kuri slapta egzistavo daugelį šimtmečių. Šios religijos šaknys siekia dar prieš krikščionybę Europoje paplitusią pagonybę. Gardnerio teiginius negalima vienareikšmiškai patvirtinti, daugume tyrinėtojų teigia, kad vikos religija atsirado ne anksčiau 1920-ųjų metų. Tačiau yra duomenų, kad vika paremta senaisiais keltų tikėjimais ir Europos Šiaurės šalių būrimo tradicijomis.

Šios religijos pasekėjai tiki, kad daugelį šimtmečių vikos tikėjimas buvo perduodamas iš motinos dukrai, iš tėvo sūnui. Vikos pasekėjai sudarydavo bendrijas – kovenus, kuriuose būdavo nuo 12 iki 30 žmonių. Formaliai vikos pasekėjai išpažino krikščionybę, tačiau paslapčia laikėsi savo originalių tradicijų ir atlikdavo savo ritualus. Būtent mokėjimas neišduoti paslaptis ir apsaugojo vikos pasekėjus nuo persekiojimo iš oficialiosios krikščionių bažnyčios pusės, o patį tikėjimą – nuo visiškos užmaršties ir išnykimo.

Vikiečių bendrijos buvo įkurtos Airijos šiaurėje, pietinėse miškingose Anglijos grafystėse, Prancūzijos šiaurės-vakarų pakrantėje. Padavime teigiama, kad Normandijos hercogas Vilhelmas Užkariautojas, 1066 metais atlikęs pergalingą žygį iš Europos į pietinę Anglijos dalį, užsitikrino vikos burtininkų ir raganų paramą. Šie savo magiškų ritualų pagalba padėjo hercogui Heistingso mūšyje nugalėti Anglijos karaliaus Haroldo II, kuris žiauriai persekiojo vikiečius, armiją.

Vilhelmas Užkariautojas 1066 metų gruodžio 25 dieną buvo karūnuotas Londono Vestminsterio abatijoje ir tapo naujos karališkosios dinastijos pradininku. Po Vilhelmo mirties pirmųjų kryžiaus žygių įkvėpėjas popiežius Urbonas II, išgirdęs apie slaptas vikiečių bendrijas, ėmėsi žygių sunaikinti eretikus. Dešimtys popiežiaus agentų naršė po Anglijos teritoriją, ieškodami netikro tikėjimo atstovų, ir tik Urbono II mirtis 1099 metais vikos pasekėjus apsaugojo nuo visiško išnaikinimo.

Vikos tikėjimas

Vikiečių moralė paremta posakiu: „Jeigu tai niekam nekenkia, daryk ką nori“. Tai – laisvos valios pasireiškimas kartu su pareiga atsakyti už savo paties veiksmus. Toks derinys gana patrauklus tiems žmonėms, kurie pavargo nuo griežtų pagrindinių religijų dogmų. Kita vikiečių moralės dalis įkūnyta Trigubo sugrįžimo dėsnyje, kuris aiškinamas taip – viskas, gera ar bloga, ką padarysi kitiems, tau sugrįš trigubai (tai panašu į Rytuose paplitusią karmos idėją).

Dauguma vikiečių garbina Dievą ir Deivę, laikydami juos lygiateisėmis, viena kitą papildančiomis priešybėmis, savyje įkūnijančiomis visus įmanomus gamtos pasireiškimus. Dievas kartais simboliškai sutapatinamas su Saule, o Deivė – su Mėnuliu. Dievu tradiciškai laikomas keltų Raguotasis Dievas (Kernunosas). Jam būdingos savybės – seksualumas, agresyvumas, triukšmingumas, aistra gamtai ir medžioklei.
Vikiečiai Raguotąjį Dievą vaizduoja pagal senovės graikų tradiciją – rudais garbanotais plaukais, raguotą, barzdotą ir ožio kanopomis, o kartais, atiduodami duoklę Senovės Egipto mitologijai, didingu Ozyriu, savo rankose laikančiu magišką tridantį ir durklą.

Deivė vadinama Trejybe, susiejant jos pasireiškimo formas – „Mergina“, „Motina“ ir „Senutė“ – su trejomis Menulio fazėmis. Kartais ji garbinama kaip pradinė Dievui esybė, kuri savyje apima absoliučiai viską.

Vikiečius supantis pasaulis pilnas šviesos, spalvų ir kūrybos. Jie mirtį priima džiaugsmingai ir ją laiko ilgai laukta galimybe susitikti su anksčiau mirusiais draugais, artimaisiais ir giminaičiais, o svarbiausia – su Deive ir Raguotuoju Dievu, kurie suteikia ilgai lauktą išsivadavimą iš žemiškųjų rūpesčių.

Šventės ir ritualai

Vikiečiai švenčia aštuonias Metų Rato šventes – taip vadinamus šabus. Švenčiamos keturios didžiosios šventės, kurios pažymi metų laikų pasikeitimus ir sutampa su senovinėmis keltų ugnies apeigomis. Kitos keturios mažesnės šventės – tai vasaros ir žiemos saulėgrįža, taip pat pavasario ir rudens lygiadienis.

Kiekviena tokia šventė turi tris dalis. Pirmojoje dalyje vikiečiai maldomis kreipiasi į galinguosius dievus. Antroje dalyje vyksta ritualai, susiję gydymu, naujų narių priėmimu į bendriją, noru prisijaukinti sėkmę. Trečioji dalis, kuri yra pati laukiamiausia, skirta puotoms, pokalbiams ir nežabotoms linksmybėms.

Kiekviename kovene slaptos apeigos ir ritualai vyksta skirtingai. Būtinos apeigos yra įšventinimas, sutuoktuvės ir krikštijimas. Kaip magišką galią turintys daiktai naudojami puodas, juodas ir baltas durklas, bronzinis vėzdas, sidabrinis varpelis, taurė, krištolo rutulys, smilkytuvas ir šluota.

Šluotai ritualuose skiriamas ypatingas dėmesys. Vikiečiai šį daiktą naudoja ir kaip gana stiprią apsaugos priemonę, ir kaip keliavimo priemonę, kuri tokia tampa po to, kai ragana įsitrina specialiu tepalu.

Ritualų aprašymus vikiečiai fiksuoja specialioje knygoje, kurios viršeliai pagaminti iš jauno ėriuko odos. Ši knyga vadinamas Šešėlių knyga. Vikos religijos pasekėjai Šešėlių knygą laiko didžiule paslaptimi, apie kurią negali sužinoti svetimi. Po žmogaus, aprašiusio knygoje ritualus, mirties ji arba perduodama kaip palikimas, arba sudeginama ir pelenai išbarstomi vėjyje.

Vika šiandien

Manoma, kad vikos pasekėjų įtaka globaliems pasauliniams procesams gana didelė. Didžiosios Britanijos žvalgyba yra užfiksavusi įdomų faktą – 1939 metų gruodžio 20-22 dienomis Jolios šventės – žiemos saulėgrįža ir vikiečių Naujieji Metai – metu kelios dešimtys kovenų susirinko į vieną vietą, siekdami atlikti didžiulį magišką ritualą, kuris apsaugotų nuo vermachto armijos permetimo per Lamanšą į Anglijos teritoriją. Iš istorijos žinoma, kad Hitleris taip ir nesiryžo duoti įsakymą išsilaipinti desantui Anglijoje, jis apsiribojo tik šalies miestų bombardavimu.

JAV vikos pasekėjai ne kartą ėmėsi priemonių, siekdami sustabdyti kraugerišką karą Vietname, kai vyko operacija „Audra dykumoje“ ir kai amerikiečių armija įsiveržė į Afganistaną. Kai kurie šie bandymai buvo sėkmingi.

Dabartiniu metu vis daugiau žmonių nusivilia tradicinėmis pasaulinėmis religijomis, kuriose neranda atsakymų į aktualius gyvenimiškus klausimus ir sielos nusiraminimo. Kiekvienais metais vis labiau pasireiškia nauji tikėjimai, tame tarpe ir vika. Tačiau tik pats žmogus gali nuspręsti, kuo jam būti – vikiečių, krikščionimi, musulmonu, judėju ar ateistu.

Šaltinis: Mįslės ir Faktai