Žmogaus gera imuninė sistema apsauga nuo vežio lastelių

Vėžys - klastinga liga, kuri šiandien smogia vis jaunesniems. Tačiau, pasirodo, ne viskas priklauso nuo lemties ar genetinio polinkio. Apie tai, ką kiekvienas žmogus gali kasdien daryti, kad atbaidytų šį susirgimą - pokalbis su Nacionalinio vėžio instituto Imunologijos laboratorijos vyresniuoju mokslo darbuotojumi, imunologu Mariumi Strioga.

- Ar galite pirmiausia plačiau paaiškinti tai, ką veikiate jūs, kas ta navikų imunoterapija?

- Žmonėms, kurių organizme vėžio ląstelėms pavyko įveikti imuninės sistemos užkardą, tikslinga taikyti specialias gydomąsias (terapines) priemones, siekiant atkurti normalų imuninės sistemos gebėjimą kontroliuoti navikų augimą bei plitimą organizme. Šis vėžio gydymo būdas, kurio yra keletas tipų, ir vadinamas navikų imunoterapija. Jos tikslas yra perprogramuoti priešnavikinį imuninį atsaką iš vėžį „pripažįstančios“ (tolerogeninės) būsenos į vėžį kontroliuojančią (imunogeninę) būseną.
Navikų imunoterapija yra vienas iš organizmui priimtiniausių (fiziologiškiausių) vėžio gydymo būdų, nes, subalansuodama vėžio sutrikdytą imuninės sistemos veiklą, ji siekia atkurti natūralų organizmo gebėjimą kontroliuoti vėžio augimą.

Klasikiniai vėžio gydymo būdai (chirurginis, spindulinė terapija, chemoterapija) yra efektyvūs, tačiau jie pagrįsti agresvyiu išoriniu nefiziologiniu (organizmui „nepažįstamu“) poveikiu, kuris ne tik naikina vėžio ląsteles, bet neišvengiamai sutrikdo ir sveikų ląstelių, organų ar jų sistemų veiklą.

- Ar lengva pažinti vėžio ląsteles?

- Vėžio ląsteles pastebi tik autopsijos metu. Įprastai jos būna pakitusios, mutavusios, tačiau vis dar įsimaišiusios tarp sveikų ląstelių, kurias imuninė sistema puikiai kontroliuoja. Apskritai, ląstelių suvėžėjimas nėra nieko stebuklingo – tai tiek vienas iš ląstelės atsakų į žalojančius veiksnius. Sutrikus kertiniams ląstelės savireguliacijos mechanizmams, ląstelė „suvėžėja“. Tai yra vienas iš ląstelės likimo kelių. Tol, kol mūsų imuninis atsakas yra kompetetingas tai įveikti, tol vėžio neturime.

- Vis garsiau kalbama apie tai, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp vėžio ir streso. Ar tai tiesa?

- Vien stresas vėžio nesukelia. Mūsų organizme yra toks organas – antinksčiai. Jų žievė gamina streroidinius hormonus – gliukokortikoidus. Svarbiausi natūralūs gliukokortikoidai yra kortizolis, hidrokortizonas, kortikosteronas. Tai yra streso hormonas, kuris organizme įjungia adaptacinius mechanizmus – biocheminiame lygyje mobilizuoja organizmą, audinius, kad šie priimtų stresinę situaciją. Tai taikytina tiek išoriniam stresui, tiek, pavyzdžiui, patiriamam infarkto metu. Pasitaiko, kad žmonėms po infarkto, pavyzdžiui, paūmėja ar net atsiveria skrandžio opa.

Gliukokortikoidai, ypač hidrokortizonas yra labai stiprūs imunosupresoriai (slopina imuninės sistemos funkciją). Stresinių situacijų metu organizmas tarsi išjungia ląstelinį imuninį atsaką – slopina leukocitus, kurie kovoja su vėžiu.

Tyrimai rodo, kad jei stresas yra trumpalaikis, staigus, tai nespecifiniai imuninio atsako komponentai pirmapradėje grandyje yra suaktyvinami. Tai reiškia, kad toks stresas mobilizuoja mūsų imunitetą. Vadinas, šiame scenarijuje pasireiškia ne antinksčių hormonų, o antinksčių šerdies adrenalino poveikis. Organizmas nesigilina į preciziškumą ir kovoja su bet kokiu pavojumi. Todėl ir sakoma, kad kartkartėmis pajusti stresą nėra blogai.

Tačiau kai prasideda lėtinis stresas ir organizme nuolatos daug minėtų gliukokortikoidų, tada organizmas ima slopinti ir nespecifinio imuniteto grandį. Tai reiškia, kad lėtinis stresas prislopina visą imuninį atsaką.Jei dar prisideda ir kiti rizikos veiksniai, tokie kaip paveldėtas polinkis, kancerogenų ekspozicija – vėžio susidarymo galimybė daug didesnė. Tol, kol imuninė sistema veikia normaliai, vėžio ląstelių atsirasti gali, tačiau vėžio ligos nebus.

- Kaip tai suprasti?

- Per gyvenimą, ypač didėjant žmogaus amžiui, palaipsniui kaupiantis įvairių žalingų veiksnių poveikiui ir jo sukeltoms genetinėms mutacijoms, organizme navikinių ląstelių gali susidaryti įvairiais laiko tarpsniais, tačiau dažniausiai imuninė sistema kontroliuoja jų veikla. Galimi du scenarijai. Pirma, imuninė sistema sunaikina navikines ląsteles nesukeldama jokių žalingų padarinių organizmui.

Visgi jei navikinės ląstelės yra piktybiškesnės ir agresyvesnės, imuninė sistema gali būti nepajėgi visiškai jų sunaikinti. Tokiu atveju tarp navikinių ląstelių ir imuninės sistemos komponentų nusistovi dinaminė pusiausvyra, t. y. piktybinės ląstelės nesunaikinamos, tačiau kontroliuojamos tiek, kad negali suformuoti kliniškai pasireiškiančio naviko – onkologinės ligos. Tokia pusiausvyra gali tęstis dešimtmečius ar net visą žmogaus gyvenimą.

- Man 26-eri. Gali būti, kad nors jaučiuosi visiškai sveika ir gyvenu ganėtinai sveikai, vis vien turiu suvėžėjusių ląstelių?

- Tokia galimybė yra, taip. Niekas tiksliai nežino, kada, kur ir kaip jos susidaro, tačiau faktas, kad „su amžiumi“ kai kurios ląstelės suvėžėja. Jei imuninė sistema normali, ji iškart sunaikina šias ląsteles mums nieko nė nežinant. Jei ląstelės piktesnės, jos priešinasi imuniteto poveikiui, įsivyrauja minėta pusiausvyra. Čia nuolat vyksta kova – kas ką nugalės – vėžys ar imunitetas. Šitos apgulties metu vėžio ląstelės kryptingai stengiasi įgyti mutacijų, kurios joms leistų išvengti imuniteto poveikio. Jeigu joms tai pavyksta, t. y. jei šios ląstelės išbalansuoja imuninį atsaką, priversdamos sistemą slopinti pačią save, tada mes turime trečią variantą – onkologinę ligą.

Čia ir pasirodo streso vaidmuo, kuris silpnina imuninį atsaką. Jei dinaminės pusiausvyros metu pridėsime stresinį poveikį, pranašumą įgaus vėžinės ląstelės.

Žinoma, yra tam tikrų situacijų, tokių kaip didelė radiacija, kurių metu iškart susidaro piktybinės ląstelės, kurios pralauš pusiausvyros stadiją ir iškart formuos vėžį. Tai vadinasi trijų E koncepcija (ang. elimination, arba išnaikinimas, equilibrium, arba pusiausvyra, bei escape – vėžinių ląstelių ištrūkimas).
Amerikiečiai yra padarę vieną labai įdomų tyrimą. Jie autopsijų metu analizavo kelių tūkstančių vyrų, žuvusių avarijose, prostatas. Buvo pastebėta įdomi tendencija – vyrams, kuriems virš 60 metų, prostatose rasta 60 proc. vėžio židinių, virš 70 metų – 70 proc., 80 metų – 80 proc. Prieš mirtį šiems vyrams nebuvo jokių vėžio ženklų ir jie mirė ne nuo vėžio. Tai įrodo, kad imuninė sistema iki tol puikiai veikė pusiausvyroje.

Tačiau vėžinių ląstelių daugėja su amžiumi, mat tada daugėja vėžinių mutacijų, o ir imuninės sistemos pajėgumai silpsta. Netgi yra terminas imuno-senėjimas. Ji negali plėstis kiek nori – imuninės sistemos komponentų gali būti tam tikras kiekis. Tam tikrą „vietą“ dar užima lėtinės infekcijos, kurios tarsi perkrauna imunitetą, nuolat jį dirgina – jos gali užimti iki ketvirtadalio viso ląstelinio atsako. Dėl to su amžiumi imuninės sistemos gebėjimas reaguoti į įvairias grėsmes silpsta. Pavyzdžiui, vyresnius žmones vakcinuojant nuo gripo, pas juos antikūnų susidaro iki 4 kartų mažiau.

- Ir kaip kovoti su tokia apsnūdusia imunine sistema?

Yra įrodyta, kad fizinio aktyvumo metu pasenę komponentai yra „išmušinėjami“. Taip imuninė erdvė atlaisvinama naujoms grėsmėms. Bet kokio fizinio aktyvumo metu yra oksidacinis stresas, susijęs su adrenalinu. Todėl bent pusvalandį kasdien privalome skirti fiziniam aktyvumui. Imuniteto „pravalymui“ tinka ir paprasčiausias vaikščiojimas.

Svarbi ir pilnavertė mityba. Turime valgyti pakankamai daržovių ir vaisių (o ne vaisių ir daržovių). Daugiau nei pusę raciono turi sudaryti daržovės ir vaisiai. Geriausia vengti raudonos, labai kepintos mėsos. Rinkitės baltą mėsą, žuvį. Nereikia pasiduoti reklamoms, kurios bruka įvairiausius papildus imuniteto stiprinimui. Jei mityba pilnavertė, papildų nereikės. Pavyzdžiui, vėžys išbalansuoja tik navikinį imuninį atsaką. Tad vėžys jį išbalansuoti ir priversti imuninę sistemą pulti pačią save.

Svarbu paminėti, kad supresiniai imuninės sistemos komponentai yra imlūs bet kam. Jei ateina bet kokios naudingos ar žalingos medžiagos, jie pirmieji į jas sureaguoja. Todėl žmonės, kurie serga vėžiu ir autoimuninės ligomis, alergijomis, negali patys mėginti stiprinti imuniteto, nes sau tik pakenktų. Tada padėti gali tik imunoterapija, kuri, deja, dar labai brangi.

Imunitetui labai svarbus ir pakankamas miegas. Tad jei prastai maitinatės, nesportuojate, daug stresuojate ir mažai miegate – vėžio tai tiesiogiai nesukels, tačiau sudarys labai geras sąlygas, kad dinaminės pusiausvyros metu laimėtų vėžys, o ne imunitetas.

- Ar galima pacientui po gydymo pasakyti, kad jis jau visiškai išgijo?

- Vėžys yra lėtinė liga. Reikia susitaikyti, kad jis kaip diabetas, arterinė hipertenzija. Pavyzdžiui, pacientui, kuriam ankstyvoje stadijoje buvo nustatyta melanoma, ji pašalinama, tačiau net po 10 metų gali būti recidyvas arba metastazės.

Pagal onkologijos standartus, pacientas po gydymo stebimas 5-10 metų, tačiau pacientams rekomenduojama daug ilgiau pačiam investuoti ir vėliau reguliariai sekti vėžio žymenis. Bijoti, kad mirsi, nereikia, tačiau mąstyti reikia šaltai – liga gali atsinaujinti.

Be to, niekas negali pasakyti, kaip greitai vėžinės ląstelės sudaro židinius, viskas priklauso nuo imuniteto. Tam, kad ląstelė suvėžėtų, reikia, jog susikauptų reikalingas mutacijų rinkinys. Ne visos mutacijos baigiasi vėžiu – ląstelė gali tapti nefunkcionali, pakitusi, bet ne vėžinė. Kad normali ląstelė suvėžėtų, reikia bent keliasdešimties genų. Jei žmogus nėra stiprioje kancerogeninėje ekspozicijoje, tam gali prireikti mėnesių ir metų. Kasmet tokios ląstelės natūraliai kaupiasi.

Labai daug lemia ir genų polimorfizmas. Vienas žmogus gali rūkyti 50 metų ir nesirgit plaučių vėžiu, o kitas susirgtų jau po 10-ies metų rūkymo. Tabako dūmai patys nėra kancerogenai, tačiau patekę į organizmą jie mūsų ląstelių yra apdirbami į kancerogeninius junginius. Nuo to, kokia yra paveldėta fermento atmaina, ir priklauso, ar ląstelės labai aktyviai dūmus verstų į labai aktyvią kancerogeninę formą, ar ne. Tad rūkymas, be abejo, yra žalingas, tačiau nuo kiekvieno žmogaus genetinio fono priklauso, kiek jis bus kanceroginis.

- Ar medicina juda ta linkme, kad vos žmogui gimus galėsime ištirti jo genetinį polinkį ir pasakyti – tu nerūkyk, nes tikrai susirgsi vėžiu?

- Dalį bus galima pasakyti. Tačiau, kad galėtume prognozuoti vėžį – dar vargu. Vėžį sukeliančios mutacijos yra paveldimos. Paveldimas ne vėžys, o mutacijų polinkis. Genus paveldite iš tėvo ir iš motinos, jei iš abiejų tėvų gaunate linkusius mutuoti, tada jūsų šansai prastesni. Tačiau dauguma mutacijų įvyksta gyvenimo eigoje. To išprognozuoti nepavyks, teks žmogų, kiekvieną jo organą nuolatos tirti.