Žmogus girdi žmones jiems dar nepradėjus kalbėti

"Aš pasakiau dukrai, kad svetainėje jos televizorius turi problemų su vaizdo ir garso cinchronizacija. Po to pastebėjau, kad virtuvėje veikiančiame televizoriuje irgi matomos dubliažo problemos. Ir staiga suvokiau, kad mano paties balsas nesutampa su artikuliacija. Reiškia, problema ne televizoriuose, o manyje!"

Ar jums kada nors teko žiūrėti seną filmą, kur garsas sklinda nesinchroniškai su tuo, kas vyksta ekrane? Dabar įsivaizduokite, kad kiekvienas garsas, kurį girdite, netgi jūsų paties skleidžiamas, skamba neteisingai. Tokiame pasaulyje gyvena žmogus, prašęs jį vadinti PH. Netrukus po atliktos širdies operacijos jis pastebėjo, kad kažkas aplinkui vyksta ne taip.

„Aš svečiavausi pas dukrą, o ji mėgsta, kad televizorius būtų visą laiką įjungtas. Aš pasisuku į dukrą ir sakau: „Jums reiktų normalaus televizoriaus, kuriame vaizdas ir garsas būtų sinchronizuoti". O dukra atsakė: „Su televizoriumi viskas tvarkoje“.

Susirūpinęs vyras nuėjo į virtuvę pasiruošti puodelį kavos. Virtuvėje ant sienos buvo pakabintas dar vienas televizorius, jis turėjo tą pačią problemą. PH nuėjo į svetainę ir pasakė dukrai: „Taigi pas jus du televizoriai blogai veikia! “

Ir štai tuo metu vyras pastebėjo, kad jo dukros kalba taip pat nesutampa su lūpų judėjimu. „Problema buvo ne televizoriuose, o manyje. Viskas vyko realiame gyvenime“.

PH - pirmasis oficialiai patvirtintas atvejis, kai žmogus pradeda girdėti kitų žmonių kalbą dar prieš pastebėdamas jų lūpų judėjimą. Ši situacija suteikia unikalią galimybę suprasti kaip mūsų smegenys apjungia tai ką girdime ir matome.

Nežinia, kodėl PH problemos prasidėjo būtent tuo metu. Tai gali būti susiję su ūmiu perikarditu (širdį dengiančios plėvės (perikardo) uždegimas) arba su chirurgine intervencija, kurios teko imtis ligos gydymui.

Atsiradus problemoms su sinchronizacija laike buvo atliktas smegenų skenavimas, kuris parodė, jog smegenyse yra dvi pažeistos vietos, kurios, kaip manoma, atsakingos už garso, laiko ir judesio suvokimą. „Kaip atsirado šie pažeidimai, galima tik spėlioti, - pasakoja PH. - Gal jie pas mane buvo visą gyvenimą arba pasireiškė dėl intensyvios terapijos“.

Keistas garso vėlavimas

Praėjus kelioms savaitėms PH suprato, kad asinchroniškai skamba ne tik jį supančių žmonių kalba: pokalbio metu jis savo paties žodžius girdėjo dar prieš tai, kai jo lūpos imdavo judėti. „Vėlavimas atrodė gana nemažas, visa ši situacija mane suglumino ir sukėlė nerimą. Tuomet nežinojau ar didės laiko skirtumas tarp garso ir vaizdo, tačiau dabar jis stabilizavosi maždaug ties ketvirčiu sekundės".

Šviesa ir garsas sklinda skirtingais greičiais. Atitinkamai, kai kas nors kalba, vizualūs ir garsiniai duomenys mūsų akis ir ausis pasiekia skirtingu metu. Po to šie signalai yra apdorojami smegenyse įvairiais lygiais. Nežiūrint į tai, mes garsą ir veiksmą suvokiame, kaip vykstančius vienu metu, tačiau iki šiol nėra žinoma, kaip smegenys pasiekia šį efektą.

Londono universiteto mokslininkas Eliotas Frimanas su kolegomis tyrė PH situaciją ir atliko testą, bandydami nustatyti suvokimą laike. PH buvo rodomi trumpi vaizdo įrašai su kalbančiais žmonėmis, o vyras turėjo atsakyti ar garsas įraše sklido prieš pradedant judėti kalbančiojo lūpoms ar po to. PH atsakė, kad garsas girdimas dar prieš pradedant judėti lūpoms. Tam, kad vaizdas ir garsas būtų suvokiami sinchroniškai, tyrėjams teko paleisti garsą 200 milisekundžių vėliau nei pradėdavo judėti lūpos.

Po to mokslininkai atliko dar vieną eksperimentą, suteikianti daugiau objektyvumo, paremtą Mak-Gurko iliuzija. Šios iliuzijos esmė yra tokia: žmogus, išgirdęs pirmą skiemenį, stebį ką nors, tariantį antrą skiemenį; tokia kombinacija priverčia jį suvokti trečiąjį skiemenį.

Kadangi PH pradeda girdėti garsą dar prieš pradedant judėti žmonių lūpoms, mokslininkai tikėjosi, kad iliuzija suveiks, jeigu jie užlaikys garsą. Jie buvo labai nustebę, kad rezultatas buvo visiškai priešingas: perduodant garsą 200 milisekundžių anksčiau už lūpų judėjimą sužadino iliuziją, tačiau šį kartą PH smegenys ėmė vaizdą apdoroti prieš garso suvokimą.

Tokius rezultatus parodė ne vien tik PH. Abu testus atliko dar 37 žmonės, daugeliui jų buvo pastebėta
ta pati tendencija, nors kasdieniniame gyvenime jokių neatitikimų nebuvo užfiksuota.

Daugybė laikrodžių

Kaip teigia Frimanas, vieną ir tą patį įvykį išoriniame pasaulyje mes priimame skirtingomis smegenų dalimis, kaip vykstančius skirtingais laiko momentais. Tai reiškia, kad be vieningo „dabar“, mūsų smegenyse egzistuoja daug laikrodžių, iš kurių dviejų veikimas buvo pademonstruotas bandymų metu. Visi šie laikrodžiai parodo individualų žmogaus „dabar" bendro laiko rodiklio atžvilgiu.

PH atveju, vienas ar keli šie laikrodžiai žymiai vėlavo, taip pakeisdami vyro bendrą laiko suvokimą. Gali būti, kad tai vyksta būtent dėl smegenų pažeidimo. Frimano nuomone, laiko nesutapimas PH smegenyse gali būti pernelyg didelis ir galėjo prasidėti pernelyg netikėtai, neleisdamas žmogui prisitaikyti prie jo ar paprasčiausiai šio nesutapimo nepastebėti. Dėl to PH ir pastebėjo asinchroniškumą kasdieniniame gyvenime. Mokslininkas daro prielaidą, kad PH, gali būti, suvokia tik vieną savo laikrodį, kuris yra vienintelis, kurį galima sąmoningai pasiekti.

Kaip pasakoja pats PH, iš esmės jis jau išmoko gyventi su tokiu sensoriniu neatitikimu, nors prisipažįsta, kad būna sunkumų triukšmingose vietose ir ten, kur yra daug žmonių. Jeigu jis girdi savo balsą dar prieš pradedant judėti burnai, ar jam kada nors atrodė, kad jis negali kontroliuoti savo paties balso? „Ne, esu visiškai įsitikinęs, kad kalbu savo noru, - pasakoja vyras. - Paprasčiausiai tai gana keistas jausmas“.

PH prisipažįsta, kad džiaugtųsi, jeigu pavyktų pašalinti šią aplinkos suvokimo keistenybę, tačiau labai nepergyvens, jeigu artimiausiu metu gydytojams to nepavyks padaryti. „Tai gyventi netrukdo, - jis kalba. - Tampant vyresniu, pripranti gyventi su tokiais dalykais. Aš ir nesitikiu, kad mano organizmas idealiai funkcionuotų".