Žmonės biolokatoriai

Biolokacija - tai ko gero, vienintelė ekstrasensorinė žmogaus savybė, kuri gana plačiai naudojama praktikoje. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai tokiu būdu buvo aptinkamas vanduo, nors to ilgai nepavykdavo padaryti, panaudojant pačius naujausius mokslinius metodus ar paskutinį technikos žodį. Pateikiame keletą pavyzdžių.

Automobilių koncernui padėjo biolokacija

1951-ais metais didžiausia pasaulyje automobilių gamybos kompanija „General Motors“ statė gamyklą gana sausringame rajone Pietų Afrikos Respublikoje, netoli Port Elizabeto miesto. Yra žinoma, kad normaliai bet kokios gamyklos veiklai reikalingas vanduo.

Tačiau Port Elizabete reikėjo taip taupyti vandenį, kad netgi buvo draudžiama juo laistyti gazonus. Jokių papildomų vandens šaltinių nenusimatė. Buvo likusi vienintelė išeitis - išgręžti naują šulinį (ar šulinius).

Port Elizabeto miestas

Korporacija pasinaudojo specialisto paslaugomis, kuris atliko daugybę matavimų ir paskaičiavimų, kol išrinko vietą gręžiniui. Gręžėjai labai greitai sumontavo savo techniką ir ėmėsi darbo. Visi šie darbai buvo grindžiami moksliniais metodais ir kainavo nemažai pinigų.

Tuomet vietinis gyventojas, vidutinio amžiaus vyras, dirbantis „General Motors“ kompanijoje, K.Bekeris vienam gamyklos vadovų pareiškė, kad gręžėjai nieko ten nesuras, nebent tik truputį sūraus vandens apie 150 pėdų (45 m) gylyje. Į šį pranešimą nebuvo niekaip sureaguota, gręžimo darbai buvo vykdomi toliau. Kai buvo pasiektas 150 pėdų gylis, iš gręžinio buvo išgauta truputį sūraus vandens. Tuomet viršininkas A.Viljamsas prisiminė Bekerio žodžius. Jeigu Bekeris iš anksto žinojo apie netinkamą gamyklai vandenį, tai gal jis gali pasakyti, kur galima rasti tinkamo vandens?

Bekeris nesinaudojo nei gluosnio šakele, nei kokiais kitais įprastais šulinkasiams prietaisais. Vyras tik sukryžiavo rankas ant krūtinės ir ėmė lėtai vaikščioti po statomos gamyklos teritoriją. Po pusvalandžio jis sustojo ir paprašė pažymėti šią vietą. Tuo metu Bekeris labai stipriai drebėjo.

- Šioje vietoje, - pasakė jis, kalendamas dantimis, - daug gero vandens - tai, ko mums reikia.

Po to, kai nurodyta vieta buvo pažymėta, Bekeris vėl ėmė lėtai vaikščioti pirmyn ir atgal, kol vėl jį ėmė krėsti drebulys. Antroji vieta, kuri buvo už 1800 pėdų nuo pirmosios vietos, taip pat buvo pažymėta.

Automobilių koncerno vadovus apėmė abejonės, nes Bekerio metodas labai priminė paprasčiausią apgavystę. Buvo nuspręsta pasiūlyti vyrui pakartoti paiešką, tik šį kartą užrištomis akimis. Bekeris mielai sutiko. Su tankaus audeklo raiščiu ant akių, vedamas dviejų kompanijos darbuotojų, Bekeris vaikščiojo pirmyn ir atgal dideliame plote. Ir vėl tose pačiose vietose jo reakcija buvo tokia pati. ji aiškiai nepriklausė nuo to, atviros akys ar užrištos.

Naujas gręžinys buvo atliktas vienoje iš Bekerio nurodytų vietų. Vandens buvo aptikta tiek daug, kad jo užteko ne tik gamyklos poreikiams, bet ir vejos bei gėlių laistymui. Antrojo gręžinio net nereikėjo daryti.

Kaip Bekeris tapo vandens ieškotoju

Jis gimė sausringame Jansenvilio rajone, esančiame už 100 mylių nuo Port Elizabeto. Tame krašte fermeriai turėjo vienintelę išeitį, jei nenorėjo bankrutuoti - surasti vandenį. Bekerio senelis, tame krašte pagarsėjęs vandens ieškotojas, savo žiniomis pasidalijo su anūku. Ieškant vandens reikėjo sukryžiuoti rankas ant krūtinės ir lėtai vaikščioti pirmyn bei atgal, kol drebulys apimdavo visą kūną.

Nepaprasta istorija apie požeminio vandens paieškas buvo išspausdinta žurnalo „General Motors Folke“ 1951-ųjų spalio mėnesio numeryje. Straipsnyje Bekeris pasidalijo kai kuriomis savo metodo detalėmis ir pojūčiais: „Aš jaučiu, kad galiu atskirti sūrų vandenį nuo gėlo vandens, vienoje rankoje

Vandens ieškotojas XVIII amžius

laikydamas sidabrinę monetą, o kitoje - varinę. Jeigu vanduo gėlas, ranka, kurioje laikoma sidabrinė moneta, ima stipriai drebėti. Jeigu vanduo sūrus, dreba ranka su varine moneta. Kodėl taip vyksta, nežinau. Jeigu stoviu virš požeminio vandens šaltinio, mane krečia drebulys, o jeigu atkryžiuoju rankas, drebulys akimirksniu liaujasi. Jeigu aš stoviu veidu pagal srovę, drebulys taip pat liaujasi, tačiau jeigu stoviu prieš srovę, mane iš karto ima krėsti drebulys. Manau, kad drebėjimo stiprumas priklauso nuo vandens srovės galingumo.

Gerai jaučiu tris povandeninio vandens srovių tipus: vienas - vertikaliai aukštyn kylantis vanduo, kiti du - vanduo kylantis 45° kampu.

Kai mane labiausiai purto drebulys, žinau, kad stoviu virš paties vandens srauto centro. Po to pradedu vaikščioti pirmyn ir atgal ir taip aptinku nusilpimo taškus. Paprasčiausiai skaičiuodamas žingsnius nustatau lygį, kuriame yra požeminio vandens šaltinis. Taip buvo ir tuo atveju, kai ieškojau vandens „General Motors".

Nuo sausros kenčiančioje Karelzo fermoje, esančioje netoliese Port Elizabeto, buvo padaryta 12 gręžinių, ieškant vandens, tačiau jo taip ir nebuvo aptikta. Bekeris iš pirmo karto aptiko galingą vandens srautą maždaug 400 pėdų gylyje. 14 pėdų požeminė srovė buvo tokia stipri ir taip veikė Bekerį, kad jis keletą kartų netgi suklupo ant žemės, norėdamas pereiti nurodytą sklypą. Gręžinys tik patvirtino Bekerio tiesą, kaip tai buvo 98% atvejų.

Elektrodas vietoje virgulės

1956-ais metais Keneviko mieste (Vašingtono valstija, JAV) buvo ieškoma vienos elektrinės pasimetusių požeminio vamzdyno vamzdžių. Trasos planai arba neišliko, arba buvo netikslūs. Iškasti gruntą didelėje teritorijoje buvo draudžiama, be to, tam nebuvo laiko.

Problemą išsprendė miesto komunalinio ūkio tarnybos inžinierius Marstonas Vaingaras,

Vandens ieškotojas šalia savo atrasto vandens gręžinio

pasinaudodamas savo sugebėjimu surasti vandenį po žemėmis. Vietoje virgulės jis į abi rankas pasiėmė po suvirinimo elektrodą, juos laikė lygiagrečiai žemės paviršiui priešais save ir leidosi į paieškas. Kai jis žengdavo per vamzdį, esantį po žeme, elektrodai savaime pasisukdavo lygiagrečiai vamzdžiams.

- Aš ir pats stebiuosi, kaip tai vyksta, -pasakojo Vaingaras, - tačiau šis įrenginys veikia.

Pirmą kartą jis šį metodą panaudojo 1955-ųjų metų žiemą. Po to ne vienas vandens ieškotojas pasekė šiuo pavyzdžiu. Vieniems sekėsi rasti vandenį su elektrodais, kitiems - ne. Amerikos vandens atsargų žvalgybos asociacija išspausdino straipsnį, kuriame buvo detaliai paaiškinta, kaip naudoti šį metodą. Buvo pažymėta, kad elektrodai netinka medinių ir betoninių vamzdžių paieškai.

Perdėtas nepatiklumas

Viename miestelyje netoli Blumingtono (Ilinojaus valstija, JAV) mokyklos vadovybė buvo labai susirūpinusi dėl vandens trūkumo. 1956-ųjų metų pavasarį buvo pakviesti specialistai atlikti įprastinę geologinę žvalgybą. Taip pat buvo nusamdyti kalnakasybos specialistai ir buvo pradėta laukti rezultatų. Tačiau už savo pinigus mokyklos taryba gavo tik keletą sausų gręžinių.

Priešais mokyklą, kitoje gatvės pusėje, gyveno misis D.Kari. Mokyklos vadovybė paprašė, kad ji leistų keletą gręžinių padaryti savo sklype. Misis Kari mandagiai, tačiau tvirtai atsisakė leisti tai daryti, ir tuo pačiu paprašė leisti jai paieškoti vandens mokyklos teritorijoje. Suglumę mokyklos vadovai sutiko.

Paieška metalo rūdos 1956 metais

Misis Kari nuėjo į sodą ir nusipjovė laidynės formos šakelę nuo persiko medžio. Su šiuo „prietaisu" ji pavaikščiojo pirmyn ir atgal mokyklos kieme ir nurodė vietą, kurioje reikia gręžti. Gręžinys turėjo būti ne mažiau 70 pėdų. Mokyklos taryba padėkojo misis Kari, tačiau gręžti neskubėjo.

Vienas mokyklos tarybos narys susisiekė su savo bičiuliu, kuris taip pat sugebėdavo aptikti vandenį po žeme. Jis nurodė tą pačią vietą, kaip ir misis Kari, bei pasakė, kad gręžinio gylis turi būti ne mažiau 80 pėdų. Trečiasis biolokatorius su gluosnio šakele taip pat nurodė tą pačią vietą. Jo teigimu, iki vandens nuo žemės paviršiaus buvo apie 75 pėdos.

Vis tik mokyklos tarybos narius kaustė abejonės. Buvo pakviestas ketvirtas ekstrasensas. Jis nurodė vietą, kuri nuo pirmosios buvo nutolusi mažiau nei per 3 pėdas. Ir štai tuomet mokyklos taryba apsisprendė. Buvo iškviesti kalnakasiai, kurie ėmė gręžti nurodytoje vietoje.
Vandens sluoksnis buvo aptik 7 pėdų gylyje.

Jie aptinka ne tik vandenį

Kai kurie vandens ieškotojai gali aptikti ne tik vandenį, bet ir kitus dalykus. Vienas toks atvejis 1956-ais metais buvo gana plačiai aprašytas Kanados spaudoje.

Dvejus metus inžinieriai ir technikai negalėjo nustatyti vietos, kurioje iš vamzdyno prateka nafta. Tai tapo tikra nelaime Oveno Nibleto ir Lailo Vatsono šeimoms, gyvenančioms Toronte. Palaipsniui naftos garų kvapas namuose pasidarė toks stiprus, tarsi tai būtų naftos perdirbimo įmonė. Dujų koncentracija patalpose pasiekė tokį lygį, kad tapo pavojinga įžiebti ugnį. Netrukus Nibleto namas buvo netgi paplautas, jis pasviro ant šono.

Inžinieriams ir technikams teko prisipažinti, kad jie negali aptikti naftos nuotėkio vietos. Pagalbos buvo paprašyta vietinės vandens ieškotojos Beatričės Spraul. Potenciali gelbėtoja pareiškė, kad pasistengs padėti, nors niekada anksčiau jai neteko po žeme ieškoti naftos.

Pasiėmusi laidynės formos šakelę misis Spraul ėmė vaikščioti aplink namus. Netrukus jai pavyko aptikti vietą, kurioje virgulė ėmė suktis, o po to palinko į šoną, tarsi taip rodydama tolimesnę paieškos kryptį.

Misis Spraul, atsižvelgdama į virgulės nurodytą kryptį, perėjo per gatvę, po to zigzagais nuėjo iki dviejų gatvių susikirtimo vietos. Po to moteris perėjo geležinkelio bėgius ir atsidūrė lauke. Atsižvelgiant į moters judėjimo lauke kryptį, virgulė jos rankoje nuolat judėjo. Atrodė, kad ją kažkas tampo iš vieno šono į kitą tose vietose, kur moteris, atrodo, peržengdavo naftos nuotėkio liniją. Staiga misis Spraul sustojo, apibrėžė ant žemės apskritimą ir pasakė inžinieriams, kad nuotėkis yra šioje vietoje. Nurodytoje vietoje buvo pradėtas kasimas. Netrukus paaiškėjo, kad dvejose vietose iš vamzdyno nafta, stumiama aukštu slėgimu, nuteka į birų gruntą, kuriuo ir pasiekia Nibleto ir Vatsono namus.

Misis Spraul, pasinaudodama „nemoksliniu" metodu ir primityviu bei juokingu „prietaisu“, aptiko gedimą, kurio specialistai, pasinaudodami mokslu, negalėjo aptikti net dvejus metus.

O misis Spraul tam prireikė mažiau nei 2,5 valandos.