Pasaulio išradimas: amžinasis variklis

Pirmieji bandymai sukurti amžinąjį variklį buvo dar XIII amžiuje. O XVI-XVII amžiais idėja apie „energijos gavimą iš niekur“ paplito ypač plačiai. Būtent šiuo laikotarpiu buvo kuriama daugybė įvairiausios konstrukcijos „amžinųjų variklių“. Visų Europos šalių patentų biurai buvo tiesiog užversti pareiškimais dėl projektų autorystės. Beprotiška idėja neaplenkė netgi genijų – tarp Leonardo Da Vinčio piešinių buvo aptikta graviūra su amžinojo variklio brėžiniu.

Galiausiai daugybės konstruktorių pareiškimai apie tai, kad jiems pavyko sukurti perpetuum mobile taip nuvargino visuomenę, kad 1775-ais metais Paryžiaus mokslų akademija nusprendė daugiau nebenagrinėti pareiškimų dėl amžinojo variklio patento, nes tapo aišku, kad tokio variklio iš principo neįmanoma sukurti. Nežiūrint į tai, pačios įvairiausios amžinojo variklio modifikacijos kuriamos ir šiomis dienomis, o schemos platinamos visame pasaulyje.

Reikia pabrėžti, kad tarp įvairiausių ir netikėčiausių konstrukcijų, kurias sukūrė niekam nežinomi savamoksliai išradėjai, pasitaiko ir tokių aparatų, kurie turi pagrįstą teisę egzistuoti. Apie tokių mechanizmų veikimo principą garsus amerikiečių mokslininkas ir bandytojas Džonas Vorelas Kilis (1827-1898) taip sakė: „Visur gamtoje vyksta nuolatinis judėjimas. Nuolat sukasi planetos, be perstojo atsiranda ir vystosi gyvybė, vibruoja molekulės, kurios sukelia nuolatinius svyravimus jas supančioje aplinkoje. Kaip tai vyksta ir kaip tai palaikoma – klausimas yra ypatingas, tačiau tai yra faktas. Visiškai natūralus ir protingas siekis įsisavinti šiuos amžinus judesius ir priversti juos tarnauti žmonijos labui“.

Vienas iš tokių „amžinųjų“ mechanizmų prieš keletą metų buvo sukurtas Peterburge ir iki šiol veikia! Šio mechanizmo autorius Filipas Kuricynas, pagal išsilavinimą veterinaras, visiškai teisingai tvirtina, kad tai nėra amžinas variklis, o tik konstrukcija, kuri panaudoja nemokamą energiją. Mechanizmas sukonstruotas taip, kad jis ima energiją iš supančios aplinkos ir tam panaudojami kelios dešimtys įvairiausių būdų.

Kuricyno variklį sudaro į vieną agregatą surinkti įvairiausios energijos gavimo prietaisai. Agregate yra ir vėjo generatorius, panaudojantis kiekvieną oro judėjimą, ir saulės baterijos, sugeriančios Saulės šviesą ir paverčiančios ją elektros energija. Šis aparatas energiją gali išgauti ir iš pačių įvairiausių gamtos reiškinių – oro drėgmės ir temperatūros kitimo, atmosferos slėgio pasikeitimo ir kt. Iki pastarojo laiko šiuos natūralius gamtos procesus žmogus nepanaudojo energijai išgauti.

Agregatas taip pat sugeba privilioti vabzdžius ir juos gaudyti, o po to perdoroja juos į biomasę, iš kurios vėliau taip pat išgaunama elektros energija.

Į vandenį panardintas variklis sugeba elektros energija paversti potvynių ir atoslūgių energiją. Kurycino aparatas nepraleidžia galimybės „pasikrauti“ audros metu – jame įmontuotas aktyvus žaibolaidis, kuris leidžia priimti žaibo iškrovą ir jos energiją panaudoti savo akumuliatoriams pakrauti.

Iš viso Kurycino sukonstruotame aparate panaudojami 65 įvairūs būdai išgauti energijai iš supančios aplinkos. Mus supanti gamta – tai nuolat kintanti terpė, todėl bent maža agregato mazgų dalis visą laiką funkcionuos, kol fiziškai nesusidėvės.

Netgi tokiu neįtikėtinu atveju, jei gamtoje staiga viskas apmirtų, aparatas dar porą mėnesių veiktų iš nuolat pakraunamų akumuliatorių ir tik tada sustotų. Tačiau tokia situacija dar labiau nereali, nei tikro amžinojo variklio sukūrimas.