Paslaptingas finansininko dingimas

Daug garsių ir turtingų žmonių mirė ne savo lovoje ir ne natūralia mirtimi. Bet belgų finansininko, vieno iš turtingiausių savo laikmečio Europos žmonių, gyvenimo finalą sunku pavadinti net neįprastu – jis keistas, paslaptingas, ir ši paslaptis neatskleista iki mūsų dienų. Aišku tik viena – šiandien Alfredo Levenštaino tarp gyvųjų nėra.

1914 metais bankininkas Levenštainas sėkmingai investavo lėšas j elektros energijos ir šilko gamybą. Tai padėjo jam tapti labai turtingu ir įtakingu žmogumi. 1926 metais jis įkūrė kompaniją “International Holdings and Investments Limited”, pritraukė daug investuotojų lėšų ir jo tolesnis judėjimas į priekį labai priklausė nuo sėkmės auros išsaugojimo. Jis buvo nugalėtojas tol, kol atrodė kaip nugalėtojas. Levenštainas buvo negailestingas, įžūlus, gudrus ir linkęs rizikuoti verslininkas.

1908 metais jis vedė Madleną Mizon. Ji buvo kilusi iš garsios belgų šeimos, graži, subtili, nusimananti, bet tokia pat šilta ir emocinga kaip ledkalnis. Žinoma, tai buvo vedybos iš išskaičiavimo. Jis davė jai pakankamai pinigų, kad galėtų tenkinti visus savo norus, o ji užtikrino vyrui socialinį statusą ir prestižą, kurių jis taip troško. Kaip ir dauguma Levenštaino sandėrių, šis irgi buvo sėkmingas.

Levenštainas turėjo sūnų Bobį, bet jie praktiškai nesimatė. Alfredas visiškai atsidavė dviem aistroms: verslui ir grynakraujams žirgams. O Madlena tuo metu kursavo tarp kelių šeimai priklausiusių namų ir gyveno tokį gyvenimą, dėl kurio Marija Antuanetė būtų uždususi iš pavydo. Ir atrodė, kad visi tuo buvo patenkinti.

Toks buvo Levenštaino gyvenimas, kol 1928 metų liepos 4 dieną jis atvyko į Kroidono oro uostą ir sėdo į savo naujutėlaitį trimotorį lėktuvą “Fokker” skristi į Briuselį.

Lėktuvą pilotavo Donaldas Driu ir antrasis pilotas Robertas Litlas. Be Levenštaino, lėktuve keleivių vietose dar sėdėjo kamerdineris Fredas Baksteris, sekretorius Arturas Hodžosonas ir dvi ste-nografistės Eilina Klark bei Paula Bidaljon.

Oras buvo ramus, skrydis vyko normaliai, kol “Fokker” neprisiartino prie Lamanšo. Levenštainas nusprendė nueiti į tualetą lėktuvo gale. Daugiau jo niekas gyvo nematė.

Pilotai Driu ir Litlas buvo vieninteliai, kurie davė viešus įvykių paaiškinimus. Anot jų, kai Levenštainas negrįžo į saloną, Baksteris nuėjo patikrinti tualeto, bet, atidaręs duris, pamatė, kad ten nieko nėra. Jis nubėgo prie pilotų kabinos ir perdavė jiems raštelį, kad bosas dingo.

Dėl priežasčių, kurios niekada taip ir nebuvo tinkamai paaiškintos, pilotai nutupdė lėktuvą ne artimiausiame aerodrome, o tuščiame Diunkerko paplūdimyje. Tačiau ta vieta buvo karinė teritorija. Lėktuvo nutūpimas neliko nepastebėtas, lėktuvą netrukus apsupo kariškiai. Ekipažas jiems pasakė, kad jų bosas dingo. Kariškiai išreiškė užuojautą, bet įsakė nedelsiant palikti karinę teritoriją ir vykti į civilinį aerodromą. Lėktuvo ekipažas taip ir padarė.

Atskridę į aerodromą, lakūnai papasakojo tą neįtikėtiną istoriją, jie manė, kad skrydžio metu atsidarė tualeto durys ir ten buvęs Levenštainas iškrito iš lėktuvo. Valdžios atstovai iškart pradėjo Alfredo Levenštaino kūno paieškas Lamanšo vandenyse.

Levenštaino žmona atsidūrė dviprasmėje padėtyje. Iš vienos pusės, mirus vyrui, ji paveldėtų jo turtą, iš kitos pusės, jei nebus rastas kūnas, o Levenštainą pripažins dingusiu be žinios, ji liks be cento.

1926 metų liepos 9 dieną teisėjas dar kartą išklausė pilotų pasakojimą apie skrydžio metu atsidariusias duris ir lengvai priėmė nutarimą apie atsitiktinę Alfredo Levenštaino mirtį. Praktiškai iškart po to finansininko dingimo tyrimas buvo nutrauktas. Atsakymas į klausimą, kur gi yra Levenštainas, buvo gautas liepos 19 dieną. Žvejų laivas vandens paviršiuje aptiko suirusį kūną. Kūnas buvo taip pažeistas, kad pagal išorinius požymius atpažinti nebuvo įmanoma. Kad tai Levenštaino kūnas, buvo nustatyta pagal drabužių likučius. Tiksliau, pagal šilkinius apatinius, kojines ir avalynę, nes viršutinių drabužių ant kūno nebuvo, jie ir nebuvo niekada rasti. Tyrėjai oficialiai pripažino, kad lavonas iš Lamanšo - Alfredas Levenštainas.

Madlena organizavo nepriklausomą vyro kūno skrodimą, jis neparodė, kad kūne būta nuodų ar kitų toksinių medžiagų. Tačiau viena keistenybė vis dėlto buvo. Tyrimas parodė, kad Alfredo organizme rasta alkoholio, nedidelė dozė, bet vis dėlto. Bet Levenštainas visą gyvenimą buvo griežtas blaivininkas, visiškai nevartojo svaigalų, nė trupučio. Deja, ekspertizės išvadai šis faktas jokios įtakos nepadarė. Išvadoje buvo parašyta, kad Levenštainas žuvo, iš didelio aukščio atsitrenkęs į vandens paviršių. Nebuvo jokių požymių, kad mirtis smurtinė ar suicidinė, nors to, beje, taip pat negalima atmesti.

Madlena surengė kuklias vyro laidotuves, bet pati į ceremoniją neatėjo. Tai sukėlė nuostabą ir kartu įtarimus. Be to, ji palaidojo vyro palaikus bevardžiame lape. 

Tai visiškai neatitiko jo gyvenimo statuso, kartu ir privertė susimąstyti apie tokio poelgio motyvus.

Praėjo laikas, ir finansininko mirties istorija pasimiršo, oficiali mirties versija ilgus metus ir buvo vienintelė, kol 1987 metais rašytojas Viljamas Norisas nesusidomėjo šia byla. Jis parašė knygą “Žmogus, nukritęs iš dangaus”, kurioje, jei ir neatsakė į visus klausimus, tai bent jau privertė susimąstyti apie tai, kad Alfredo Levenštaino mirtis atrodo labai nevienareikšmiška, kaip kalba oficiali versija.

Pirmiausia rašytojas susidomėjo tuo, kaip Levenštainas galėjo “išeiti” iš lėktuvo skrendant. Lėktuvo “Fokker” instrukcijoje sakoma, kad durys nelengvai atsidaro net ant žemės, jau nekalbant apie tai, kad jas būtų galima paprastai atidaryti skrendant, kai oro srovės sukuria papildomą blokuojančią jėgą. Tai galėjo reikšti, kad pilotai Driu ir Litlas melavo.

Norisas suabejojo ir savižudybe. Alfredas Levenštainas mėgavosi gyvenimu, turėjo daugybę ateities planų. Žinoma, tai buvo įtemptas, ne visada lengvas gyvenimas, tačiau, žinant Levenštainą, tikrą sėkmės kūdikį, negali būti net minties, kad jis galėtų nusižudyti. Net jei staiga būtų sumanęs nusižudyti, jis nebūtų galėjęs atidaryti durų.

Peršasi išvada - Levenštainą išmetė iš lėktuvo tyčia. Bet tada kyla dar daugiau klausimų: kas žudikas ir kodėl kiti tylėjo, slėpdami jį?

Atsiranda kelios versijos. Pavyzdžiui, galima manyti, kad “Fokker” pilotai buvo pasamdyti pašalinti Levenštainą. Po savo tyrinėjimų Norisas darė išvadą, kad pilotas Driu, kuris, beje, mirė nuo vėžio netrukus po šių įvykių, likusias gyvenimo dienas gyveno prabangiai, gerokai turtingiau, negu buvo galima tikėtis iš paprasto aviakompanijos piloto. Be to, Norisui nepavyko atsekti, kaip susiklostė Arturo Hodžosono ir stenografisčių likimai. Tai galėjo būti aplinkybių sutapimas, bet taip pat galėjo reikšti, kad jie arba patys dingo iš viešumos, arba jiems padėjo pradingti.

Tolesnis Levenštaino sekretoriaus Fredo Baksterio likimas verčia suabejoti oficialia Levenštaino žūties versija. Po tėvo mirties jo aštuoniolikmetis sūnus Bobis, paveldėjęs tėvo verslą, priėmė Baksterį į darbą. Skirtingai nuo tėvo, Bobis buvo pleibojus ir mažai domėjosi verslu. Bet jis buvo geraširdiškas, ramus žmogus ir sugrąžino į darbą žmogų, kuris daug metų tarnavo jo tėvui.

Viskas vyko ramiai iki vienos 1932 metų dienos. Anot Bobio, Baksteris liko name, kad kai jis, Bobis, kuriam laikui išėjo su reikalais. Grįžęs ant durų pamatė raštelį, parašytą kamerdinerio ranka, kad Bobis neitų į vidų, o eitų vakarieniauti pas “grafienę” - taip buvo vadinama kaimynystėje gyvenusi Ana Miniči. Bobis nepaklausė ir įėjo į vidų. Ten pamatė Baksterio lavoną. Jis gulėjo kraujo klane, o šalia mėtėsi pistoletas. Tarnas nusišovė. Baksteris buvo dar gyvas, tačiau be sąmonės. Jį nuvežė į ligoninę, ten jis ir mirė, neatgavęs sąmonės. Sunku būtų pasakyti, kad Fredo Baksterio savižudybė nesusijusi su jo boso mirtimi. Jis kartu skrido lėktuvu ir tikrai žinojo gerokai daugiau apie Levenštaino iškritimą iš lėktuvo, negu buvo žinoma policijai.

Beje, ar Fredas Baksteris nusižudė, taip pat tiksliai nežinoma. Jo žūties aplinkybės tokios, kad tai iš tiesų galėtų būti savižudybė. Gal Baksteris, graužiamas sąžinės, papasakojo Bobiui apie tikrąsias jo tėvo mirties aplinkybes, o Bobis, apimtas pykčio, jį nušovė?

Kaip ten bebūtų, žinome vieną dalyką - Fredas Baksteris mirė, o jo mirtis galimai tiesiogiai susijusi su tuo, kas nutiko Alfredui Levenštainui.

Bet grįžkime prie Levenštaino. Jei pripažinti, kad jis nužudytas, tai kaip tai buvo padaryta? Variantai galėjo būti keli.

Pavyzdžiui, lėktuve galėjo būti dar vienos durys. Norisas iškėlė versiją, kad tikros durys buvo pakeistos kitomis su atlaisvintais varžtais ir tvirtinimais.

Būtinybe pakeisti lėktuvo duris galima paaiškinti lėktuvo nutupdymą tuščiame paplūdimyje. Iki kariškių atvykimo suokalbininkams pakako laiko įdėti normalias duris, kurios buvo paslėptos bagažo skyriuje.

Gerai žinoma, kad, žuvus vienam sutuoktiniui, pirmu įtariamuoju visada tampa gyvas likęs sutuoktinis. Šiuo atveju - tai Levenštaino žmona Madlena. Tačiau Madlena neturėjo akivaizdaus motyvo pašalinti savo vyrą. Gal jis ir nebuvo pavyzdingas šeimos žmogus, bet Madlena dėl to per daug nesijaudino. Alfredas buvo dosnus, ir abu sutuoktiniai buvo gana patenkinti esama padėtimi, kai kiekvienas iš jų gavo tai, ko norėjo: Madlena - pinigų, o Alfredas - padėtį ir žmoną, su kuria ne gėda buvo išeiti į visuomenę. Be to, Madlena paveldėjo nemažus pinigus, dar vyrui esant gyvam. Kažin, ar ji būtų rizikavusi tuo, ką turėjo, dar ir tokiu abejotinu būdu. Juk, jeigu Levenštaino kūnas nebūtų buvęs rastas, nežinia, kada būtų pavykę gauti jai priklausančius didelius pinigus.

Per savo verslininko karjerą, kaip ir dauguma kitų verslininkų, Levenštainas įsigijo nemažai priešų. Bet ir tarp jų Norisui nepavyko rasti to, kuris turėjo pakankamai pagrindo susidoroti su Alfredu. Tačiau galimas nužudymo motyvas iškilo, kai Norisas atkreipė dėmesį į Levenštaino draugus. Likus kelioms dienoms iki žūties, Levenštainas susidūrė su rimtu savo finansinės imperijos iššūkiu. Tarp jo verslo partnerių ėmė plisti Levenštainą kompromituojantis dokumentas, kuriame jis buvo kaltinamas finansinėmis machinacijomis ir apgaule. Tai stipriai paveikė jo reputaciją. O reputacija Alfredui buvo itin svarbi. Bet ne vien tai kėlė nerimą. Levenštainas pradėjo patirti nemažų finansinių nuostolių. Jo bendrovės akcijos nuvertėjo, ir jis prarado nemažai pinigų.

Alfredo Levenštaino problema turėjo vardą - tai senas verslo varžovas Anri Dreifusas. Prieš tą nelemtą skrydį Levenštainas ruošėsi pateikti teisminį ieškinį prieš Dreifusą ir turėjo vilčių laimėti teismo procesą.

Kita teorija taip pat atrodo įtikinama. Levenštaino kompanija buvo apiforminusi draudimo polisus, jei mirtų bosas. Tokiu atveju išmokos būtų siekę net 13 milijonų dolerių. Kaip bebūtų keista, miręs Levenštainas buvo brangesnis, negu gyvas.

Yra ir visai netikėta versija. O gal Levenštainas, pavargęs nuo tokio gyvenimo, nusprendė pradėti viską iš naujo ir inscenizavo savo mirtį? Tiesą sakant, visos aplinkybės, leidžiančios įtarti nužudymą, neatmeta ir Levenštaino savižudybės galimybės. Pavyzdžiui, keisto nutūpimo tuščiame paplūdimyje suokalbininkams prireikė tam, kad Levenštainas išliptų iš lėktuvo ir pasislėptų. “Suorganizuoti” bevardį lavoną, aprengti jį finansininko drabužiais ir išmesti į Lamanšo kanalą irgi nebuvo sudėtinga. Bet niekas netrukdė ir pačiam Levenštainui įsigyti visų draudimo polisų. Ir galiausiai tai galėtų paaiškinti keistą “anoniminį” Madlenos organizuotą palaidojimą, kuris neatitiko vyro statuso. Anot šio scenarijaus, Driu ir Litlas galėjo būti papirkti, kad neprasitartų apie tai, jog jų bosas liko gyvas.

Vis dėlto klausimas apie tai, kas nutiko Alfredui Levenštainui tą 1928 metų vasaros naktį, iki šiol lieka be patikimo atsako. Galima tik nagrinėti įvairias versijas. Matyt, taip liks visiems laikams.