Paslaptingasis Irem Ubaras

Pirmame tūkstantmetyje prieš mūsų erą pati galingiausia valstybė Pietų Arabijoje buvo Sabos karalystė. Klestėjimo laikotarpiu ji užėmė teritoriją nuo Raudonosios jūros iki Hadhramauto ir nuo centrinės Arabijos iki Indijos vandenyno. Per karalystę ėjo didieji prekybiniai keliai iš Viduržemio regiono į Indiją bei Afriką. Daugybė karavanų šimtmečiais gabeno dramblių iltis ir auksą, smilkalus ir prieskonius, deimantus ir perlus, šilką ir chna, kilimus ir ladaną, pilus ir stibį. Nemaža dalis šių turtų atitekdavo Laimingosios Arabijos valdovams – už leidimą keliauti tranzitu per karalystę ir už apsaugą nuo plėšikų.

Maribo užtvanka

Sabėjų kaimynystėje gyveno omanų gentis, kildinusi save Simo - biblinio patriarcho Nojaus sūnaus - palikuonių. Omanų prekeiviai, įgydami vis daugiau plaukiojimo jūromis įgūdžių, pasiekė Indijos vandenyną ir pirmieji nutiesė kelią į Indiją bei Ceiloną. Yra liudijimų, kad omanų laivai dar gilioje senovėje pasiekdavo Kinijos, Indonezijos, taip pat Rytų Afrikos (dabartinis Somalis, Zanzibaro ir Madagaskaro salos) uostus.

Mūsų laikais Omano ir Jemeno teritorijose plyti didžiulė dykuma. Tačiau buvo laikai, kai viskas atrodė visai kitaip. Prieš 5 tūkstančius metų klimatas pietinėje Arabijos pusiasalio dalyje buvo beveik subtropinis. O sumanus vandens resursų naudojimas užtikrino neįprastą šių žemių gerovę. Siekdami spręsti gėlo vandens problemą, arabai kasė kanalus, statė pylimus ir rezervuarus. Maribo (Jemenas) užtvanka buvo tokia didžiulė ir garsi, kad net antikinėje literatūroje randama nemažai pasakojimų apie ją. Maribo užtvanka (600 metrų ilgio ir daugiau kaip 15 metrų aukščio), pastatyta VI amžiuje prieš mūsų erą, buvo vienas iš Senojo pasaulio stebuklų. Daug amžių ji gausiai drėkino šimtus tūkstančių hektarų derlingų žemių, derliai buvo nuimami tris kartus per metus.

Tačiau laikas ėjo... “Laimingąją Arabiją” draskė vidiniai nesutarimai. Sabos karalystė nuolat kariavo su kaimynais Hadhramautu ir Mainu. Ir vieniems, ir kitiems nerimą kėlė beduinai iš dykumos, kurie stengėsi įsitvirtinti sėkmingos žemdirbystė zonose. Įtakos turėjo ir stichinės nelaimės. Dėl žemės drebėjimų Maribo užtvanka sugriuvo. Be vandens likę laukai ištuštėjo, išdžiūvusi žemė sueižėjo, ją palaipsniui užklojo birus dykumos smėlis, klimatas pamažu darėsi vis sausesnis.

Tik atskiruose kampeliuose liko derlingų “gabalėlių”, kuriuos iš paskutiniųjų gynė nuskurdę žmonės. Nepaisant to, dar XIX amžiaus pabaigoje Adene galima buvo pamatyti senovinių “cisternų” (rezervuarų lietaus vandeniui surinkti). Iš dalies jos buvo sukurtos gamtos (vulkaninės kilmės), tačiau vietinių inžinierių rankos padarė jas sustiprintomis užtvankomis, kaskadomis besileidžiančiomis nuo vietinių kalnų. Prie senų “cisternų” atsirasdavo naujos. Tarp jų ėjo kelias. Kai dykumoje lijo (o tai nutikdavo tris kartus per metus), rezervuarai akimirksniu prisipildydavo vandens. Žmonėms tai būdavo tikra šventė.

Gąsdinantis garsas

Maždaug V tūkstantmetyje prieš mūsų erą ten, kur dabar yra Omano sultonatas, atsirado paslaptingas Ubaro miestas - “kolonų miestas”. Visos Senojo pasaulio civilizacijos žinojo apie klestintį Ubarą. Apie miestą ir jo gyventojus sklandė daugybė legendų. Ubaras minimas šventajame Korane ir arabų pasakose “Tūkstantis ir viena naktis”.

Apie jį rašė senovės graikų mokslininkai Ptolemėjus ir Herodotas. Herodotas tvirtino, kad miestą saugojo baisios skraidančios gyvatės, o gyventojai neva žinojo amžinos jaunystės paslaptį. Nenuostabu, juk, anot padavimų, mieste gyveno išminčiai ir astrologai. Čia klestėjo menai ir prekyba, alchemija ir medicina. Ubariečių gyvenimas atrodė neįprastas ir paslaptingas. Buvo kalbama, kad jie geba paslaptingais ritualais atgaivinti mirusiuosius. Ubariečiai neva mokėjo skraidyti, panašiai kaip legendiniai atlantai! Klestinti oazė kėlė ne tik susižavėjimą, bet ir pavydą. Ne kartą priešiškos gentys bandė pavergti miestą, bet vis pralaimėdavo. Gindamiesi Ubaro gyventojai naudojo tais laikais dar nematytą ginklą, kurį neva gavo iš dievų. Priešininkai, kurie puldavo miestą, apimti panikos, imdavo bėgti, kai tik ant tvirtovės sienų pasirodydavo paslaptingi įrenginiai. Vien jų vaizdas kėlė priešiškoms gentims siaubą. Labiausiai neįtikėtina atrodė tai, kad įrenginiai tie nešaudė, bet žmonės, prieš kuriuos jie būdavo nukreipti, pradėdavo jausti tokią baimę, kad apie jokį puolimą nebegalėjo būti nė kalbos. Šiuolaikiniai tyrinėtojai kelia hipotezę, kad Ubaro gyventojai į priešus nukreipdavo kažką panašaus į “Jericho triūbas”, skleidusias gąsdinančius garsus.

Nuo likusio pasaulio Ubarą skyrė Arabijos dykuma. Miestas buvo gyvybės oazė tarp didžiulių smėlynų. Įdomu tai, kad Korane paslaptingas miestas vadinamas ne Ubaru, o Iremu. Ir gyveno ten aditai, Ado, įkūrusio Adeną, palikuonys. O Adas taip pat buvo kildinamas iš biblinio Nojaus palikuonių. Aditai turėjo sodų, šaltinių, galvijų ir daugybę palikuonių. Tačiau jie atsisakė priimti islamą, todėl Alachas nubaudė juos, pasiųsdamas baisią sausrą ir smėlio audrą, trukusią trejus metus. Vandens lygis sumažėjo, baigėsi ir aditų klestėjimas. Miestas buvo palaidotas dykumos smėlynuose.

Paslaptingą lremą-Ubarą norėjo rasti garsus britų žvalgybininkas Arabijos Lorensas, kuris 1912-1918 metais veikė Artimųjų Rytų šalyse ir Arabijoje. Tačiau jis nespėjo įgyvendinti savo svajonės. Ubarą Lorensas vadino “smėlynų Atlantida”. Matyt, turėjo tam pagrindą.

Atradimai dar laukia

Archeologai tiki, kad mūsų dienomis, naudojant šiuolaikines technologijas, yra įmanoma surasti arabiškąją Atlantidą. Iš kosminių aparatų gautos nuotraukos nustebino - jos parodė Omane esantį plonų linijų, sueinančių į vieną tašką, rezginį. Tuo “tašku" gali būti Ubaras. Nuotraukose nesimato miesto sienų, tačiau laukų tyrinėjimai patvirtino, kad keliai yra senoviniai, ir aptiko griuvėsių.

XX amžiaus pabaigoje Arabijos smėlynuose dirbo kelios ekspedicijos. Kasinėjant buvo atrastos sienos, juosusios didelę teritoriją, likučiai. Taip pat pavyko įrodyti, kad kažkada šiame rajone tekėjo trys 8-20 metrų pločio upės. Be to, archeologai tvirtina, kad yra požymių, jog po smėlio sluoksniu slepiasi tvirtovė su keliais sargybiniais bokštais. Gali būti rastas ir didžiulis gyvenamųjų statinių kompleksas, ir prekybos vietos, ir net valdovo rūmus primenantis statinys. Bet dar anksčiau, 1978 metais, Omano sultonate Harvardo universiteto mokslininkams pavyko rasti piramidę arba, tiksliau tariant, zikuratą. Tokių senovinių statinių, būdingų Mesopotamijai, anksčiau čia nepasitaikė. Piramidė nukreipta į saulę, iš centro išeina nuopjova. Šis bokštas-zikuratas gali būti įtikinamas įrodymas, kad senovės šumerai plaukiojo per Hormūzo sąsiaurį už tūkstančio mylių nuo Raudonosios jūros.

Aplink piramidę pilna senovinių statinių liekanų. Rasta ir sudėtinga irigacinių kanalų, įtvirtinimų ir daugybės pilkapių sistema. Archeologai mano, kad pilkapiai datuojami III tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Taip pat nustatyta, kad senoviniai griuvėsiai yra milžiniškų priešistorinių vario kasyklų centre. Visai netoli piramidės stūkso beveik į dvi dalis sugriautas kalnas, ir tai neva padarė senovės laikų rūdos kasėjai. Netoliese yra dar didesnės senovinės vario kasyklos, o viena iš kalno viršūnių beveik visiškai sulyginta su žeme. O juk dantiraščiu rašytose molinėse šumerų lentelėse dažnai minimi prekeiviai jūrininkai, kurie lankė tolimoje rytų šalyje Magane esantį vario kalną.