Pranašas Danielius – žydas, minimas Senojo Testamento Danieliaus knygoje. Joje aprašytas herojiškas pranašo gyvenimas ir jo regėjimai. Knygoje pasakojama, kad kai Danielius buvo paauglys, jis pateko į babiloniečių nelaisvę šiems užgrobus žydų Judėją. Tuomet Babilono kariuomenė ne tik ėmė žydus į nelaisvę, bet ir sugriovė jų sostinę Jeruzalę. Babilone Danielius ir dar trys jo draugai buvo išrinkti tarnauti valdovui. Sakoma, kad Danielius, gaudamas išminties iš savo Dievo, aiškino karalių sapnus ir vizijas, be to, tapo svarbiu Babilono teismo veikėju.

Tikėtina, kad daugelis skaitytojų retkarčiais apsilanko Entangled Magazine svetainėje, kurios specializacija yra leidiniai apie DNR modifikacijas, kvantinį skaičiavimą, dirbtinį intelektą ir kitus įdomius dalykus. Yra daug gerų straipsnių ir vaizdo įrašų, tačiau, deja, daugumai medžiagų reikia mokamos narystės klube, todėl žurnalas nėra labai populiarus.

Galbūt, todėl, dėl kokios nors kitos priežasties visi arba pamiršo, arba net praleido interviu su leidinio įkūrėju ponu Anthony Patch, kuriame jis aptarinėjo netolimos ateities įvykius, stipriai primenančius šiandieną, dar 2014 metais, tai ne šiaip sau iš gatvės, kalbantis žmogus:

Prognozės esmė susiveda į tai, kad, pasak pono Patcho, pasaulio elitas netrukus (apie 2014 metus) sugalvos kažkokį koronavirusą ir surengs jo epidemiją, po kurios, į vakcinacijos centrus, punktus pradės plūsti žmonių minios, norėdamos stebuklingos vakcinos. Tačiau, kartu su vakcina žmonėms bus švirkščiama kažkas, kas modifikuos DNR – kažkokie papildomos struktūros ląstelėse, pagrįstos auksu ir siliciu. Rezultate, žmonės pavirs biorobotais, kuriuos bus galima paspaudus mygtuką įjungti ir išjungti.

Tačiau, pagrindinis dalykas čia yra ne interviu, juolab, kad žmonės jau prieš 20 metų kalbėjo apie tai, o aplinkiniai juokėsi. Dabar, kaip matome, šalims ne iki juokų.

Be to, pono Patcho teiginiai yra šiek tiek, kaip pasakyti, išgalvoti – mes, tai sakome, kaip žmonės, turinys šiek tiek bendro su molekuline biologija. Sukurti kažkokią naują molekulių grandinę, dar ir molekules, valdomų elektra, tam nėra nei žinių, nei technologijų. Vienintelis dalykas, kurį jie gali padaryti – sunaikinti, kai kurias pasirinktas sekas, naudojant CRISPR technologijas. Bet laužyti, kaip sakoma, ne statyti. Nors, iš kitos pusės, dabar, kai technologijos yra tiek pažengusios, o dar, kitos įslaptintos, visko gali būti, kad mūsų visų nekenčiamas penki G.

Jei šiuolaikiniai šalininkai galėtų rimtai ką nors keisti DNR, tai elitas gyvuotų amžinai, o ne svaidytųsi adenochromais, todėl tikros genetinės modifikacijos įmanomos tik dalyvaujant „ateivių“ technologijos, kurios ankščiau kariškiams pristatė mikroprocesorius, standžiuosius diskus ir daug kitų įdomių dalykų. Galbūt, išrinktiems padovanos ir kažką panašaus į „ilgaamžiškumo tabletes“, jei jie galės užtikrinti 7 milijardams šių technologijų, bet mes tiksliai nežinome. Svarbu, kad ponas Patchas mąsto teisinga linkme ir jeigu „ateiviai“ nuspręs žmones paversti biorobotais, tai jie juos pavers, kažkaip taip, kaip jis sako. Nors, kaip jau minėjome aukščiau, tai nėra pagrindinis dalykas, o dabar pereiname prie pagrindinio dalyko.

Savo komentaruose PrometeiAsuraLokiSatan  pateikia labai įdomią Danieliaus citatą:

43. O kadangi regėjai geležį, maišytą su moliu, tai reiškia, kad jie susimaišys per žmogaus sėklą, tačiau nesusijungs, kaip geležis nesusijungia su moliu (Dan 2, 43).

Kaip matote – tokia įdomi pranašystė apie kiborgus, pasakyta neatmenamais laikais. Be to, dvigubai įdomu, jei žinoti, kas tai, greičiausiai, kalba eina ne apie molį, kurį sugalvojo romos kunigai.

Angliškos Biblijos versijoje, kalbant apie „molį“, parašyta clay, kurį galima skaityti ir kaip „molis“, ir kaip „kūnas“. Įdomus žodis, turintis dvigubą reikšmę. Tai skamba, kaip „klijai“, kuris taip pat yra mums visiems žinomas žodis. Kadangi klijai ankščiau buvo verdami iš sausgyslių, tai yra iš kūno, šis žodis „klijai“ kažkada buvo įprastas žodis dviem kalbom, kuris reiškė tikrai ne substratą puodams gaminti.

Kita vertus, biorobotuose, kaip sako ponas Patchas, kai tai įvyks greičiausiai bus netik metalo, bet ir silicio. O kas yra molis? O molis, tai silicis, todėl šis ponas Danielius nebuvo toks paprastas, kaip manoma. Ir ne tik jis. Jei Adomas ir Ieva buvo padaryti iš molio, tai gali jie būti iš tikro iš silicio, tai yra žmonės buvo nuo pat pradžių biorobotai? Arba jų organika buvo kuria ne aglies pagrindu, o silicio? 

Grįžkime prie pranašo Danieliaus, prie kitos netikėtai aktualios citatos:

25. Jis kalbės išdidžiai prieš Aukščiausiąjį ir vargins Aukščiausiojo šventuosius, sumanys pakeisti laikus ir įstatymą. Jie bus atiduoti į jo rankas vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko.

26. Po to teismas atims iš jo valdžią, jo karalystę sužlugdys ir sunaikins. (Dan 7, 25-26).

Kaip, mes prisiminame, nuo šių metų balandžio mėnesio, kažkaip nebuvo švenčių – viskas buvo atšaukta, net paradai kai kuriose šalyse buvo atšaukti, dabar nepamenu ar Lietuvoje buvo kažkas panašaus atšaukta. Danielius, žinoma, kalbėjo ne kokias linksmybes kokiose aikštėse, bet apie religines šventes, bet kaip nuo jų ir prasidėjo – viso religinės pamaldos buvo atšauktos, pateisinus „pandemija“. To niekada nebuvo pasaulyje ir gaunasi, kad Danieliaus pranašystės kažkaip aktyviai realizuojamos, su kiekviena diena jos pasireiškia vis ryškiau ir ryškiau.

Ir dabar, sprendžiant pagal 26 eilutę, kažkokie teisėjai netrukus pradės „naikinti ir šaudyti iki galo“, todėl reiktu labiau stebėti kas dedasi pasaulyje, ir labiau gilintis kas yra parašyti biblijose... galimai, ten ir yra taktas, kas bus toliau... o gal šios biblijos ir yra parašytos, tam kaip valdyti žmones ir pasaulį? Žinoma, šios nuomonės yra asmeninio pobūdžio, ir jokiu būdu neturite sutikti su jomis, nes čia reiktu labiau įsigilinti... Tai nėra patvirtinta jokiose moksliniuose straipsniuose, tai neverta ir ieškoti. Būkite sveiki.

Pasaulio istorija Biblijos pranašystėse

Šventąjame rašte esančios pranašo Danieliaus knygos 2 skyriaus studija.

Gyvenimas susideda iš trijų etapų: praeitis, dabartis ir ateitis. Taip pat yra ir su visos žmonijos gyvenimu. Turime praeitį – istoriją, kurios nebepakeisime, dabartį, kuria gyvename ir galime kai ką keisti, ir ateitį, kurios nežinome. Dabartimi gyvename, rūpinamės, priimame sprendimus ir aktyviai joje dalyvaujame. Labiausiai žmones domina ateitis – ji tokia paslaptinga. Mokame pinigus gudruoliams, kurie žada pasakyti ne tik artimą ateitį, bet net kada mirsime. Tik turėkime tam pinigų ir tikėkime jais.

Istorija ne visus domina. Gal kam ir įdomu susikurti savo giminės genealoginį medį, bet daugiau nieko.

Tačiau Šventajame Rašte galime rasti informacijos tolimai ateičiai. Tiesa, mūsų dienomis tai jau praeitis, istorija, bet tada, kada tai buvo pranešama, labai domino žmones, – juk žinia buvo skirta jų ateičiai.

Ar verta mums šiandieną gilintis į šią temą ir pažvelgti į tuos seniai praėjusius laikus, kurių nebesugrąžinsime? Gal ir nebūtų verta, jei iš to negalėtume nieko pasimokyti, tačiau ten glūdi žinia, kuri atskleidžia jos Autoriaus išmintį ir visažinojimą. Be to, ji siekia mūsų laikus. Dievui negalioja laiko reikalavimai, kaip mums. Jis pats valdo laiką ir įvykius.

Labai paprastais simboliais ir pavyzdžiais didžiulė ateities žinia užrašyta pranašo Danieliaus knygoje. Jėzus, gyvendamas praėjus šešiems šimtams metų po tos pranašystės paskelbimo, ragino žmones atidžiai tyrinėti Danieliui duotą pranašystę: „Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje, skaitytojas teįsidėmi“. (Mt 24, 15) Apaštalas Petras taip pat ragina tyrinėti pranašystes, kad galėtume numatyti kai kuriuos ateities įvykius ir tinkamai jiems pasiruošti. „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė“. (2Pt 1, 19) Apaštalas ragina tyrinėti pranašystes, kad mūsų protuose susiformuotų teisingas supratimas apie Dievą ir Jo valdymą. Kad mes galėtume ir savo gyvenimą patikėti Jam.

Viena tokia tolimą ateitį nusakanti pranašystė užrašyta pranašo Danieliaus knygoje. Šeštasis šimtmetis prieš Kristų Izraelio tautai buvo sunkus metas. Kaimynai babiloniečiai užpuolė jų kraštą, išplėšė Šventyklą ir paėmė į nelaisvę daug belaisvių. Iš tų belaisvių Babilono karalius Nebukadnecaras liepė atrinkti „iš karališkos šeimos ir diduomenės sveikų vaikinų gražios išvaizdos, sumanių visose išminties šakose, apdovanotų pažinimu bei supratimu ir tinkamų tarnauti karaliaus rūmuose, kad jie būtų mokomi chaldėjų raštų ir kalbos“. (Dan 1, 3–4) „Tarp jų buvo iš Judo giminės Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija. Karalius skyrė jiems kasdien maisto iš karališkų valgių bei vyno, kurį pats gėrė“. (6. 5 eilutės) Kaip belaisviams, tai galėjo pasirodyti didžiulis palankumas. Bet iš tikrųjų izraelitams tai nebuvo priimtina. Jie buvo pratę valgyti Dievo nurodytą maistą ir nevartoti alkoholinių gėrimų. Atėjo išbandymų metas.

Danielius išdrįso kreiptis į savo prižiūrėtoją, prašydamas pakeisti skirtąjį maistą paprastesniu ir sveikesniu. Prižiūrėtojui sunerimus, Danielius pasiūlė išbandymą: „Prašom mėginti savo tarnus dešimt dienų. Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti. Po to tebūna palyginta tavo akivaizdoje mūsų išvaizda su išvaizda tų vaikinų, kurie valgo karališkus valgius. Taigi, kaip matysi, taip ir pasielgsi su savo tarnais“. (12–13 eilutės)

„Praėjus dešimt dienų, jie atrodė geriau ir sveikiau negu tie vaikinai, kurie valgė karališkus valgius… Šiems keturiems vaikinams Viešpats suteikė visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius, o Danielius turėjo ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dovaną“. (15. 17 eilutės)

Atėjus egzaminavimo laikui, karalius pastebėjo šių keturių jaunuolių išskirtinius sugebėjimus. „Kai tik karalius kreipdavosi į juos klausimu, reikalaujančiu išminties ir pažinimo, jis rasdavo juos dešimt kartų pranašesnius už visus karalystės magus ir kerėtojus“. (20 eilutė)

Tokia šių jaunuolių istorija.

Toliau pamatysime karaliui Nebukadnecarui kilusią problemą. Karalius ne tik laikė magų ir žynių kaip savo patarėjų, bet jis ir labai tikėjo sapnais. Dievas pasinaudojo jo požiūriu į sapnus ir siuntė jam Savo žinią. Vėliau pamatysime, dėl ko Dievas pasirinko tą valdovą tokiam reikalui.

Nebukadnecaras karaliavo po savo tėvo Nabupolosaro tik antruosius metus, tačiau jo veiksmai buvo sėkmingi. Per trumpą laiką jis užkariavo daug tuometinio pasaulio kraštų. Jis troško naujų užkariavimų ir dėl to neturėjo ramybės. Kartą, gulėdamas savo patale, jis ilgai mąstė apie savo karalystės ateitį. Jis troško Babiloną padaryti pasauline imperija. Tai jam neblogai sekėsi. Bet ar liks Babilonas amžina imperija? Ar ją pakeis kokia kita karalystė? Kokia? Karalius užmigo paskendęs savo mintyse. Ir tada jis susapnavo sapną. Rytą pabudęs, jis sunkiai beprisiminė sapną, tik atskiras nuotrupas. Tačiau tas sapnas jam pasirodė reikšmingas ir jis nutarė išsiaiškinti, ką jis galėtų reikšti.

Daug nesvarstydamas, karalius pasikvietė visus savo aiškiaregius, išminčius, sapnų aiškintojus, regėtojus ir kerėtojus. Karaliaus prašymas buvo natūralus – kadangi jie skelbėsi žiną dievų valią, tai jiems nebus sunku padėti karaliui prisiminti visą sapną ir išaiškinti jo reikšmę. Štai kaip vystėsi jų pokalbis ir kaip atsiskleidė jų apgaulė, kai jie visą laiką mulkino karalių savo žiniomis.

Susirinkusiems išminčiams karalius tarė: „Sapnavau tokį sapną, jog mano dvasia liko sukrėsta noro jį suprasti“. Chaldėjai atsakė karaliui aramėjiškai: „O karaliau! Gyvuok amžinai! Papasakok tą sapną savo tarnams, ir mes pasakysime, ką jis reiškia“. Karalius chaldėjams atsakė: “Toks mano įsakas! Jei neatskleisite man šio sapno ir nepaaiškinsite, tai būsite sudraskyti į kąsnelius, o jūsų namai išgriauti. Bet jei atskleisite man šį sapną ir paaiškinsite, tai gausite iš manęs dovanų, atpildą ir didžią garbę“. Jie antrąkart atsakė: “Tepapasakoja pirma karalius sapną savo tarnams, tuomet mes galėsime jį paaiškinti“. Atsakydamas karalius tarė: “Man aišku, kad jūs norite laimėti laiko, nes žinote, jog mano įsakas duotas: jei neatskleisite man sapno, jums tėra tik vienui vienas sprendimas. Jūs susimokę man kalbėti melagingais ir apgaulingais žodžiais, kol nepasikeis aplinkybės. Tad papasakokite man tą sapną, kad aš žinočiau, jog galite man jį paaiškinti“. (Dan 2, 1–9)

Pasirinkimo nebeliko ir išminčiams teko prisipažinti visą laiką melavus karaliui. „Chaldėjai atsakė karaliui tiesiai į akis: ‚Žemėje nėra nė vieno, kuris galėtų patenkinti karaliaus reikalavimą! Iš tikro joks karalius, kad ir koks didis ir galingas, niekada nereikalavo tokio dalyko iš kurio nors mago, kerėtojo ar chaldėjo. Dalykas, kurio reikalauja karalius, per daug sunkus, ir niekas kitas negali karaliui jo atskleisti kaip dievai, kurių buveinė ne tarp mirtingųjų‘“. (Dan 2, 10–11)

„Dėl to karalius taip įtūžo, kad įsakė išžudyti visus Babilono išminčius“. (Dan 2, 12) Šitas karaliaus įsakas lietė ir Danielių bei jo tris draugus, kadangi ir jie priklausė tai patarėjų kastai, nors dėl jaunumo ir nebuvo pakviesti pas karalių.

Kai įsakas buvo paviešintas rūmuose, Danielius iš karaliaus sargybos vado išsiteiravo to įsako priežastį. Tada pasiprašė nuvedamas pas karalių, nes ketino išaiškinti karaliui jo sapną. Tačiau Danielius pasiprašė laiko pasiruošimui. Grįžęs pas savo draugus, jis drauge su jais kreipėsi į Dievą pagalbos. Tą pačią naktį Dievas parodė Danieliui karaliaus sapnuotąjį sapną ir davė jo reikšmės supratimą. Kitą rytą Danielius padėkojo Dievui už malonę ir pasiprašė nuvedamas pas karalių. Karalius buvo nustebintas jaunuolio drąsa ir paklausė: „Ar tu iš tikro gali papasakoti sapną, kurį aš mačiau, ir jį paaiškinti?“ Danielius atsakė karaliui: “Paslapties, apie kurią karalius klausia, neatskleis nei išminčiai, nei kerėtojai, nei magai, nei spėliotojai. Bet yra danguje Dievas, kuris apreiškia paslaptis. Ir Jis atskleidė karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks dienų pabaigoje“. (Dan 2, 26–28)

Danielius pradeda ne nuo sapno aiškinimo, kaip siūlėsi išminčiai, net ne nuo sapno. Danielius pradeda nuo sapno priežasties – karaliaus minčių gulint lovoje. Tai turėjo paveikti karalių. „Tau, karaliau, kai gulėjai lovoje, užėjo mintys apie ateities įvykius, ir tas, kuris apreiškia paslaptis, atskleidė tau, kas įvyks. O man ši paslaptis buvo apreikšta ne dėl to, kad išmintimi viršyčiau bet kokią kitą gyvą būtybę, bet kad būtų karaliui atskleista sapno prasmė ir suprastum savo širdies mintis“. (Dan 2, 29–30)

Dabar karalius jau buvo pasiruošęs klausytis išaiškinimo, nes ėmė pasitikėti Danieliumi, atskleidusiu tokias asmeniškas aplinkybes.

„Tu, karaliau, matei regėjimą. Štai didžiulė statula. Ši statula milžiniška, nepaprasto spindesio. Ji stovėjo priešais tave, ir jos išvaizda kėlė baimę. Tos statulos galva buvo gryno aukso, krūtinė ir rankos – sidabro, pilvas ir šlaunys – žalvario, kojos – geležies, o pėdos – iš dalies geležies ir iš dalies molio. Tau beregint, buvo atkirstas nuo kalno akmuo, bet ne žmogaus rankomis, ir jis trenkėsi į statulos geležies ir molio pėdas ir sutrupino jas į šipulius. Tuomet geležis, molis, žalvaris, sidabras ir auksas, viskas iš karto subyrėjo į šipulius ir tapo tarsi pelai vasarą klojimuose. Vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsakų. Bet akmuo, trenkęs į statulą, virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę“. (Dan 2, 31–35)

Karalius nieko neklausinėjo, jam ir nereikėjo klausinėti, nes Danielius pats viską dėstė ir eilės ir karalius vis aiškiau prisiminė regėtąjį sapną. Baigęs pasakoti sapną, Danielius perėjo į sapno aiškinimą.

„Toks buvo sapnas. Dabar jį paaiškinsime karaliui. Tu, o karaliau, karalių karaliau, kuriam dangaus Dievas davė karalystę, galybę, jėgą, garbę, į kurio rankas Jis atidavė žmones, kad ir kur jie gyventų, laukų žvėris ir padangių paukščius ir kurį Jis padarė visų jų valdovu, tu esi ta aukso galva“. (Dan 2, 36–38) Danielius aiškina, kad karaliaus matytos statulos aukso galva simbolizuoja Babilono imperiją, kuri viešpatavo nuo 604 iki 538 m. pr. Kristų. (Papildomai apie tai skaitykite Jer 27, 6. 7 ir Iz 13, 17–22)

Danielius tęsia aiškinimą antrojo simbolio – sidabro krūtinės. „Po tavęs iškils kita karalystė, menkesnė už tavo“. (39 eilutė) Istoriškai tai jungtinė Medų Persų imperija, kuri nugalėjo Babiloną ir užėmė jo valdytas karalystes. Jos viešpatavimo laikas nuo 538 iki 331m. pr. Kristų.

„O paskui ir trečia – žalvario karalystė, kuri užvaldys visą žemę“. (39 eilutė) Žalvario liemeniu Dievas pavaizdavo Aleksandro Makedoniečio laikų Graikiją. Jos viešpatavimo laikas nuo 331 iki 146m. pr. Kristų.

Galiausiai Danielius prieina prie geležies kojų simbolizuojamos karalystės. „Ketvirtoji karalystė bus stipri lyg geležis; kaip geležis triuškina ir griauna visa, taip ji sutriuškins ir sugriaus anas visas“. (Dan 2, 40) Tai Roma (146m. pr. Kristų – 476m. po Kristaus) Istoriškai Roma buvo paskutinė pasaulinė imperija šioje pranašystės karalysčių grandinėje.

Karalius Nebukadnecaras tolimesnę istorijos eigą mato valdžių mišinyje – pėdos, kurios sudarytos iš geležies bei molio mišinio. „Kojos ir pirštai, kaip regėjai, buvo iš dalies iš puodžiaus molio ir iš dalies iš geležies, o tai reiškia, kad ji bus suskilusi karalystė, tačiau turės šiek tiek geležies tvirtumo, nes, kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu. Kaip kojų pirštai buvo iš dalies geležiniai ir iš dalies moliniai, taip ir karalystė bus iš dalies tvirta ir iš dalies trapi. Kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu, o tai reiškia, kad jie maišysis vedybomis vieni su kitais, tačiau nebus vieningi, lygiai kaip geležis nesimaišo su moliu“. (41–43) Nors ir ilgą laiką viešpatavusi, Romos imperija palaipsniui ėmė silpti, plūstant gentims iš Azijos, kol galiausiai 476 metais po Kristaus galutinai baigė savo viešpatavimą. Žlugus Romos imperijai, iš jos griuvėsių susikūrė atskiros Europos valstybės. Dešimt kojų pirštų gal būt simboliškai parodo tas pagrindines Europos valstybes, kurios susikūrė Europoje. Daug mėginimų buvo išlaikyti Romos imperiją arba iš naujo sukurti panašią sistemą. Žinomi tokie istoriniai asmenys, kaip Karolis Didysis, Napoleonas, Hitleris ir kiti, kurie mėgino suvienyti Europą. Negelbėjo ir santuokos tarp skirtingų karalysčių karalių sūnų ir dukterų. Dievo nusakymo niekas negalėjo pakeisti. „Geležis su moliu nesulimpa“. Europoje susikūrė naujos jėgos: alemanai, rytų gotai, vakarų gotai, frankai, vandalai, heruliai, saksai, lombardai, burgundai, sveviai. (Istorikai kartais šių karalysčių pavadinimus rašo skirtingai, bet esmės tai nekeičia). Iš jų šiuo metu žinomos Prancūzija, Anglija, Šveicarija, Vokietija, Austrija, Ispanija, Italija. Kelios išnyko, kai kurios atsirado naujos.

Tačiau Europos karalysčių susiformavimu nesibaigia karaliaus regėjimas. „O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai, kaip tavo regėtasis akmuo, atkirstas nuo kalno ne žmogaus rankomis, sutrupino į šipulius geležį, žalvarį, molį, sidarbą ir auksą. Didysis Dievas parodė karaliui, kas įvyks ateityje. Sapnas yra tikras, ir jo aiškinimas tikras“. (Dan 2, 44–45)

Karaliaus reakcija atitiko jo savijautą. Karalius gavo sužinoti tokius dalykus, ko nedaug kam tenka sužinoti. Jis pajuto Dievo artumą, Jo bendravimą su juo. Iš savo didybės dabar jis pasijuto labai menkas. „Tuomet karalius Nebukadnecaras puolė kniūbsčias ant žemės, išreiškė Danieliui pagarbą ir įsakė aukoti jam atnašą ir smilkalų auką. Kreipdamasis į Danielių, karalius tarė: ‚Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats, ir paslapčių apreiškėjas, nes tik Jis įgalino tave atskleisti šią paslaptį‘“. (Dan 2, 46–47)

Kas tas akmuo ir kokią karalystę jis simbolizuoja? Šiandieną tai nesunku nustatyti. Šiuolaikinės Europos valstybės liudija Dievo apibūdintą būklę. Tarp jų yra stiprių, kitos – „iš molio“. Vienybės niekaip nepavyksta pasiekti. Nieko tvirtesio Dievas nėra pažadėjęs. Tačiau yra pažadas, kuris vertas dėmesio: „O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“. Šį pažadą randame pakartotą daugelyje kitų Rašto vietų. Tai – Kristaus karalystė. Tai Jo amžina taikos ir ramybės karalystė. Apaštalas Petras Sekminių pamoksle pasakė tokius žodžius: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu“. (Apd 4, 11)

Mokydamas Savo mokinius melstis, Jėzus į tą pavyzdinę maldą įtraukė tokius žodžius: „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“. (Mt 6, 10) Kita ir vienintelė karalystė po šiuolaikinės susiskaldžiusios Europos Dievo pažadėta Kristaus karalystė. Jėzus užtikrino: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“. (Mt 28, 18) Išsiskirdamas su Savo mokiniais, Jėzus pasakė: „Einu jums vietos paruošti! Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“. (Jn 14, 3)

Taigi visos Dievo prieš pustrečio tūkstančio metų nusakytos karalystės jau praėjo. Mes gyvename tuo metu, kada Jėzus bet kuriuo metu gali ateiti perimti šios žemės Savo žinion. Liko tik vienas neišsipildęs pažadas. Jeigu išsipildė viskas, o tai patvirtina istorija, ar neišsipildys paskutinioji dalis?

Pranašiškas tikslumas suklastotas?

Danieliaus pranašystės esą įrodo Biblijos tikslumą. Dauguma tą tikslumą įrodančių pranašysčių neva tokios tikslios ir konkrečios, kad jos jau seniai glumina Biblijos kritikus. Manoma, kad Jėzus Kristus gimė 2 m. pr. Kr., o buvo nukryžiuotas apie 33 m. po Kr. Pasak specialistų, būtent tokias datas prieš kone 600 metų iki tam įvykstant išpranašavo Danielius.

Skeptikų teigimu, knyga parašyta daug vėliau negu joje įvyko aprašyti įvykiai, tad tai yra ne pranašystės, o paprasčiausias sukčiavimas. Istorine Danieliaus autoryste esą abejojama dėl to, kad apie save knygoje jis rašo trečiuoju asmeniu, kas būdinga rašant apie kitą žmogų. Tačiau įdomu tai, jog pirmasis Danieliaus pranašystėmis suabejojo graikų mokslininkas ir istorikas Porfyras, gyvenęs 233–304 m. po Kr. Jeigu Danieliaus pranašystės tikrai suklastotos, kaip tuomet paaiškinti jo išpranašautą Izraelio valstybės susikūrimą 1948 metais?

Statula iš keturių skirtingų metalų

Be išpranašautos Dievo sūnaus gimimo ir mirties, Danielius nuspėjo ir Babilono karaliaus Nabuchodonosaro sapno reikšmę net nežinodamas, ką šis sapnavo. Jam buvo pasakytas tik pats faktas, jog valdovas susapnavo keistą sapną, ir nei vienas jo pavaldinių nesugebėjo jam jo paaiškinti. Karalius dėl to labai nerimavo, nes babiloniečiai sapnams teikė didžiulę reikšmę. Pranašas Danielius neva žinojo, kad karalius sapnavo statulą iš keturių skirtingų metalų: aukso, sidabro, bronzos ir geležies. Auksinė statulos galva simbolizavo Babilono imperiją, o sidabriniai, bronziniai ir geležiniai jos komponentai – tris galingas imperijas, kurios seks po didžiojo Babilono žlugimo. Ši Danieliaus pranašystė buvo paskelbta apie 600 m. pr. Kr.

Aiškintojų teigimu, sidabrinė imperija buvo medų ir persų, kuri vedama valdovo Kiro Didžiojo 539-aisiais užkariavo Babiloną. Bronzine imperija neva buvusi Graikija, nes 330 m. pr. Kr., medų ir persų imperiją užkariavus Aleksandrui Makedoniečiu, Persija žlugo. Graikus romėnai užkariavo po Pyro karo 280–275 m. pr. Kr. Manoma, kad geležinis kietumas ir žiaurumas apibūdina būtent Romos imperiją, kuri užėmė didžiausią teritoriją, valdant imperatoriui Trajanui. Šis imperatorius valdė 98–117 m. po Kr., o Romos imperija klestėjo dar keletą amžių. Taigi, Danielius išpranašavo graikų ir romėnų imperijų iškilimą kelis šimtmečius į priekį.

Pranašystėje buvo paminėta, kad statula turėjusi 10 kojų pirštų, kurių pusė esą buvo iš geležies, kita pusė – iš molio. Tai reiškė, kad Roma bus ne imperija, o jos užimta teritorija bus arba federacija, arba ten bus atskiros valstybės. Kaip žinia, romėnų imperija seniai subyrėjo, ir toje teritorijoje dabar yra suverenios valstybės.

Patvirtinanti vizija

Babilono valdovo sapną esą patvirtino ir pranašo Danieliaus vizija, tik šį kartą keturios imperijos buvo pristatytos kaip keturi žvėrys: liūtas (Babilonas), lokys (midų ir persų imperija), leopardas (Graikija) ir ketvirtasis „siaubingas“ žvėris, nepanašus į kitus tris, greičiausiai simbolizavo Romos imperiją. Pastarasis žvėris pranašystėje aprašomas kaip labai stiprus padaras milžiniškais geležiniais dantimis ir turintis net 10 ragų. Aiškintojai teigia, kad šis žvėris yra nuoroda į didžiulę Romos galią, kuri sutraiškydavo visus, kurie jai nepritarė.

Išpranašautas savo tautos likimas

Teigiama, kad 70 m. rugsėjo 7 d. buvo sugriauta antroji Jeruzalės šventykla. Šį įvykį ir tai, kad po jo žydai negyvens savo tėvynėje, o bus išsklaidyti po visą pasaulį, Danielius neva taip pat išpranašavo. Pasak aiškintojų, jis išpranašavo ir žydų valstybės – Izraelio – susikūrimą 1948 m. gegužės 14 d. Be to, teigiama, kad Danielius tiksliai įvardijo ir datą, kuomet Jeruzalė buvo paskelbta Izraelio sostine, t. y. 1950 m. sausio 23 d.

Šviesos pliūpsnis?

Anot Danieliaus knygos aiškintojų, pranašas iš anksto nusakė, jog 1999 m. sausio 23 d. kosmose įvyks kai kas unikalaus. Šią dieną, praėjus lygiai 49 metams po Jeruzalės paskelbimo Izraelio sostine, astronomai Corona Borealis žvaigždyne užfiksavo didžiulį šviesos pliūpsnį. Manoma, kad šis pliūpsnis yra didžiausias kada nors žmonijos stebėtas sprogimas Visatoje. Tą dieną kosmose įvykęs gama spindulių protrūkis truko apie 40 sek. ir yra šviesiausias kada nors užfiksuotas objektas. Šių „ženklų, pasirodysiančių žvaigždėse“ laiką Danielius neva tiksliai įvardijo savo knygoje.

Ne visos pranašystės suprastos

Knygos pabaigoje rašoma, kad Dievas patarė Danieliui daugiau nepranašauti ir antspauduoti knygą iki laikų pabaigos, nes esą „daugelis bėginės pirmyn ir atgal, kol jų žinios didės“. Pasak teoretikų, šie žodžiai reiškia, kad daugumą pranašysčių, kurios anksčiau nieko nereiškė, žmonės supras tik artėjant pasaulio pabaigai…

Tai įdomu

• Vardas „Danielius“ reiškia „Dievas yra mano teisėjas“.
• Nedaug žinoma apie ankstyvuosius Danieliaus gyvenimo metus, tačiau manoma, kad jis turėjo priklausyti aukštesniajam visuomenės sluoksniui, gal netgi buvo kilęs iš karališkos šeimos.
• Teigiama, kad jaunasis pranašas Babilono karaliaus į nelaisvę buvo paimtas 605 m. pr. Kr.
• Karalių rūmuose Danielius nevalgydavo, nes jų maistą laikė „nešvariu“, kadangi babiloniečių karališkojo maisto gaminimas neatitiko žydų maisto reikalavimų.
• Danielius tarnavo Babilono karaliams, o kai tą regioną užkariavo persai – Persijos karaliams.
• Teigiama, kad pranašas buvo labai pamaldus ir nepriekaištingai laikėsi 10 Dievo įsakymų.