Su grifu “Slaptai”: Po Kitokio Proto Gaubtu

Dabar veikiantis radioteleskopas Green Bank su paraboline 100 metrų skersmens antena pradėjo veikti 2000 metais ir aktyviai naudojamas, tyrinėjant tolimąjį kosmosą. Bet jis turėjo pirmtaką, pradėjusį veikti dar 1960 metais. Su juo susijusi viena itin keista istorija.

Trumpa pirmtako istorija

1960 metų pabaigoje JAV Vakarų Virdžinijos valstijoje esančioje Nacionalinėje radioastronominėje observatorijoje Green Bank pradėtas naudoti naujas radioteleskopas su 90 metrų skersmens antena. Jis buvo skirtas atlikti astrofizinius tyrimus, bet planų dirbti su šiuo teleskopu turėjo ir NASA bei kariškiai. Buvo ketinama panaudoti jį ir OZMA projekte (vienas iš pirmųjų SETI eksperimentų), ieškant nežemiškų civilizacijų signalų. Didžiulis įrenginys puikiai veikė daugiau kaip ketvirtį amžiaus, kol vieną ramią tylią dieną nesugriuvo.

Si avarija, tiesą sakant, atrodė keistai, į įvykio vietą atvyko tyrimo komisija. Bet jai nepavyko nustatyti realių įvykio priežasčių, viskas buvo tradiciškai nurašyta “aliuminio konstrukcijų susidėvėjimui”, nors analogiški statiniai JAV ir kitose šalyse dažnai išstovėdavo ir veikdavo ir gerokai ilgiau. Observatorijos direktorius, susipažinęs su komisijos išvadomis, spaudai padarė gana keistą pareiškimą: “Šiandien avarijos priežastys mums atrodo dar paslaptingesnės, negu radioteleskopo griūties dieną!”

Džimis ir Džonas ieško tiesos

Laikas ėjo. Jau naujajame tūkstantmetyje JAV nedideliu tiražu pasirodė fiziko Styveno Briuso brošiūra, kurioje tos seniai įvykusios avarijos tyrimo rezultatai atrodo visai kitaip. Briusas pasakojo, kaip du jauni astrofizikai, kuriuos jis, matyt, sąlyginai vadino Džimiu ir Džonu, 1980 metų pabaigoje atrado nepaprastą reiškinį. Laisvu nuo pagrindinio darbo metu, dažniausiai, kai radioteleskopas būdavo remontuojamas ar atliekami jo profilaktikos darbai, jie klausydavo eterį ir kartą, visai netikėtai, užfiksavo keistus radijo signalus. Ėjo jie iš Mėnulio ir buvo panašūs į kompiuterinius tekstus. Iššifruoti jų nepavyko. Džimas ir Džonas buvo įsitikinę, kad signalai buvo dirbtinės kilmės. Naudojant itin didelių formų ir didelio galingumo anteną, mokslininkams pavyko tiksliai nustatyti signalų šaltinio vietą ant Mėnulio paviršiaus.

Jauni astrofizikai pareiškė, kad užfiksavo rusiškų automatinių įrenginių veiklą ant mūsų planetos palydovo. Išnagrinėjęs šią istoriją, rusų ufologas Vladimiras Ažaža priminė, kad Sovietų Sąjungoje Mėnulio programa oficialiai nebuvo uždaryta. Iš Plesecko kosmodromo reguliariai kilo raketos, kurios iškeldavo į orbitą paslaptingus aparatus. Oficialiai buvo skelbiama, kad į orbitą paleidžiami serijos “Kosmos” palydovai, kurie padeda tyrinėti kosmoso platybes. Amerikiečių radiolokatoriai ne kartą užfiksavo nežinomus kosminius laivus, skridusius link Mėnulio antruoju kosminiu greičiu (11,2 kilometro per sekundę). Vienas iš paskutinių tokių atvejų nutiko 1985 metais. Šios aplinkybės dažnai buvo traktuojamos kaip įrodymai, kad Sovietų Sąjunga vykdo slaptą veiklą Mėnulyje.

Džimas ir Džonas pasidalijo savo įžvalgomis su moksliniu vadovu profesoriumi Hollu. Šis nusprendė apie tai pranešti savo valstijos senatoriui. Hollas susitarė su juo susitikti, važiavo į susitikimą, pasiėmęs visą medžiagą, įskaitant ir Mėnulio signalų įrašus. Tačiau susitikimo vietos profesorius nepasiekė - automobilis pateko į avariją, apsivertė ir sudegė, visa medžiaga su informacija taip pat. Džimas ir Džonas, žinoma, nusprendė, kad avariją organizavo KGB agentai.

O praėjus vos kelioms dienos po profesoriaus Hollo žūties, dėl nesuprantamų priežasčių nugriuvo ir Green Bank radioteleskopo antena.

Ištyrus antenos nuolaužas, pavyko išsiaiškinti, kad ji sugriuvo dėl staigaus konstrukcinių medžiagų įkaitimo. Taip įkaitinti gali tik lazerinis ginklas. Todėl atsirado gana abejotina ir net provokacinė versija, kad, kai amerikiečiai perėmė paslaptingus signalus iš Mėnulio, rusai iš savo karinio palydovo labai galingu lazeriu sunaikino anteną. Beje, Pentagonas nepatvirtino fakto, kad rusai panaudojo lazerinį kosminį ginklą, taip pat kad sovietiniai kariniai palydovai praskrido virš Green Bank teleskopo. Amerikiečių kariškiai, matyt, nenorėdami išsakyti savo požiūrio į šiuos įvykius, laikėsi versijos apie personalo aplaidumą.

“Alternatyvos 3” vaiduokliai

Vladimiras Ažaža savo knygoje “Po kitokio proto gaubtu” rašo apie Vakaruose sklidusius keistus gandus apie neva slaptus sovietinių kosmonautų skrydžius į Mėnulį, kurių iki šiol niekas nepatvirtino ir nepaneigė. Bet gali būti, kad Džimas ir Džonas užkabino dar paslaptingesnes sferas. Pavyzdžiui, kalba gali eiti apie itin slaptą programą “Alternativa 3” dėl Mėnulio ir Marso kolonizacijos, kurią neva dar nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžios vykdo didžiųjų valstybių vyriausybės paslapčiomis nuo savo šalių gyventojų. Neva dar 1962 metais bendra sovietų ir amerikiečių ekspedicija išsilaipino Marse ir neva net yra vaizdo įrašas (?), kuriame užfiksuoti pirmieji žingsniai ant Raudonosios planetos paviršiaus, džiūgaujant rusams ir amerikiečiams.

Koks šios kolonizacijos tikslas? Pasaulinės politikos elito atstovai savo laiku, esą, priėjo išvados, kad mūsų planetos gyventojų skaičius drastiškai didėja, žmonija pasmerkta išnykti dėl milžiniško aplinkos užterštumo. Buvo siūlomi keli išsigelbėjimo būdai, pavyzdžiui, statyti daugybę bunkerių, kuriuose žmonės galėtų išgyventi, kol Žemės paviršius bus netinkamas gyvenimui, arba pradėti ieškoti prieglobsčio Mėnulyje, Marse ar kitur.

Apie “Alternatyvą 3” anglų televizija aštuntojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė filmą, kuris laikomas pokštu. Vėliau vienas iš filmo kūrėjų - Kristoferis Mailzas (Christopher Miles) - parašė tokią pat išgalvotą knygą pagal filmo motyvus. Jam priskiriamas ir paslaptingas pastebėjimas: “Filme ir knygoje išdėstyti faktai yra tiesa, o ten esantis melas - netiesa”. Paslaptingai kalbėjo ir Leslis Votkinsas (Leslie Watkins), kuris padėjo Mailzui rašyti tą knygą: “Tam tikrą laiką po “Alternativos 3” publikavimo turėjau pagrindo manyti, kad mano namų telefono kažkas klausosi, o mano pažįstami, šiek tiek išmanantys tokius dalykus, buvo įsitikinę: tam tikros specialiosios tarnybos nusprendė, neva aš per daug žinau. Knyga yra prasimanymas, paremtas faktais. Bet dabar jaučiu, kad atsitiktinai priėjau labai arti tiesos, kurią kažkas nori nuslėpti”.

Ufologas ir konspirologas Džimas Keitas, analizuodamas Mailzo ir jo kolegų darbą su “Alternativa 3”, teigė, kad tarp Europos mokslininkų, fizikų ir inžinierių, kurie buvo įtraukti į Reigano globojamą Strateginės gynybos iniciatyvą, pastebėtas neįprastai didelis savižudybių ir mirčių paslaptingomis aplinkybėmis skaičius. Žuvusių ir be žinios dingusių mokslininkų ir inžinierių, Keito nuomone, buvo tiek daug, kad tai negalėjo būti tiesiog paprasti sutapimai. “Alternativoje 3”, be viso kito, buvo numatyta slaptai įtraukti mokslininkus į Mėnulio ir Marso kolonizaciją.

Iškyla kitas klausimas: ar tik tie Džimas ir Džonas neužfiksavo veikiančių ryšio priemonių slaptose Mėnulio bazėse, kurios ten buvo įkurtos pagal programą “Alternativa 3”? Jei taip, tai jų mokslinį vadovą galėjo likviduoti ir amerikiečių specialiosios tarnybos, taip pat su lazeriu sugriauti radioteleskopą savo pačių teritorijoje. Amerikiečiai tam turėtų gerokai daugiau galimybių, negu KGB.