Psichologinė ir dvasinė pagalba: ką rinktis?

Atsirado daug įvairių dvasinių centrų. Tai ir „naujosios bangos“ krikščioniškieji judėjimai, tokie kaip „Tikėjimo žodis“, ir Rytų religijų mokytojai – budistai, induistai, ir astrologai, ošo, okultistai, šamanai, eklektinės mokyklos bei daugybė kitų. Daugelis jų skelbiasi sprendžiantys psichologines problemas. Natūraliai iškyla klausimas, kuo šių centrų siūloma pagalba skiriasi nuo psichologų teikiamos? Ir kaip žmogui susigaudyti, kas jam siūloma?

Norint į šį klausimą atsakyti kvalifikuotai, vertėtų atlikti mokslinį tyrimą. Lietuvoje dvasiniai sąjūdžiai psichologiškai beveik netyrinėti. Akademiniai psichologai į dvasinius judėjimus nesigilina arba žiūri į juos skeptiškai. Kita vertus, kiek meditavimo instruktorių pasiūlys žmogui kreiptis į psichoterapeutą?

Pasaulyje egzistuoja ne vienas psichoterapijos ir dvasingumo institutas, vykdoma integruota terapija. Psichoterapija neatsiejama nuo dvasinio matmens. Vien ko vertas pats faktas, kad Freudo senelis buvo ortodoksų rabinas, o abu Jungo seneliai – protestantų kunigai. Šiuolaikinis mokslas psichologiją priskiria hermeneutikos sričiai ir laiko ją interpretuojančių struktūrų dalimi, labiau susijusia su teologija, filosofija, etika negu su tradiciniu mokslu. Tyrimais įrodyta, kad nuoširdžiai tikintys žmonės yra laimingesni, sveikesni ir gyvena ilgiau. Be to, daugelis dvasinių mokymų atstovų taip pat mano, jog šios skirtingos sritys gali puikiai viena kitą papildyti. Todėl norėtųsi abi puses išnagrinėti įsigilinus. Šiame straipsnyje pateiksiu savo, klientų ir dvasiniuose judėjimuose sutiktų žmonių komentarus.

PSICHOTERAPIJOS IR DVASINIŲ MOKYMŲ PANAŠUMAI

Žmonės, besidomintys galimybe dalyvauti seminaruose, dažnai patys nežino, ko ieško. Paprastai, šie asmenys turi psichologinių problemų, yra dvasiškai nusilpę, todėl iš pradžių jiems tinka viskas – psichoterapija ir dvasinės tradicijos siūlo labiau panašius nei skirtingus dalykus.

Panašiai suvokiamos žmogaus problemos. Ne tik psichoterapija, bet ir dvasiniai mokymai teigia, kad žmogus yra suskilęs ir negali tapti vientisas. Jis mato pasaulį ne tokį, koks jis yra, o tokį, kokį nori matyti, – vadinkime tai sansara ar gynybiniais mechanizmais. Ir dvasinė praktika, ir psichoterapija padeda įsisąmoninti vidinį pasaulį. Kol tai pasiekia, žmogus, padedamas dvasinio mokytojo arba psichoterapeuto pereina per daugelį vystymosi stadijų.

Terapinio santykio reikšmė. Tiek klientas, tiek ieškantysis nuolat palaiko ryšį su mokytoju ar psichoterapeutu, kuris pats yra patyręs vidinio pasaulio atradimo procesą.

„Čia ir dabar“ svarba. Čia ir dabar – tai tokia būsena, kai žmogus aiškiai suvokia savo kūno pojūčius, jausmus, aplinką, o ne klaidžioja mintimis po praeitį ar ateitį. Per psichoterapijos seansus jis tyrinėja save padedamas psichologo, suvokia savo reakcijas į psichoterapiją, stebi, kaip keičiasi jo išgyvenimai, pastaruosius įvardija. Dvasiniai mokymai reikalauja analizuoti savo išgyvenimus medituojant.

Disciplinos reikšmė. Psichoterapijoje disciplina siekiama sukurti gydantį terapinį santykį ir tam tikros drausmės reikalaujama gyvenime.Dvasinėse praktikose atmetamos nereikalingos veiklos, kurios veda į užsimiršimą

Stiprinamas dvasingumas. Dvasingumas – tai procesas, kurio metu žmogus peržengia save, išeina už savo asmeninių poreikių ribų. Tai santykio su dievu patyrimas, heroizmas, altruizmas, harmonijos ir vienybės su visata išgyvenimas. Dvasiniame pasaulyje visada turime reikalą su slėpiningu aktu, realybės, nepriklausančios mūsų pasauliui, apraiška daiktuose. Kai žmogus atranda ryšį su kažkuo didesniu už save, pavyzdžiui, su savo misija, sumažėja egocentrizmo, padaugėja sąmoningumo, atsiranda stipri motyvacija. Psichoterapijoje klientą gydo pasitikėjimas terapeutu ir jo vertybėm, taip pat aukštesne jėga, kuri per jį pasireiškia. Tikėti kitu žmogumi – jau prasmė. Patikėti psichoterapeutu reiškia patikėti pagalbos egzistavimu, t. y. kad ją suteiks šis konkretus žmogus, kad jis yra geranoriškas ir kad klientas vertas to geranoriškumo. Prasminga norėti susitikimų su psichoterapeutu ir jų metu patirti trokštamus ir svarbius dalykus. Pažįstama psichologė kartą prisipažino: „Kai klientai dėkoja, jaučiuosi labai laiminga. Jų dovanų niekad neišmetu. Klientas man tarsi šventas žmogus ir jam esu geresnė negu draugams. Juk jis pamiršo puikybę, kažkokios psichologės prašo pagalbos ir dar įdėmiai klausosi! Reikia juo rūpintis, o jei tenka kritikuoti, tai tik labai palaikant, su šiluma. Ir kodėl jie man tokie šventi? Matyt, kad pasveiktų, reikalinga abipusė iliuzija. Juk kitą žmogų gali gerai suprasti tik mylėdamas.“

KĄ GALI DUOTI TIK DVASINIAI MOKYMAI?

Pasaulėžiūra ir ilgalaikiai vystymosi tikslai. Psichoterapija nevyktų, jei nebūtų konkrečių terapinių tikslų, kuriuos pasiekus ji baigiasi, o dvasinių mokymų tikslai susiję su pasaulėžiūra. Šių tikslų galima siekti visą gyvenimą, jie aprūpina mus erdve atskleisti savo prigimtį, kuri yra gilesnė negu visos problemos. Psichologijoje manoma, kad žmogus sąmoningas, bet kažkas neįsisąmoninta, o dvasinėse tradicijose žmogaus sąmonė suvokiama kaip gerokai labiau iliuziška ir ribota. Teigiama, kad sąmoningumas primena dinamą, kuri švies tiek, kiek suksi, ir neįmanoma sukurti jokios gerovės visiems laikams. Nesistengdamas, netobulėdamas žmogus pamažu viską ima daryti automatiškai. Psichologai savo klientams nekelia tokių didelių tikslų, kaip nuolat palaikyti aukštą sąmoningumo lygį.

Bendruomenė. Dvasiniai seminarai sukuria bendruomenę, bendraminčių ratą. Psichologai tokių klubinių bendrijų kol kas pasiūlyti negali, trūksta ir sunku rasti netgi paprasčiausių psichologinių grupių. Iš tiesų, grupė žmogui suteikia saugumą, čia jis randa naujų draugų – tai labai didelis palaikymas. Viena Sai Babos grupės dalyvė pasakoja: „Svarbiausia, Sai Babos grupėje radau naujų draugų (to nebuvo, kai vaikščiojau pas psichologę, nors ji man ir labai padėjo). Dabar aš nebe vieniša, mano savaitgaliai ir šventės jau užimti, pripratau prie tų žmonių kaip prie šeimos.“

Patikimos praktikos. Kai kuriose bendruomenėse, pavyzdžiui, jogos, dvasiniai mokytojai nuolat tobulinasi, tam yra sukurtos sistemos. O psichologai nei patys atlieka tokias praktikas, nei gali jų išmokyti savo klientus, juo labiau šiuos prižiūrėti.

KĄ GALI DUOTI TIK PSICHOLOGAI?

Daugiau dėmesio ir laiko atskiram žmogui. Psichoterapeutas kiekvienam klientui skiria labai daug laiko, o dvasiniai mokytojai paprastai neturi tokių galimybių ir to nesiekia.

Problemų išmanymas. Psichologai geriau žino daugybę sudėtingų žmogiškųjų problemų, o dvasinių mokytojų tikslas nėra gilinimasis į žmonių silpnybes, kai kurių problemų jie patys nėra patyrę ir jų nesupranta.

Pagalbos parinkimas. Psichologams svarbiausia yra tinkamai parinkta pagalba. Jie yra daug realistiškesni, sveikesnio proto, mažiau painiojasi ir geriau įsigilina į tai, kas su žmogumi vyksta ir ko verta siekti. Dvasiniuose mokymuose galima sutikti žmonių, turinčių nemažų psichologinių problemų, apie kurias prasitaria, arba tai tiesiog akivaizdžiai matyti. Pavyzdžiui, daugelis jų nemėgsta savo darbo, yra vieniši arba patiria šeimos krizę, dažnai būna blogos nuotaikos, negali nuoširdžiai ir paprastai bendrauti su aplinkiniais. Nemažai laiko praleidusi įvairiose dvasinėse bendruomenėse susidariau spūdį, kad daugelyje jų (bet ne visose) emocinė atmosfera ir bendravimas yra prastesni negu, pavyzdžiui, keliautojų grupėse arba akademiniuose ir medicinos įstaigų kolektyvuose, kuriuose dirbu ir leidžiu laisvalaikį. Kita vertus, kitų tokių „nesveikų“ grupių pas mus irgi netrūksta. Tik štai dvasinėse bendruomenėse vengiama pripažinti iš tiesų skaudamus dalykus. Užuot ėmęsi savo problemų iš esmės, daugelis ieškotojų tvirtina, kad jie „artėja prie dievo“, „darosi vis labiau sąmoningi“.

KOKIE PSICHOLOGŲ MINUSAI?

Problemų sureikšminimas. Psichoterapijoje ir psichologiniuose seminaruose nuolat kalbama apie problemų sprendimą, o ne apie augimą. Taip pat problemoms nesuteikiamas platesnis dvasinis kontekstas, t. y. kad tai išbandymai, judėjimas į priekį. Todėl pas psichologą atėjęs žmogus jaučiasi tarsi nepilnavertis, jam atrodo, kad visur vien problemos. Viskas tampa mediciniška ir nyku. Kai savo klientei pasiūliau sudalyvauti psichoterapinėje grupėje, ji kurį laiką išsisukinėjo, kol prisipažino: „Žinai, kodėl nenoriu prisijungti prie psichoterapinės grupės? Man nemalonu jau penkerius metus būti paciente. Tai, kad ateinu į polikliniką, tarsi byloja: žiūrėk, tu nenormali, nesveika.“

Dvasinių problemų neišmanymas. Kai kurių mokyklų, pavyzdžiui, psichoanalitinės krypties, psichoterapeutai menkiau gali padėti įveikti egzistencines krizes ir patenkinti dvasinį alkį. O kartais į dvasinius ieškojimus, keistas būsenas toks terapeutas žiūri kaip į ligą.

Brangumas ir uždarumas. Individuali psichoterapija ir kitos psichologų teikiamos paslaugos yra brangesnės už dvasinių centrų. Jei psichoterapijoje kas nors vyksta ne taip, klientui nėra su kuo pasitarti, nes jis paprasčiausiai nežino, kaip tą daryti, nepažįsta kitų to psichologo klientų. Skundas po nesėkmingos ankstesnės psichoterapijos: „Psichoterapeutė, pas kurią trejus metus vaikščiojau, nusprendė, kad aš gana tvirta ir dažnai man pasakodavo savo pačios problemas, o aš ją guodžiau, nedrįsau pasipriešinti.“

KOKIE DVASINIŲ MOKYMŲ MINUSAI?

Pasaulėžiūrų konfliktas. Ar dvasiniai mokymai gali būti atsiejami nuo ideologijos? Metodas neveikia visa jėga, jei nėra pasaulėžiūros, iš kurios jis gimė. Pavyzdžiui, budistinė pasaulėžiūra labai skiriasi nuo krikščioniškosios, pozityvistinės – vertinamas ne kūrimas, o atsisakymas. Norint išpažinti religiją, kurios neperėmei su tradicijomis ir pasaulėžiūra, reikia laiko ir didelio vidinio darbo, o tai sukelia nemažai sunkumų. Dažnai, medituojantis žmogus, perėmęs rytietišką pasaulėžiūrą, ima konfliktuoti su šeima, aplinkiniais ir net būdamas stipri asmenybė susiduria su psichologinėmis problemomis. Gerai, kad ši problema reta – daugelis medituojančiųjų naudoja metodą, neperimdami pasaulėžiūros.

Pavojai psichiškai nestabiliems žmonėms. Rytų mokymai skirti žmogui, jau turinčiam sveiką asmenybės struktūrą. Meditacija ne laiku gali tik prišaukti bėdą, todėl geriau rinktis psichoterapiją. Nors Indijoje ir nėra takoskyros tarp ligos ir sveikumo, į vienuolynus nepriimami nestabilios psichikos vienuoliai. Pavyzdžiui, rytietiškas mokymas apie „aš“ išnykimą gali pakenkti žmogui, kuris dar nėra pajautęs gyvenimo pilnatvės ir neišvystė tokio „aš“, kurį pats galėtų gerbti. Tai vadinama absoliučios ir santykinės tiesos supainiojimu. Pagal Rytų mokymą tarp manęs ir kitų žmonių nėra skirtumų, bet kasdienybėje tie skirtumai labai realūs ir funkcionalūs.

Fanatiškas dvasingumas kaip gynyba. Žinomas reiškinys, kad kai kurie žmonės, tapę tradicijų pasekėjais, keičiasi savaime, be sistemingų pastangų. Bet taip pat jie tampa uždaresni, siauresnių pažiūrų, mažiau pakantūs kitiems ir savo tamsiajai pusei. Žinios, paimtos iš dvasinių tradicijų, didina narcizišką gėrėjimąsi ir susidomėjimą savimi.

Problemas pagilinanti meditacija. Netinkamai parinkta meditacijos forma gali pagilinti problemas. Pavyzdžiui, ir taip labai racionalus žmogus nuo budistinės meditacijos gali tapti visai bespalvis ir bejausmis (žinoma, lygiai taip pat galima piktnaudžiauti ir psichoterapinėmis žiniomis). Geras dvasinis mokytojas turi išsiaiškinti mokinio problemas ir pasiūlyti metodus – „antidepresantus ir trankviliantus“. Tai gali būti metodai, skirti problemai minimizuotiarba transformuoti.

Psichozės sukėlimas. Dvasinėse bendruomenėse pasitaiko ir regresyvaus transo reiškinys, kurio vertė abejotina ir trumpalaikė. Koks tai reiškinys? Transas patiriamas per daugelį meditacijų ir yra gydantis. Ši būsena panaši į atsirandančią tarp miego ir būdravimo, kurios metu nustojama mąstyti, klaidžiojama mintimis, matomi ryškūs vaizdiniai, padidėja kūrybiškumo galios, žmogus tampa labiau savimi. Regresyvų transą galima sulyginti su tokiu įsijautimu į vaidmenį, kai aktorius pamiršta, kad vaidina – tai melavimas ir nutolimas nuo savęs, laikinas asmenybės skilimas, kai pradingsta riba tarp realybės ir fantazijos. Tokia būsena – grįžimas atgal, o ne judėjimas į priekį. Vienas dvasinio judėjimo pasekėjas pasakoja: „ Medituodamas galiu greitai pakeisti požiūrio tašką ir per kokį pusvalandį pašalinti visą depresiją – ateini „sunaikintas“, o išeini „šviežias“. Atvažiuodavo toks šamanas: vykdavo meditacijos gamtoje, prie jūros, su alkoholiu ar be jo, ir tai man labai padėdavo. Seminaruose analizuoji kažkokią situaciją, pasineri į kančią, verksmą, o po to formuoji kitą požiūrį. Labai mobiliai gali juos keisti. Mūsų mokytojas dažnai praktikuoja tokią meditaciją: atlieka visus darbus, savaitei užsidaro vienas ir medituodamas geria, ypatingai apsivalo visiems metams.“

Iškreiptas požiūris į psichologiją. Tie, kurie dvasiniuose centruose bandė diskutuoti apie psichologiją, ne kartą susidūrė su primityviu ir agresyviu požiūriu. Antai psichologai dirba tik galva, o dvasiniuose mokymuose svarbu patirtis, perduodama energija. Dažnai nieko nežinoma nei apie psichologijos teoriją, nei apie praktikos būdus, nei apie konkrečius psichologus. Arba manoma, kad psichologinių problemų sprendimas – tai žemesnė stadija, ir jų gėdijamasi.

Mistifikacija. Daugelis dvasinių mokymų praktikų yra aprašytos ir taikomos įvairių krypčių psichoterapijoje. Tačiau dvasiniai mokytojai retai įvardija, kas yra kas ir iš kur paimta. Psichologė po ciguno praktikų ir bandymo jas suprasti kartu su ekstrasensais: „Mes atsistojome įsispyrę kojomis į kilimą ir ėmėme mojuoti rankomis iš apačios į viršų, sukdami jas ratais. Lena sakė, kad tokiu būdu pasisemiama žemės energijos. Nuo šio pratimo tapo šilčiau ir energijos tikrai padaugėjo. Ilgai mąsčiau apie tokį paprastą energijos pasisėmimą. Pamenu, kai apėmus liūdesiui vakare eidavau pas linksmus draugus, tikrai su kaupu pasisemdavau energijos, naujų idėjų, geros nuotaikos. Į mano muistymąsi dėl įtartino energijos pasiėmimo ekstrasensės atsakė rimtu argumentu, kad „mintis formuoja energijos kanalą“. Kuo stipriau įsivaizuoji, tuo labiau ji ir teka. Energija tiesiog yra. Kad mažiau abejočiau, Lena iš karto pademonstravo energijos perdavimą pradėjo vedžioti rankomis netoli mano kūno. Per jį ėmė tarsi bėgioti skruzdėlės, pasidarė šilta, o gal net smagu. Pagalvojau, kad čia praverstų eksperimentas: pasakyti, kad rankomis vedžios ekstrasensas, o duoti tai daryti paprastam žmogui ir žiūrėti, gal kas nors vyks. Galbūt dėmesio sukaupimas į vos pastebimą šilumos, sklindančios nuo kito žmogaus rankų, pojūtį veda mus į lengvo transo būseną, kuri kaip ir hipnozė savaime yra gydanti, jau neskaitant ekstrasenso įtaigos ir tikėjimo, kad jis padeda. Bet nedrįstu paneigti ekstrasensų galių. Juk jie darbuojasi tam pačiam fronte kaip ir mes, psichologai, ir daug nuveikia. Gal mes nesutariame tik dėl pavadinimų? O atsiminti apie energijos pojūčius savo kūne bendraujant ar dirbant tikrai naudinga. Juk tai puikus sąmoningumo būdas.“

PABAIGOS ŽODIS

Apibendrinant psichologinių ir dvasinių centrų problemas, galima teigti, kad dažnai problema yra ne psichoterapija ar meditacija, bet konkretus psichoterapeutas ir konkretus instruktorius:

• Ne tik dvasiniai mokytojai, meditavimo instruktoriai, bet ir psichologai gali būti ir dažnai būna savaip riboti: nesupranta kai kurių ieškotojų ir klientų, nėra išsprendę kai kurių savo problemų.
• Ne visi psichologai yra altruistai, dvasingi žmonės, atidūs savo klientams. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie dvasinius mokytojus, tik šie dvasingumo trūkumą slepia po kauke, o psichologai – po profesionalo laikysena.
• Tiek su vienais, tiek su kitais gali neužsimegzti gilesnis ryšys, nes tai labai asmeniška. 30 proc. žmonių, net jei tai stiprios ir gerai prisitaikiusios asmenybės, sprendžiančios egzistencines problemas, nesuderinami su psichoterapeutu (o, greičiausiai, ir su dvasiniu mokytoju) pagal charakterologiją ir temperamentą. Kuo ieškotojas keistesnis, sudėtingesnis, jautresnis, tuo jam sunkiau rasti sau tinkamą mokytoją ar psichologą.

Elementari psichoterapija gali padėti kompetentingai susitvarkyti gyvenimą, formuoti atsakingus santykius, džiaugtis seksualumu ir kitais potraukiais, auklėti vaikus – sukurti stiprų pamatą, padėsiantį ieškoti aukštesnės prasmės. Dvasiniai mokymai gali padėti atrasti prasmingumą. Kai pradedame drąsiau kalbėti apie dvasingumą, atrandame, kad nėra skirtumo tarp sąvokų „mano gyvenimas“ ir „mano dvasinis gyvenimas“. Būti gyvam reiškia būti gyvam dvasiškai. Galima didinti savo sąmoningumą įvairiose srityse, tokiose kaip judesiai, jausmai, visuomeniškumas, dvasingumas.

Pranciškonų vienuolis iš Kretingos sako: „Dievui visai nesvarbu, kiek kartų jūs buvote mišiose. Nesvarbu, kiek sukalbėjote maldų. Per mišias nenaudojame jokių magiškų ritualų. Jeigu jūsų galvoje nieko nevyksta, tai nieko ir nebus.“

Pirmą kartą straipsnis spausdintas: asirpsichologija.lt

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė / psichologas.info