Metai, praleisti su ateiviais: Roberto L. prisipažinimas, praėjus 40 metų

Žinomas ir autoritetingas javų laukuose atsirandančių apskritimų tyrinėtojas Kolinas Endrius savo internetiniame puslapyje patalpino informaciją apie tai, kad Prancūzijos pilietis metus gyveno slaptoje ateivių bazėje, įkurtoje Himalajų kalnuose.

Vienu metu nedidelės Prancūzijos pietuose esančios fermos gyventojus jaudino ir ramybės nedavė danguje atsirandančios keistos šviesos. Šviečiantys rutuliai kiekvieną vakarą pasirodydavo šalia namo, kuriame gyveno dvidešimtmetis Robertas L. su savo tėvais ir močiute. Judėdami prie pat žemės paviršiaus, šviečiantys rutuliai apsupdavo namą.

Tai vyko ne vieną vakarą. O vieną naktį ateiviai, į namą patekę kiaurai sieną, atsidūrė Roberto miegamajame. Vaikinas, pamatęs šalia lovos stovinčias nežinomas būtybes, labai išsigando. O kai pajuto, kad jo kūnas paralyžiuotas, ir jis negali pajudinti nei rankų, nei kojų, jį apėmė tikras siaubas.

Būtybės buvo aukštos, turėjo šviesius plaukus ir neproporcingai ilgas rankas. Jų kūnai buvo aptemptuose kombinezonuose iš sidabrinės spalvos blizgančios medžiagos. Ateiviai nuramino Robertą, sakydami, kad jie yra iš kitos galaktikos atvykę mokslininkai, ir paėmė jo kraujo tyrimams.

Po to vienas ateivis dvejus metus kiekvieną vakarą lankė Robertą ir mokė jį pratimų, primenančių jogos pratimus. Jis vaikinui pasakė savo vardą - Roro. Po dviejų metų ateivis pasiūlė jaunuoliui skristi į vieną jų bazę ir būti donoru. Jo genetinę medžiagą buvo ketinama panaudoti vienos planetos apgyvendinimui. Ateiviai jaunąjį fermerį užtikrino, kad jam niekas neatsitiks, viskuo bus aprūpintas ir po kurio laiko galės grįžti į namus.

Po to, kai Robertas pasitarė su šeima ir sutiko su pasiūlymu, jis maždaug 20 m skersmens skraidančiu aparatu buvo nuskraidintas į Himalajuose esančią požeminę bazę, kur jam buvo suteikta atskira patalpa. Ryte buvo paduota kava, kurios skonis nesiskyrė nuo jam įprastos kavos skonio. Po to Robertui buvo liepta apsirengti prigludusiu kombinezonu. Vaikinui paaiškino, kad šis kombinezonas apsaugo nuo elektromagnetinio spinduliavimo poveikio. Roberto miegamajame ant sienos buvo didelis ekranas, kuriame jis galėjo matyti savo namų kambarius ir girdėti, ką kalba juose esantys artimieji.

Dvi moterys, kurios prisistatė kaip biologė ir etnologe, Robertui organizavo ekskursiją po bazę, kuri turėjo keletą aukštų ir kurios gylis siekė apie 100 m. Jos vaikinui paaiškino, kad bazę supa elektromagnetinis laukas, kuris gali ją apsaugoti nuo žemės drebėjimų ir kitų gamtinių kataklizmų.

Virš bazės atviroje vietoje buvo įrengta aikštelė, į kurią Robertas galėdavo išeiti vakarais ir pakvėpuoti grynu oru. Tiesa, tai galėjo daryti, tik lydimas ateivių. Vieną vakarą būnant aikštelėje Roro jam pademonstravo, kai nesunkiai gali dezintegruoti augantį medį, panaudodamas nešiojamą rutulio formos įtaisą.

Bazėje buvo daug patalpų. Robertui buvo leista eiti beveik į visas patalpas, išskyrus keletą uždarų zonų. Dalyje patalpų buvo laikomi į vidų įskrendantys kosminiai aparatai, kurie buvo paskirstyti po didžiulius angarus. Kas antrą dieną Robertas biologei duodavo spermą. Dėl jos ir buvo atgabentas į bazę.

Robertas, kalbėdamas su Roro apie žmonių civilizaciją, sužinojo, kad ateivius jaudina tai, kad Žemėje gali kilti karas, kuriame bus panaudoti branduoliniai ginklai. Kaip teigė Roro, ateiviai negali padaryti taip, kad šio pavojaus būtų išvengta. Roro vaikinui taip pat papasakojo, kad siela yra amžina ir nuolat evoliucionuoja, o kūnas tėra tik jai skirtas konteineris. Vaikinui taip pat bandė paaiškinti, kaip sudaryta mūsų Visata, kaip vykdomi tarpžvaigždiniai kontaktai.

Vieną dieną Robertas pabandė įeiti į patalpą, kurioje buvo laikomos ateivių branduolinės medžiagos. Tačiau negalėjo to padaryti - nematoma tampri siena jį paprasčiausiai išstūmė lauk.

Kartą ateiviai nusprendė savo skraidančiu aparatu nuskristi į Prancūziją ir pakvietė kartu Robertą. Aparate, kurio skersmuo buvo apie 30 m, skrido 7 ateiviai - Roro, biologė, etnografė, ekipažo nariai - ir Robertas. Ekrane, esančiame ant vienos vidinės sienos, Robertas pamatė kiek aukščiau ir truputį šone skrendantį prancūzų naikintuvą „Mirage III“. Puikiai buvo matyti naikintuvo pilotas, žiūrintis į NSO pusę, taip pat naikintuvo valdymo skydas.

Praėjus metams Robertas buvo sugrąžintas namo. Prieš sugrąžinimą Roro pasakė, kad žemiečių civilizaciją ateiviai nuolat stebės. Ateiviai nesirengė žmonėms trukdyti tirti NSO atvejus. Kai didžioji planetos gyventojų dalis bus subrendusi kontaktui, atsiras galimybė susitikti mūsų civilizacijų atstovams.

Savo istoriją Robertas L. papasakojo, praėjus 40 metų po to, kai buvo sugrąžintas namo, Prancūzijoje vykusioje Europos ufologų konferencijoje. Savo ilgą tylėjimą jis paaiškino tuo, kad ateiviai jam patarė 40 metų viską laikyti paslaptyje.