Siaubas po burėmis. Laivas kalėjimas

Kiekvienas laivas, kaip ir žmogus, turi savo likimą. Neišsiskiriantys prekybos laivai, atitarnavę savo laiką, tyliai nuplukdomi į sąvartyną. Istorijoje lieka pavadinimai laivų, dalyvavusių garsiuose mūšiuose ar apiplaukusių aplink pasaulį. Tačiau yra ypatinga laivų kategorija...

Gimimo paslaptis

Nė vienas istorikas negali tiksliai pasakyti, kada laivas “Sėkmė” buvo nuleistas į vandenį. Tai buvo Birmoje pastatytas didžiulis, nerangus burlaivis. Ant laivo varpo iškalta data: “1790 metai”, tačiau specialistai tvirtina, kad laivas buvo pastatytas kiek vėliau. Kaip ten bebūtų, duomenų apie pirmuosius laivo reisus neišliko. Tačiau bortuose likę šaudmenų pėdsakai rodo, kad laivas buvo naudotas ne tik prekybos, bet ir kariniams tikslams.

1802-ais metais Britanijos vyriausybė užfrachtavo burlaivį kalinių gabenimui į Australiją. Šioje šalyje trūko kalėjimų, todėl vietinė valdžia nusprendė tvirtą burlaivio korpusą panaudoti kalinių laikymui. “Sėkmei” teko nemaloni garbė tapti laivu-kalėjimu ypač pavojingiems nusikaltėliams.

Laivas buvo nuplukdytas į nurodytą vietą, pritvirtintas inkarais prie dugno, komanda paliko laivą. Specialiai nusamdyti darbininkai nuėmė takelažą, įvairius laivo papuošimus. Didžiulį burlaivio triumą padalino pertvaromis į mažas tamsias kameras. Jose žmogus net negalėjo išsitiesti visu ūgiu. Taip pat buvo paruoštos patalpos kūno bausmėms, atsirado “tigro narvas” - kamera nepaklusniems kaliniams. Ant rėjos buvo pritvirtinta virvė su kilpa karti nuteistiesiems mirties bausme.

Kankinimų kameros

Greitai laive buvo apgyvendinti pirmieji kaliniai. Pirmiausia jie būdavo siunčiami į “pirtį” - didžiulį kubilą, pripiltą sūdyto vandens su karboliu. Kaliniams, kurie prieš tai buvo nuplakti, tokios “maudynės” reiškė neišvengiamą mirtį. Mišinys, patekęs į šviežias žaizdas, nuėsdavo mėsą iki kaulų, o nelaimėliai mirdavo, patirdami didžiules kančias. Išgyvenusiems kaliniams būdavo uždedamos grandines ne tik ant rankų, bet ir ant kojų - su sunkiu geležiniu rutuliu. Taip pat dešiniajame delne išdegindavo žymę - strėlę ir “S” raidę. Po visų šių procedūrų nuteistieji patekdavo į savo kameras.

Dienomis kaliniai dirbo akmens kasyklose, o naktis leido “Sėkmės” triume. Prižiūrėtojai buvo nepaprastai žiaurūs. Jų išgalvotus kankinimus galima prilyginti tik viduramžių inkvizicijos metodams. Nepaklusnieji būdavo negailestingai mušami, kitus pririšdavo virve, įmesdavo į vandenį ir tempdavo nuo vieno borto prie kito. Kaliniai susižalodavo kūną į kriaukles, prilipusias prie laivo dugno. Pasirodžius kraujui, neužilgo atplaukdavo rykliai... Ypač nepaklusnūs kaliniai nakčiai būdavo patalpinami į “tigro narvą”. Jame buvo laikomas išprotėjęs žmogžudys, todėl retam kaliniui pavykdavo sulaukti ryto. Daugelis nuteistųjų neištverdavo tokio gyvenimo ir šokdavo į vandenį, o sunkūs rutuliai, pririšti prie kojų, juos nutempdavo į dugną.

Ištisus penkerius metus burlaivyje dėjosi siaubingi dalykai. Joks kitas to meto kalėjimas savo žiaurumu negalėjo prilygti “Sėkmei”. Nors Britanijos vyriausybė savo kolonijoje sugebėjo įvesti šiokią tokią tvarką, tačiau laive-kalėjime niekas nepasikeitė.

Tragedija kasykloje

Pabaiga atėjo labai netikėtai. 1857-ų m. kovo mėnesį kasyklas, kur kartu su kitais kaliniais dirbo ir nuteistieji iš “Sėkmės”, aplankė Džonas Praisas -Australijos kolonijos kalėjimų valdytojas. Sis įvykis sukėlė visų nuteistųjų pyktį. Praisas buvo žiaurus ir negailestingas žmogus. Jis puikiai žinojo apie tai, kas dedasi burlaivyje, paverstame kalėjimu, tačiau nesiėmė jokių priemonių kalinių gyvenimui pagerinti ir prižiūrėtojų savivalei sutramdyti. Tai, kad nuteistieji per trumpą laiką kalėjime pavirsdavo gyvuliais arba paprasčiausiai mirdavo, jo visiškai nejaudino.

Labai abejojama ar kaliniai veikė iš anksto susitarę. Greičiausiai tai buvo pasmerktųjų mirčiai nevilties aktas. Kai Praisas nusileido į kasyklą, trys dešimtys kalinių iš “Sėkmės” užpuolė valdytoją ir jo sargybą bei kirtikliais visus išžudė.

Septyni kaliniai, dalyvavę užpuolime, buvo nuteisti mirčiai jau kitą dieną. Nuosprendis įvykdytas nedelsiant. Tačiau pats įvykusios tragedijos faktas atkreipė dėmesį į kalinių laikymo sąlygas. Šventikas, lankydavęs kalinius “Sėkmėje”, teismo metu pasakojo baisius dalykus. Laikraščiuose pasirodė straipsniai apie viduramžių laikus primenančius kalinių kankinimus, ankštas ir dvokiančias kameras, kuriose kaliniai apakdavo ir netekdavo žmogiškos išvaizdos. Laivo-kalėjimo likimas buvo nuspręstas. Pirmiausia jis buvo perdarytas į moterišką kalėjimą su kur kas švelnesnėmis gyvenimo sąlygomis, o 1884-ais metais buvo nuspręsta laivą visiškai išardyti.

Siaubingas muziejus

Tačiau šimtamečiui burlaiviui pavyko išvengti nuosprendžio. Tvirtas tikmedžio korpusas sudomino vieną biznierių. Susipažinęs su laivo istoriją, jis nusprendė jame įkurti muziejų, pasakojantį apie jame buvusį kalėjimą. Iš gilių triumų vėl buvo ištrauktos aprūdijusios grandinės ir antrankiai, o kalinius vaizdavo specialiai pagamintos vaškinės figūros. Laivas buvo nuplukdytas į Sidnėjų, kur buvo atidarytas lankytojams. Pelnas buvo puikus, pinigai tiesiog plaukė į biznieriaus kišenes. Bet greitai paaiškėjo, kad kai kurie vietiniai gyventojai buvo nepatenkinti tokiu muziejumi, veikiančiu jų mieste. Vieną tamsią naktį į laivą prasibrovė keletas žmonių, kurie subjaurojo vaškines figūras, o patį laivą nuskandino.

Atrodo, kad laivo istorija tuo ir turėjo baigtis. Tačiau biznieriui nedavė ramybės nutrūkęs pinigų srautas. Po pusės metų laivas vėl buvo iškeltas į paviršių, užkamšytos skylės, atliktas šioks toks remontas. Buvo pagaminti nauji vaškiniai manekenai, o pats muziejus papildytas eksponatais, vaizduojančiais įvairiausius kankinimo būdus. Nors ir labai sunkiai, tačiau pavyko surinkti komandą. Laivas išplaukė į Londoną, kur buvo tikimasi gauti pelną iš britų publikos.

Kelionė per vandenyną

Burlaivis, kuris 40 metų neplaukiojo, nors ir sunkiai, tačiau judėjo į priekį. Senas korpusas baisiai girgždėjo, tačiau per visą kelionės laiką nė karto vanduo nepradėjo veržtis į triumą. Sutikti garlaiviai stengdavosi laikytis kuo didesnio atstumo nuo “Sėkmės”, nes jų kapitonams atrodė, kad susitiko laivą-vaiduoklį. Keletą kartų laive buvo bandoma sukelti maištą, nes kai kurie komandos nariai tvirtino, kad triume gyvena buvusių kalinių dvasios. Kai didelės bangos trankydavo burlaivio šoną, vairas staigiai pasisukdavo, o vairininkas, negalėdamas išsilaikyti, nuskriedavo į šoną. Kalbama, kad per visą laivo istoriją taip žuvo ne vienas laivo vairininkas.

Pagaliau kelionė vandenynu baigėsi. Britų vandenyse atsiradęs laivas-ka-lėjimas sukėlė didžiulį susidomėjimą. Laivas du kartus apiplaukė aplink Britų salas, sustodamas kiekviename uoste. Ir kiekvieną kartą į laivą plūsdavo minios lankytojų.

1912-ais metais plaukiojančiu muziejumi buvo susidomėta ir Amerikoje. Vienas amerikiečių verslininkas nupirko laivą iš buvusio savininko, įrengė jame raciją ir pasiuntė plaukti į JAV.

Sis įvykis - 1912-ų m. balandžio mėn. paties seniausio burlaivio perplaukimas per Atlantą, taip ir neįėjo į istoriją. Pasirodo, kad “Sėkmė” į savo kelionę išplaukė tą pačią dieną, kaip ir liūdnai pagarsėjęs “Titanikas”, kurio tragedija užtemdė visus kitus įvykius.

Kad ir kaip ten būtų, tačiau “Sėkmė” sugebėjo savarankiškai pasiekti JAV pakrantę. Atvykimas taip pat buvo pažymėtas lemties ženklu - prie pat uosto burlaivis susidūrė su šiuolaikiniu iš metalo pagamintu buksyru, kuris nuskendo. Tai tik dar kartą įrodė iš tikmedžio pagaminto korpuso tvirtumą ir senųjų laivų statytojų meistriškumą.

Paskutinė kelionė

Tačiau tai dar buvo ne paskutinis burlaivio nuotykis. Pirmaisiais metais JAV laive ir toliau veikė muziejus, tik vėliau buvo perdirbtas į krovininį laivą. Jis plaukdavo nuo rytinės JAV pakrantės į vakarinę - per Panamos kanalą ir Ramųjį vandenyną. Burlaivis 2 kartus skendo, tačiau abu kartus buvo išgelbėtas. Po remonto laivas vėl išplaukdavo į reisus. 1933-ais metais laivas dar kartą buvo paverstas muziejumi, pripildytas kalėjimo eksponatais. Jis stovėjo Čikagos uoste. Tuo metu mieste vyko didelė paroda.

Atėjo 1946-ieji metai. Nepaskandinamas burlaivis, perplaukęs daugybę jūrų, stovėjo prišvartuotas uoste, tačiau pasiruošęs bet kuriuo metu vėl išplaukti į atvirą jūrą. Galiausiai laivo šeimininkai susidomėjo nepaprastai tvirta mediena, iš kurios buvo pagamintas korpusas. Jie nusprendė laivą išardyti. Laivas buvo nuplukdytas į vieną Erio ežero prieplauką šalia Klyvlendo (Ohajo valstija), kur buvo pradėti laivo demontavimo darbai. Tą dieną labai smarkiai lijo. Niekas iš darbininkų, ardančių laivą, taip ir nesugebėjo tiksliai papasakoti, kas atsitiko. Pagal vieną versiją, į “Sėkmę” trenkė žaibas, burlaivis užsidegė, kaip didžiulis fakelas. Nors ir buvo liūtis, laivas supleškėjo per pusvalandį. Taip gaisras sunaikino šį niūrų, patyrusį daugybę nuotykių laivą.